Kaip Kristus atleidžia, taip ir jūs atleiskite

„Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus.

Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,

o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.

Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais.

Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“¹

Rytoj, Velykų šabą, mes ypač prisiminsime tai, ką dėl mūsų padarė Jėzus Kristus: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“² Galiausiai mes, kaip ir Jis, būsime prikelti, kad gyventume per amžius.

Per šventą Jėzaus Kristaus Apmokėjimo stebuklą mes irgi galime gauti savo nuodėmių ir prasižengimų atleidimą, jei tik pasinaudosime šia atgailos galimybe ir atsakomybe. O priimdami būtinas apeigas, laikydamiesi sandorų ir paklusdami įsakymams galime įgyti amžinąjį gyvenimą ir išaukštinimą.

Šiandien noriu pakalbėti apie atleidimą – esminę ir brangią mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus mums duotą dovaną.

Gyvenome Pokatelo mieste, Aidahe, kai vieną 1982 m. gruodžio naktį mudu su žmona Teri pažadino telefono skambutis. Atsiliepęs išgirdau vien verksmą. Galiausiai, susitvardžiusi mano sesuo ištarė: „Žuvo Tomis.“

Denverio priemiestyje, Kolorade, girtas dvidešimtmetis, lėkdamas didesniu nei 135 km per valandą greičiu, nutrūktgalviškai pralėkė pro šviesoforą. Jis stipriai rėžėsi į mano jaunesniojo brolio Tomio automobilį ir akimirksniu užmušė jį ir jo žmoną Džoaną. Po kalėdinio vakarėlio jiedu važiavo namo pas dukrelę.

Mudu su žmona nedelsdami nuskridome į Denverį ir nuvykome į laidojimo namus. Susirinkę kartu su mano tėvais, broliais ir seserimis, gedėjome dėl mylimų Tomio ir Džoanos netekties. Jų netekome dėl beprasmio nusikalstamo poelgio. Mūsų širdys palūžo, ėmė augti mano pyktis tam jaunam prasižengėliui.

Tomis tarnavo Jungtinių Valstijų Teisingumo departamente teisininku ir ruošėsi ateityje būti aktyviu Amerikos čiabuvių žemių ir gamtinių išteklių apsaugos propaguotoju.

Po kurio laiko teisme buvo skelbiamas nuosprendis jaunuoliui, kaltinamam netyčiniu nužudymu transporto priemone. Vis dar gedėdami ir sielvartaudami, mano tėvai ir vyriausioji sesuo Keiti atvyko išklausyti nuosprendžio. Ten buvo ir to girto vairuotojo tėvai; išgirdę nuosprendį jie sėdėjo ant suolo ir raudojo. Mano tėvai ir sesuo sėdėjo netoliese, bandydami tvardyti savo emocijas. Po akimirkos mano tėvai ir sesuo pakilo, nuėjo prie to vairuotojo tėvų ir išsakė paguodos bei atleidimo žodžius. Vyrai paspaudė vienas kitam ranką; moterys laikėsi už rankų – visi smarkiai sielvartavo, nes suprato, kad abi šeimos nepaprastai kentėjo. Mama, tėtis ir Keitė savo tylia stiprybe ir drąsa parodė mūsų šeimai atleidimo pavyzdį.

Tas jų atleidimas tomis akimirkomis suminkštino mano paties širdį ir atvėrė kelią gijimui. Laikui bėgant supratau, kaip turėti atlaidžią širdį. Mano skaudi našta buvo paimta tik Ramybės Kunigaikščio dėka. Mano širdis visada ilgėsis Tomio ir Džoanos, tačiau atleidimas man dabar leidžia juos prisiminti su nevaržomu džiaugsmu. Žinau, kad mes ir vėl būsime drauge kaip šeima.

Nesakau, kad turime toleruoti neteisėtą elgesį. Puikiai suprantame, kad asmenys yra atsakingi už savo nusikalstamus poelgius ir pilietinius prasižengimus. Tačiau taip pat suprantame, kad, kaip Dievo sūnūs ir dukros, turime sekti Jėzaus Kristaus mokymais. Taigi, turime atleisti net tuomet, kai atrodo, kad kiti nenusipelno mūsų atleidimo.

Gelbėtojas mokė:

„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,

o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“³

Visi galime jausti neapsakomą ramybę ir vieningumą su mūsų Gelbėtoju, jei tik mokomės besąlygiškai atleisti tiems, kurie mums prasižengia. Toks vieningumas į mūsų gyvenimą neabejotinu ir neužmirštamu būdu įneša Gelbėtojo galios.

Apaštalas Paulius mokė:

„Todėl, kaip Dievo išrinktieji […] apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme.

Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems […]. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.“⁴

Pats Viešpats pareiškė:

„Todėl sakau jums, kad turite atleisti vienas kitam; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė.

Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“⁵

Šie mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus mokymai yra aiškūs; nusidėjusysis turi būti pasiryžęs atleisti, jei pats viliasi gauti atleidimą.⁶

Broliai ir seserys, ar mūsų gyvenime yra žmonių, kurie mus įskaudino? Ar mes jiems jaučiame, kaip mums atrodo, visiškai pateisinamus priešiškumą ir pyktį? Ar mūsų išdidumas mums netrukdo atleisti ir toliau gyventi? Kviečiu visus mus visiškai atleisti ir taip atverti kelią vidiniam gijimui. Ir net jei atleidimas neateis iš karto, žinokite, kad, trokšdami ir siekdami, jo sulauksite, kaip tai galiausiai nutiko man po brolio mirties.

Prašau nepamiršti, kad būtina atleidimo dalis yra atleisti sau patiems.

Viešpats sakė: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu.“⁷

Maldauju, kad šiandien mes visi atmintume ir sektume Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Ant Golgotos kryžiaus, kęsdamas skausmą, Jis ištarė tokius žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“⁸

Turėdami atlaidžią dvasią ir ją realizuodami, kaip mano tėvai ir vyriausioji sesuo, galėsime patirti šį Gelbėtojo pažadą: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“⁹

Liudiju, kad ši ramybė į mūsų gyvenimą ateis tuomet, kai įsiklausysime į Jėzaus Kristaus mokymus ir atleisdami kitiems seksime Jo pavyzdžiu. Pažadu, kad jei atleisime, Gelbėtojas mus sustiprins ir mūsų gyvenimą užlies Jo galia ir džiaugsmas.

Kapas tuščias. Kristus gyvas. Pažįstu Jį. Myliu Jį. Esu dėkingas už Jo malonę, kuri yra sustiprinanti galia, pakankama viskam pagydyti. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.