Apsivilk stiprybe, Sione!

„Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“

Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti.“⁷

Senovėje viena džiaugsmingiausių progų žydų gyvenime buvo vestuvių šventė – įvykis, kuris trukdavo savaitę ar net dvi. Toks renginys reikalavo kruopštaus planavimo, svečiai būdavo informuojami gerokai iš anksto, o iškilmių dieną būdavo išsiunčiamas priminimas. Karaliaus kvietimas savo pavaldiniams į tokias vestuves iš esmės buvo laikomas įsakymu. Tačiau daugelis šiame palyginime minimų pakviestų svečių neatvyko.⁸

„Atsisakymas dalyvauti karaliaus šventėje buvo tyčinis maištas prieš karališkąją valdžią ir asmeninis įžeidimas tiek valdančiajam karaliui, tiek jo sūnui. […] Vieno žmogaus nusigręžimas į savo ūkį, o kito nusigręžimas į verslo reikalus“⁹ atspindi jų klaidingus prioritetus ir visišką karaliaus valios nepaisymą.¹⁰

Toliau palyginime sakoma:

„Tuomet jis tarė savo tarnams: „Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“

Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.“¹¹

Tais laikais buvo įprasta, kad vestuvių šeimininkas – šiame palyginime karalius – parūpindavo vestuvių svečiams drabužius. Tokie vestuviniai drabužiai buvo paprasti, niekuo neišsiskiriantys rūbai, kuriuos vilkėjo visi dalyviai. Tokiu būdu būdavo paslepiamas luomas ir visuomeninė padėtis, ir visi šventėje galėjo bendrauti kaip lygūs.¹²

Iš kelių pakviesti dalyvauti vestuvėse žmonės nebūtų turėję nei laiko, nei galimybių įsigyti tinkamą aprangą, kad pasiruoštų renginiui. Todėl karalius tikriausiai dovanojo svečiams drabužius iš savo drabužinės. Kiekvienam buvo suteikta galimybė apsivilkti karališkais drabužiais.¹³

Karalius, įėjęs į vestuvių salę, apžiūrėjo susirinkusius ir iškart pastebėjo, kad vienas į akis krentantis svečias nevilkėjo vestuvinio drabužio. Jis jam tarė: „Bičiuli, kaip čia įėjai, nevilkėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo.“¹⁴ Iš esmės karalius paklausė: „Kodėl tu nevilki vestuvių drabužio, nors toks tau buvo parūpintas?“¹⁵

Tas vyras akivaizdžiai nebuvo tinkamai apsivilkęs šiai ypatingai progai, o frazė „tasai tylėjo“ rodo, kad jis neturėjo pasiteisinimo.¹⁶

Vyresnysis Džeimsas E. Talmeidžas pateikia tokį pamokantį komentarą apie to vyro veiksmų reikšmę: „Iš konteksto aišku, kad tas svečias be vestuvinio drabužio buvo kaltas dėl nepaisymo, tyčinės nepagarbos ar kokio nors sunkesnio nusikaltimo. Karalius iš pradžių buvo maloniai dėmesingas – tik teiravosi, kaip tas vyras įėjo be vestuvinio drabužio. Jeigu tas svečias būtų galėjęs paaiškinti savo išskirtinę išvaizdą arba būtų turėjęs kokį nors pagrįstą pasiteisinimą, jis tikrai būtų kalbėjęs; bet mums sakoma, kad jis tylėjo. Karaliaus kvietimas buvo viešai skelbiamas visiems, kuriuos rado jo tarnai; bet kiekvienas iš jų turėjo įeiti į karališkuosius rūmus pro duris; ir prieš patekdamas į pokylių salę, kurioje karalius pasirodydavo asmeniškai, kiekvienas turėjo būti tinkamai apsirengęs; tačiau šis žmogus kažkaip pateko kitu būdu; tad nepraėjęs pro paradinio įėjimo sargybinius, buvo įsibrovėlis.“¹⁷

Krikščionių rašytojas Džonas O. Rydas pažymėjo, kad to vyro atsisakymas vilkėti vestuvinį drabužį yra akivaizdžios nepagarbos karaliui ir jo sūnui pavyzdys. Jam nepritrūko vestuvinio drabužio; jis pasirinko jo nevilkėti. Jis maištingai atsisakė tinkamai apsirengti šiai progai. Karaliaus reakcija buvo greita ir ryžtinga: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“¹⁸

Karaliaus sprendimas dėl to vyro pagrįstas ne tuo, kad šis neturėjo vestuvinio drabužio, o tuo, kad „jis iš tikrųjų buvo nusprendęs jo nevilkėti. Vyras […] norėjo garbės dalyvauti vestuvių puotoje, bet […] nenorėjo laikytis karaliaus nustatytos tvarkos. Jis norėjo viską daryti savaip. Tinkamos aprangos trūkumas parodė jo vidinį maištą prieš karalių ir jo nurodymus.“¹⁹

Tada palyginimas baigiamas šiuo susimąstyti skatinančiu Raštų teiginiu: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“²⁰.

