Kad Jo Dvasia būtų su jumis

Mano broliai ir seserys, esu dėkingas už progą kalbėti jums šiuo velykiniu metu, Viešpaties šabo dieną, Jo Bažnyčios visuotinėje konferencijoje. Esu dėkingas mūsų Dangiškajam Tėvui už dovaną Mylimojo Sūnaus, savanoriškai atėjusio į žemę būti mūsų Išpirkėju. Esu dėkingas už žinojimą, jog Jis apmokėjo mūsų nuodėmes ir prisikėlė. Kas dieną esu laiminamas žinojimu, kad dėl Jo Apmokėjimo vieną dieną ir aš prisikelsiu amžinai gyventi su mylima šeima.

Tai žinau vieninteliu būdu, kuriuo visi galime tai sužinoti. Apie šių dalykų tikrumą man prote ir širdyje pasakė Šventoji Dvasia – ne vieną kartą, o dažnai. Man reikia tokios nuolatinės paguodos. Visi patiriame sunkumų, kurių metu mums reikia Dvasios patikinimo. Tai esu jautęs, kai vieną dieną kartu su savo tėvu stovėjau ligoninėje. Matėme, kaip mano mama kelis kartus kvėptelėjo ir liovėsi. Atsitraukus skausmui jos veide išvydome šypseną. Po kelių tylos akimirkų pirmasis prabilo tėvas. Jis tarė: „Mergaitė sugrįžo namo.“

Švelniai tai pasakė. Atrodė, kad jis nusiramino. Jis sakė tai, ką žinojo esant tiesa. Tylomis ėmė rinkti asmeninius motinos daiktus. Nuėjęs į ligoninės koridorių, ėmė dėkoti visoms seselėms ir gydytojams, kurie rūpinosi ja ištisas dienas.

Būtent Šventosios Dvasios bendrystė mano tėvui tą dieną padėjo visa tai pajausti, žinoti ir padaryti. Jis, kaip ir daugelis kitų, gavo pažadą, „kad jo Dvasia b[us] su jais“ (DS 20:79).

Šiandien viliuosi, kad išaugs jūsų troškimas ir gebėjimas priimti Šventąją Dvasią. Atminkite, kad Ji yra trečiasis Dievybės narys. Tėvas ir Sūnus yra prisikėlusios esybės. Šventoji Dvasia yra dvasinė asmenybė. (Žr. DS 130:22.) Tik nuo jūsų priklauso, ar priimsite ir įsileisite Ją į savo širdį bei protą.

Sąlygos, pagal kurias galime gauti šį dievišką palaiminimą, aiškiai išvardijamos kas savaitę sakomuose žodžiuose, kurie galbūt ne visada pasiekia mūsų širdis ir protus. Kad Dvasia būtų mums pasiųsta, turime „visuomet atminti“ Gelbėtoją ir „laikytis jo įsakymų“ (žr. DS 20:77).

Šis metų laikas mums padeda prisiminti Gelbėtojo auką ir Jo, kaip prisikėlusios esybės, pakilimą iš kapo. Daugelis mūsų įsivaizduojame ir prisimename tuos įvykius. Kartą su žmona stovėjome priešais kapą Jeruzalėje. Dauguma tiki, kad tai tas kapas, iš kurio nukryžiuotas Gelbėtojas išėjo kaip prisikėlęs ir gyvas Dievas.

Tą dieną pagarbus gidas mums pamojo ranka ir tarė: „Ateikite, pažvelkite į tuščią kapą.“

Mes pasilenkėme, kad įeitume. Prie sienos pamatėme akmeninį suolą. Tačiau man mintyse iškilo kitas paveikslas, toks pat tikroviškas, kaip tądien mūsų matyti kiti dalykai. Mintyse regėjau Mariją, kurią prie kapo paliko apaštalai. Štai ką Dvasia man leido mintyse pamatyti ir net išgirsti taip aiškiai, lyg pats ten tuomet būčiau buvęs:

„O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų

ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.

Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo.“

Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.

Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu.“

Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.)

Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“ (Jono 20:11–17).

Meldžiausi, kad man būtų leista pajusti bent dalelę to, ką prie to kapo jautė Marija ir ką jautė kiti du mokiniai pakeliui į Emausą eidami kartu su prisikėlusiu Gelbėtoju, nors manė, kad tai keliautojas į Jeruzalę:

„Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi.“ Jis užsuko ir pasiliko su jais.

Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.

Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.

O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24:29–32)

Kai kurie iš šių žodžių daugiau nei prieš 70 metų buvo pakartoti viename sakramento susirinkime, kuriame lankiausi. Tais laikais sakramento susirinkimai vykdavo vakarais. Lauke buvo tamsu. Susirinkusieji giedojo pažįstamus žodžius. Juos buvau girdėjęs daugybę kartų. Tačiau man labiausiai įsiminė jausmas, kurį pajutau tą vakarą. Jis mane priartina prie Gelbėtojo. Galbūt, jei pakartosiu šiuos žodžius, tas jausmas vėl aplankys mus visus:

Už įvairių įvykių prisiminimus daug brangesni yra prisiminimai apie mūsų širdis palietusią Šventąją Dvasią bei Jos patvirtintą tiesą. Už savo akimis matytų dalykų arba kalbėtų ar skaitytų žodžių prisiminimą daug brangesnis yra atminimas to, kaip jautėtės lydimi tylaus Dvasios balso. Tikrai retai jausdavau tiksliai tą, ką jautė keleiviai į Emausą, – švelnų degimą širdyje. Dažniau tai būdavo lengvo ir tylaus patikinimo jausmas.

Mums pažadėta neįkainojama Šventosios Dvasios bendrystė; taip pat turime teisingus nurodymus, kaip tą dovaną gauti. Viešpaties įgaliotas tarnas mums ant galvos uždėdamas savo rankas ištaria tokius žodžius: „Priimk Šventąją Dvasią.“ Tą akimirką jums ir man užtikrinama, kad Ji bus atsiųsta. Tačiau mūsų pareiga yra visą gyvenimą rinktis atverti savo širdį Dvasios patarnavimui.

Geriau mums tai padės suprasti keli pranašo Džozefo Smito patyrimai. Savo tarnystę jis pradėjo ir tęsė nuo sprendimo, kad jo paties išminties nepakako žinoti, kuriuo keliu pasukti. Jis pasirinko nusižeminti priešais Dievą.

Po to Džozefas nusprendė pasiteirauti Dievo. Jis meldėsi tikėdamas, kad Dievas atsakys. Atsakymą gavo dar būdamas berniukas. Tas žinias jis gavo tuomet, kai jam reikėjo žinoti, kaip Dievas nori, kad būtų įkurta Jo Bažnyčia. Šventoji Dvasia jį guodė ir vedė visą gyvenimą.

Gautam įkvėpimui jis paklusdavo net tada, kai būdavo sunku paklusti. Pavyzdžiui, jis gavo nurodymą pasiųsti Dvylika į Angliją tuomet, kai jam jų labiausiai reikėjo. Jis juos išsiuntė.

Kalėdamas ir vykstant nuožmiam šventųjų persekiojimui jis iš Dvasios priėmė pataisymus ir paguodą. Jis netgi pakluso vykdamas į Karteidžą, žinodamas, kad ten jo laukia mirtinas pavojus.

Pranašas Džozefas Smitas mums parodė pavyzdį, kaip priimti nuolatinį Šventosios Dvasios vedimą ir paguodą.

Pirmasis jo pasirinkimas buvo nusižeminti priešais Dievą.

