Pakankamai pinigų

Sutikau misionierius, kai man buvo 17-ka. Tuo metu gyvenau drauge su savo vyresniuoju broliu. Mūsų motina prieš metus buvo mirusi ir gyvenimas buvo sunkus. Misionieriams mokant mane supratau, kad Bažnyčia buvo būtent ta, kurios visada ieškojau. Bet dėl draugų įtakos sekmadieniais nevaikščiojau į Bažnyčią.

Vieną eilinę savaitės dieną nuėjau į Bažnyčios veiklą. Matydamas visą jaunimą juokiantis ir žaidžiant buvau labai laimingas. Misionieriai ir jaunimas pasinaudojo ta galimybe pravesti man Evangelijos pamoką, ir aš jaučiausi taip gerai, kad nusprendžiau pasikrikštyti.

Bet net ir prisijungęs prie Bažnyčios susidurdavau su sunkumais. Gyvenau toli nuo bažnyčios ir toje miesto dalyje buvau vienintelis Bažnyčios narys. Bažnyčiai nepriklausantys mano draugai nebenorėjo su manimi turėti nieko bendro. Kai jausdavausi vienišas, aš melsdavausi ir jausdavau Viešpaties meilę.

Kiekvieną mėnesį gaudavau truputį pinigų iš savo mamos palikimo. Buvo sunku išgyventi už tokią mažą sumą. Bet nusprendžiau būti paklusnus. Sumokėdavau dešimtinę, taip pat sumokėdavau už transportą į seminariją ir sekmadienio susirinkimus. Man tai buvo nesuprantama, bet mėnesio pabaigoje pastebėdavau, kad man užteko pinigų visa tai padaryti.

Žinau, kad per dešimtinės mokėjimą esu laiminamas. Paklusnumas šiam įsakymui padėjo man įgyti stipresnį liudijimą, tarnauti misijoje ir atpažinti palaiminimus, kad galėčiau stiprinti naujus narius, kurie susiduria su sunkumais.