Įdomu tai, kad Džozefas Smitas įkvėptame Biblijos vertime pataisė šią Mato eilutę: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų; nes ne visi vilki vestuvinį drabužį.“²¹

Kvietimas į vestuvių puotą ir pasirinkimas dalyvauti toje puotoje yra susiję, bet skirtingi dalykai. Kvietimas skirtas visiems vyrams ir moterims. Asmuo netgi gali priimti kvietimą ir atsisėsti puotauti, tačiau nebūti išrinktas dalyvauti, nes neapsivilkęs tinkamu vestuviniu atverčiančio tikėjimo Viešpačiu Jėzumi ir Jo dieviškąja malone drabužiu. Taigi mes turime tiek Dievo pašaukimą, tiek ir asmeninį atsakymą į tą kvietimą, ir daugelis gali būti pašaukti, bet tik nedaugelis išrinkti.²²

Būti ar tapti išrinktam nėra išskirtinai mums suteiktas statusas. Greičiau, jūs ir aš galiausiai galime pasirinkti būti išrinkti per teisingą savo moralinės laisvės naudojimą.

Atkreipkite dėmesį, kaip vartojamas žodis išrinkti šiose žinomose Doktrinos ir Sandorų eilutėse:

„Štai, yra daug pašauktų, bet maža išrinktų. Ir kodėl gi jie neišrinkti?

Todėl, kad jų širdys tiek prisirišę prie šio pasaulio dalykų ir jie tiek siekia žmonių garbės.“²³

Manau, kad šių eilučių prasmė yra gana aiški. Dievas neturi savo numylėtinių sąrašo, prie kurio galėtume tikėtis būti kada nors prirašyti. Jis neapriboja „išrinktų“ iki apibrėžto kiekio. Greičiau mūsų širdys, mūsų troškimai, mūsų šventų Evangelijos sandorų ir apeigų gerbimas, mūsų klusnumas įsakymams ir, svarbiausia, Gelbėtojo išperkamoji malonė ir gailestingumas lemia, ar esame laikomi Dievo išrinktaisiais.²⁴

„Nes mes stropiai darbuojamės rašydami, kad įtikintume savo vaikus ir taip pat savo brolius tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu; nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“²⁵

Kasdienio gyvenimo užimtumo ir šiuolaikinio pasaulio, kuriame gyvename, šurmulyje mūsų dėmesys gali būti atitrauktas nuo amžinųjų dalykų, kurie yra svarbiausi, jei savo pagrindiniais prioritetais pasirinksime malonumą, klestėjimą, populiarumą ir padėtį. Net trumpalaikis rūpinimasis „pasaulio dalykais“ ir „žmonių garbe“ gali pastūmėti mus prarasti dvasinę pirmagimio teisę už kur kas mažiau nei už viralo lėkštę.²⁶

Kartoju Viešpaties perspėjimą žmonėms, perduotą per Senojo Testamento pranašą Agėją: „Todėl dabar taip sako kareivijų Viešpats: „Apsvarstykite savo kelius.“²⁷

Kiekvienas iš mūsų turėtume nuoširdžiai ir su malda įvertinti savo žemiškus ir dvasinius prioritetus, kad išsiaiškintume, kas mūsų gyvenime gali trukdyti gauti gausius palaiminimus, kuriuos Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas nori mums suteikti. Šventoji Dvasia tikrai padės mums pamatyti save tokius, kokie esame iš tikrųjų.²⁸

Kai tinkamai sieksime dvasinės matančių akių ir girdinčių ausų dovanos²⁹, pažadu, kad būsime palaiminti gebėjimu ir nuovokumu sustiprinti sandoros ryšį su gyvuoju Viešpačiu. Taip pat gausime dieviškumo galios savo gyvenime³⁰ ir galiausiai būsime pašaukti ir išrinkti dalyvauti Viešpaties puotoje.

„Pabusk, pabusk, apsirenk stiprybe, Sione.“³¹

„Nes Sionė turi augti grožiu ir šventumu; jos ribos turi būti išplėstos; jos kuolai turi būti sustiprinti; taip, iš tiesų sakau jums: Sionė turi pakilti ir apsirengti savo gražiaisiais apdarais.“³²

Su džiaugsmu liudiju apie Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, ir Jo Mylimojo Sūnaus Jėzaus Kristaus dieviškumą ir tikrumą. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, ir kad Jis gyvas. Taip pat liudiju, kad berniukui Džozefui Smitui pasirodė Tėvas ir Sūnus, taip pradėdami Gelbėtojo Evangelijos sugrąžinimą pastarosiomis dienomis. Tegul kiekvienas iš mūsų siekia ir būna palaimintas, kad turėtų matančias akis ir girdinčias ausis, meldžiu šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.