Romūs ir nuolankios širdies

Naujajame Testamente susipažįstame su vienu turtingu jaunuoliu, kuris Jėzaus paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“² Gelbėtojas pirmiausia paragino jį laikytis įsakymų. Po to Mokytojas jaunuoliui iškėlė papildomą sąlygą, pritaikytą konkretiems jo poreikiams ir aplinkybėms.

„Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“

Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.“³

Šio jaunuolio atsaką palyginkite su Mormono Knygoje aprašytu Amuleko patyrimu. Amulekas buvo darbštus ir klestintis vyras, turėjęs daug giminaičių ir draugų.⁴ Save jis apibūdino kaip daugybę kartų pašauktą, tačiau nesiklausiusį žmogų, kaip Dievo dalykus žinojusį, tačiau nenorėjusį žinoti.⁵ Iš esmės jis buvo geras žmogus, kurį blaškė pasaulio rūpesčiai, – visai kaip tą Naujajame Testamente aprašomą turtingą jaunuolį.

Nors anksčiau jis buvo užkietinęs širdį, visgi Amulekas pakluso angelo balsui, priėmė į savo namus pranašą Almą ir parūpino jam maisto. Almos apsilankymo metu jis patyrė dvasinį pabudimą ir buvo pašauktas skelbti Evangeliją. Tada „vardan Dievo žodžio Amulekas paliko visą savo auksą ir sidabrą, ir savo brangius daiktus, […] ir buvo [atmestas] tų, kurie kažkada buvo jo draugai, bei savo tėvo ir giminaičių“⁶.

Kuo, jūsų manymu, turtingo jaunuolio atsakas skiriasi nuo Amuleko?

Per Mormono Knygoje aprašytą pavojingą karą nefitų armijos vadas Moronis susirašinėjo su vyriausiuoju šalies teisėju ir valdytoju Pahoranu. Moronis, kurio armija kentėjo dėl nepakankamos paramos iš vyriausybės, parašė Pahoranui laišką „kaip kaltinimą“⁷ ir apkaltino jį ir kitus valdininkus nerūpestingumu, tingumu, aplaidumu ir net išdavyste⁸.

Pahoranas lengvai galėjo įsižeisti dėl nevisiškai teisingų Moronio teiginių, tačiau jis to nepadarė. Jis atsakė atlaidžiai ir aprašė sukilimą prieš vyriausybę, apie kurį Moronis nežinojo. Tada Pahoranas tęsė:

„Štai, aš sakau tau, Moroni, kad aš nesidžiaugiu jūsų didžiais suspaudimais, taip, tai liūdina mano sielą.

Savo laiške tu smerkei mane, bet tai nesvarbu; aš nepykstu, bet džiaugiuosi tavo širdies kilnumu.“⁹

Kaip, jūsų manymu, galima paaiškinti tokį santūrų Pahorano atsaką į Moronio kaltinimus?

Prieš šešis mėnesius vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas pasakojo, kaip jis reagavo į prezidento Tomo S. Monsono kvietimą studijuoti, apmąstyti ir taikyti Mormono Knygoje esančias tiesas. Jis sakė: „Aš stengiausi sekti jo patarimu. Be to, aš sudarinėjau įvairius sąrašus: kas Mormono Knyga yra, ką ji patvirtina, ką ji paneigia, ką ji išpildo, ką ji paaiškina ir ką ji apreiškia. Mormono Knygos tyrinėjimas pro tokius padidinamuosius stiklus man buvo svarbi ir įkvepianti patirtis! Ir jums rekomenduoju tai daryti.“¹⁰

Prezidentas Henris B. Airingas irgi panašiai akcentavo, koks svarbus jo gyvenime buvo prezidento Monsono prašymas. Jis pastebėjo:

„Mormono Knygą kasdien skaitau jau daugiau nei 50 metų. Tad galėjau daryti pagrįstą prielaidą, kad prezidento Monsono žodžiai buvo skirti kažkam kitam. Tačiau, kaip ir dauguma jūsų, aš pajutau pranašo raginimą ir pažadą, kviečiančius mane dėti daugiau pastangų. […]

Tai, ką pranašas pažadėjo, man laimingai išsipildė, kaip ir daugeliui iš jūsų.“¹¹

Kaip, jūsų manymu, būtų galima paaiškinti tokį greitą ir nuoširdų šių dviejų Viešpaties Bažnyčios vadovų atsaką į prezidento Monsono kvietimą?