Antrasis – melstis tikint Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Trečiasis – tiksliai paklusti. Paklusnumas gali reikšti neatidėliojamą veiksmą. Jis gali reikšti ir pasiruošimą. Arba gali reikšti kantrų tolesnio įkvėpimo laukimą.

O ketvirtasis – melstis siekiant sužinoti kitų poreikius, pažinti širdis ir suprasti, kaip jiems padėti vardan Viešpaties. Būdamas kalėjime Džozefas meldėsi dėl kenčiančių šventųjų. Turėjau progų matyti, kaip Dievo pranašai meldžiasi, prašo įkvėpimo, gauna nurodymus ir pagal juos veikia.

Esu matęs, kaip dažnai jie meldžiasi dėl savo mylimų žmonių, kuriems tarnauja. Toks rūpestis kitais, rodos, atveria jų širdis įkvėpimui gauti. Taip gali nutikti ir jums.

Įkvėpimas padės mums tarnauti kitiems Viešpaties vardu. Esate tai patys patyrę, kaip ir aš. Kartą, kai mano žmonai buvo ypač įtemptas gyvenimo periodas, vienas mano vyskupas man pasakė: „Kaskart, kai išgirstu, jog kam nors iš mano apylinkės yra reikalinga pagalba, nuvykęs teikti tos pagalbos, pamatau, kad tavo žmona jau buvo ten atvykusi pirmiau manęs. Kaip jai tai pavyksta?“

Ji panaši į visus kitus nuostabius tarnautojus Viešpaties karalystėje. Man atrodo, kad jie daro du dalykus. Nuostabieji tarnautojai Šventąją Dvasią yra pasiruošę priimti kaip savo beveik nuolatinę bendražygę. Jie yra verti tikrosios meilės dovanos – tyros Kristaus meilės. Tos dovanos juose auga tuomet, kai jas naudoja iš meilės tarnaudami Viešpaties vardu.

Tai, kaip mums tarnaujant sąveikauja malda, įkvėpimas ir Viešpaties meilė, man tobulai paaiškina šie žodžiai:

„Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.

Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.

Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.

Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.

Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.

Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.

Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.

Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu“ (Jono 14:14–21).

Asmeniškai liudiju, kad Tėvas šią akimirką žino apie jus, jūsų jausmus bei visų jūsų aplinkinių dvasines ir laikinąsias reikmes. Liudiju, kad Tėvas ir Sūnus Šventąją Dvasią atsiunčia tam, kad visi turintys tą dovaną prašytų šio palaiminimo ir stengtųsi būti jo verti. Nei Tėvas, nei Sūnus, nei Šventoji Dvasia į mūsų gyvenimą jėga nesiveržia. Esame laisvi pasirinkti. Viešpats visiems yra pasakęs:

„Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.

Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako“ (Apreiškimo 3:20–22).

Iš visos širdies meldžiu, kad išgirstumėte balsą Dvasios, kuri jums taip dosniai siunčiama. Meldžiu, kad visuomet atvertumėte savo širdį ja priimti. Jei įkvėpimo prašysite su tikru ketinimu ir tikėdami Jėzumi Kristumi, jį gausite Viešpaties būdu ir Jo laiku. Taip Dievas pasielgė su jaunuoju Džozefu Smitu. Taip Jis šiandien elgiasi su mūsų dabartiniu pranašu, prezidentu Raselu M. Nelsonu. Jis jums skyrė vietą kitų Dievo vaikų gyvenimo kelyje, kad galėtumėte jiems tarnauti Jo vardu. Visa tai žinau ne tik iš to, ką regėjau savo akimis, bet daug galingiau žinau per tai, ką mano širdžiai yra pakuždėjusi Dvasia.

Esu pajutęs Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus meilę visiems Dievo vaikams tiek šiame pasaulyje, tiek Jo vaikams dvasių pasaulyje. Esu jautęs Šventosios Dvasios paguodą ir vedimą. Meldžiu, kad ir jūs patirtumėte Dvasios bendrystės džiaugsmą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.