Nesakau, kad tokie dvasiškai stiprūs Amuleko, Pahorano, prezidento Nelsono ir prezidento Airingo atsakai yra paaiškinami tik viena Kristaus savybe. Be abejo, į dvasinę brandą, atsispindinčią šių keturių kilnių tarnų gyvenime, atveda daug tarpusavyje susipynusių savybių ir patirčių. Tačiau Gelbėtojas ir Jo pranašai yra akcentavę vieną esminę savybę, kurią visi turime geriau suprasti ir stengtis įdiegti savo gyvenime.

Prašau atkreipti dėmesį į savybę, kurią Viešpats pasitelkia apibūdindamas save šioje ištraukoje: „Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“¹²

Verta atkreipti dėmesį, kad iš visų kitų savo savybių ir dorybių Gelbėtojas nusprendė akcentuoti romumą.

Panaši tendencija akivaizdi viename pranašo Džozefo Smito 1829 metais gautame apreiškime. Viešpats pareiškė: „Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę.“¹³

Romumas yra esminė Išpirkėjo savybė, kuri pasireiškia teisiu reagavimu, geranorišku nuolankumu ir stipria savidrausme. Ši savybė mums padeda geriau suprasti Amuleko, Pahorano, prezidento Nelsono ir prezidento Airingo pagarbią reakciją.

Pavyzdžiui, prezidentas Nelsonas ir prezidentas Airingas teisiai ir greitai reagavo į prezidento Monsono raginimą skaityti ir studijuoti Mormono Knygą. Nors abu vyrai tarnavo svarbiuose bei matomuose Bažnyčios pašaukimuose ir ištisus dešimtmečius studijavo Raštus, savo veiksmais jie parodė, kad nesvyruoja ir nėra išpuikę.

Amulekas geranoriškai atsidavė Dievo valiai, priėmė pašaukimą skelbti Evangeliją ir paliko savo patogius namus bei šeimą. Pahoranas buvo palaimintas supratimu ir stipria savidrausme, todėl jis ne pasyviai atsikirto tuo pačiu, o aktyviai reagavo, paaiškindamas Moroniui antivyriausybinio maišto sukeltus iššūkius.

Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje ši Kristaus savybė – romumas – dažnai suprantama neteisingai. Romumas yra stiprybė, o ne silpnybė; jis yra aktyvus, o ne pasyvus; drąsus, o ne baikštus; santūrus, o ne besaikis; kuklus, o ne save sureikšminantis; maloningas, o ne arogantiškas. Romų asmenį nelengva supykdyti, jis nėra pretenzingas ar arogantiškas; jis mielai pripažįsta kitų žmonių pasiekimus.

Kitaip nei nuolankumas, kuris dažniausiai reiškia priklausymą nuo Dievo ir nuolatinį Jo vedimo bei paramos poreikį, vienas iš romumo požymių yra ypatingas dvasinis gebėjimas mokytis tiek iš Šventosios Dvasios, tiek iš žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau gebantys, patyrę ar išsilavinę, kurie nebūtinai eina svarbias pareigas ar atrodo galintys kaip nors kitaip padėti. Prisiminkime, kaip Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas pamynė savo išdidumą ir nuolankiai priėmė savo tarnų patarimą paklusti pranašui Eliziejui ir septynis kartus išsimaudyti Jordano upėje.¹⁴ Romumas – tai pagrindinė apsauga nuo didybės aklumo, kuris dažnai kyla dėl užimamos aukštos padėties, aukštų pareigų, galios, turtų ir liaupsinimo.

Romumą galima išsiugdyti per troškimą, teisų moralinės laisvės naudojimą bei nuolatines pastangas išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.¹⁵ Be to, tai yra Dvasios dovana, kurios galime atitinkamai siekti.¹⁶ Tačiau turėtume atminti, kokiems tikslams yra duodamas toks palaiminimas – kad tarnautų Dievo vaikams ir būtų jų naudai.¹⁷

Eidami pas Gelbėtoją ir Juo sekdami, mes vis labiau panašėjame į Jį Dvasia mums suteikia galios būti drausmingiems ir elgtis nuosekliai bei taikingai. Štai kodėl romumas yra tai, kuo tampame būdami Mokytojo mokiniai, o ne vien tai, ką darome.

„Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.“¹⁸ Tačiau jis „buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje“¹⁹. Dėl savo žinių ir kompetencijos jis galėjo tapti išdidus. Tačiau ši romumo savybė ir Dvasios dovana, kuria jis buvo palaimintas, Mozės gyvenime slopino aroganciją ir jį patį išaukštino kaip Dievo tikslų įgyvendinimo įrankį.

Pačių didingiausių ir prasmingiausių romumo pavyzdžių galime rasti Gelbėtojo gyvenime.

Didysis Išpirkėjas, kuris „nusileido žemiau visko“²⁰ ir kentėjo, kraujavo bei mirė tam, kad „apvalytų mus nuo visų nedorybių“²¹, švelniai mazgojo dulkėtas Savo mokinių kojas²². Toks romumas yra skiriamoji Viešpaties, kaip tarno ir vadovo, savybė.

Getsemanėje kentėdamas nuožmią agoniją Jėzus parodo patį didžiausią teisaus atsako ir geranoriško paklusnumo pavyzdį.

„Atėjus į vietą, Jis tarė [Savo mokiniams]: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!“

Ir Jis […] atsiklaupęs ėmė melstis:

„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“²³

Toks Gelbėtojo romumas per šį amžinosios svarbos ir nepakeliamo skausmo patyrimą mums visiems parodo, kaip svarbu Dievo išmintį laikyti svarbesne už savo pačių išmintį.

Toks Viešpaties geranoriško paklusnumo ir stiprios savidrausmės nuoseklumas, kelia mums pagarbią baimę ir mus pamoko. Kai Jėzaus suimti į Getsemanę atvyko ginkluotas šventyklos sargų ir Romos karių būrys, Petras išsitraukė kalaviją ir aukštojo kunigo tarnui nukirto dešinę ausį.²⁴ Gelbėtojas palietė to tarno ausį ir jį pagydė.²⁵ Prašau atkreipti dėmesį, kad Jis ištiesė ranką ir palaimino potencialų Savo suėmėją – ir tai padarė naudodamas tą pačią dangišką galią, kurią galėjo panaudoti, kad išvengtų suėmimo ir nukryžiavimo.

Taip pat prisiminkite, kaip Mokytojas priešais Pilotą buvo apkaltintas ir pasmerktas nukryžiavimui.²⁶ Kai buvo išduotas, Jėzus pareiškė: „Gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?“²⁷ Tačiau paradoksalu tai, kad šis „Amžinasis tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų Teisėjas“²⁸ Pats buvo teisiamas laikinojo politinio statytinio. „Bet [Jėzus] neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.“²⁹ Gelbėtojo romumą akivaizdžiai matome iš Jo drausmingo atsako, tvirto susivaldymo ir nenoro asmeniniams tikslams panaudoti Savo beribės galios.

Mormonas daro išvadą, kad romumas yra pagrindas, iš kurio auga visi dvasiniai pajėgumai ir dovanos.

„Todėl, jeigu žmogus turi tikėjimą, jis turi turėti viltį; nes be tikėjimo negali būti jokios vilties.

Ir vėl, štai sakau jums, jog jis negali turėti tikėjimo ir vilties, jeigu nebus romus ir nusižeminęs širdimi.

O jei taip būtų, tai jo tikėjimas ir viltis yra tušti, nes niekas kitas nėra priimtinas Dievui, kaip tik romus ir nusižeminęs širdimi; o jeigu žmogus romus ir nusižeminęs širdimi, ir Šventosios Dvasios galia išpažįsta, kad Jėzus yra Kristus, jis būtinai turi turėti tikrąją meilę; nes jeigu jis neturi tikrosios meilės, jis yra niekas; taigi jam būtinai reikia turėti tikrąją meilę.“³⁰

Gelbėtojas pareiškė: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.“³¹ Romumas yra esminė dieviškosios prigimties savybė, kurią savo gyvenime galime įgyti ir išsiugdyti dėl Gelbėtojo Apmokėjimo ir per Jį.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų prisikėlęs ir gyvas Išpirkėjas. Pažadu, kad jei vaikščiosime Jo romumo dvasioje, Jis mus ves, saugos ir stiprins. Apie šias tiesas ir pažadus jums tvirtai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.