Tarnaukime su Dievo galia ir įgaliojimu

Mano mylimi broliai, dėkoju už jūsų atsidavimą Viešpačiui ir Jo šventam darbui. Tikrai džiugu būti su jumis. Kaip nauja Pirmoji Prezidentūra, dėkojame jums už maldas ir palaikymą. Dėkojame, kad gyvenate ir tarnaujate Viešpačiui. Jūsų atsidavimas pareigai ir nesavanaudiškas tarnavimas yra tokie pat svarbūs jums atliekant savo pašaukimus, kaip mūsiškiai mums atliekant savo pašaukimus. Visą gyvenimą tarnaudamas šioje Bažnyčioje supratau, kad iš tikrųjų nesvarbu, kur žmogus tarnauja. Viešpačiui rūpi, kaip žmogus tarnauja.

Reiškiu nuoširdų dėkingumą prezidentui Tomui S. Monsonui, kuris buvo man pavyzdys daugiau nei 50 metų. Taip pat reiškiu nuoširdų pasigėrėjimą jo patarėjams – prezidentui Henriui B. Airingui ir prezidentui Dyteriui F. Uchtdorfui. Giriu juos už jų tarnavimą Viešpačiui ir Jo pranašams. Abu šie atsidavę tarnai gavo naujus pašaukimus. Jie toliau tarnauja energingai ir atiduodami visas jėgas. Gerbiu ir myliu juos abu.

Tarnauti tikrojoje ir gyvojoje Viešpaties Bažnyčioje su Jo įgaliojimu ir galia yra nepaprastas palaiminimas. Dievo kunigystės sugrąžinimas, įskaitant kunigystės raktų sugrąžinimą, atveria vertiems pastarųjų dienų šventiesiems didžiausius iš visų dvasinių palaiminimų. Matome, kaip tie palaiminimai liejasi ant moterų, vyrų ir vaikų visame pasaulyje.

Matome ištikimas moteris, kurios suvokia galią, neatsiejamai susijusią su jų pašaukimu, jų endaumentu ir kitomis šventyklos apeigomis. Šios moterys žino, kaip šauktis dangaus galių, kad apsaugotų savo vyrus, vaikus ir kitus mylimus žmones. Tai yra dvasiškai stiprios moterys, kurios drąsiai vadovauja, moko ir tarnauja atlikdamos savo pašaukimus su Dievo galia ir įgaliojimu!¹ Joms esu labai dėkingas!

Taip pat matome ištikimus vyrus, kurie gyvena taip, kad būtų verti jiems, kaip kunigystės nešiotojams, suteiktų privilegijų. Jie vadovauja ir tarnauja aukodamiesi kaip Viešpats – su meile, gerumu ir kantrybe. Jie laimina, veda, saugo ir stiprina kitus jų turimos kunigystės galia. Jie daro stebuklus tiems, kuriems tarnauja, tuo pat metu saugodami savo santuoką ir šeimą. Jie šalinasi blogio ir yra galingi Izraelio vyresnieji.² Jiems esu ypač dėkingas!

Dabar, ar galėčiau išsakyti susirūpinimą? Per daug mūsų brolių ir seserų nevisiškai supranta kunigystės galios ir įgaliojimo sąvoką. Jie elgiasi taip, tarsi norėtų tenkinti savo pačių savanaudiškus norus ir troškimus, užuot naudoję Dievo galią Jo vaikams laiminti.

Bijau, kad per daug mūsų brolių ir seserų nesuvokia privilegijų, kuriomis gali naudotis.³ Pavyzdžiui, kai kurie mūsų broliai elgiasi taip, tarsi nesuprastų, kas yra kunigystė, ir ką ji leidžia jiems daryti. Leiskite pateikti kelis konkrečius pavyzdžius.

Neseniai lankiausi sakramento susirinkime, kuriame kūdikiui turėjo būti suteiktas vardas ir tėvo palaiminimas. Tas jaunas tėvas laikė savo brangų kūdikį ant rankų, suteikė jai vardą, o tada sukalbėjo gražią maldą. Bet jis nesuteikė tam vaikeliui palaiminimo. Ta graži mergytė gavo vardą, bet negavo palaiminimo! Tas brangus vyresnysis nežinojo skirtumo tarp maldos ir kunigystės palaiminimo. Kunigystės įgaliojimu ir galia jis galėjo palaiminti tą kūdikį, bet to nepadarė. Pamaniau: „Kokia praleista galimybė!“

Leiskite paminėti kelis kitus pavyzdžius. Žinome, kad yra brolių, kurie paskiria seseris tarnauti Pradinukų, Merginų, Paramos bendrijos vadovėmis ir mokytojomis, bet nepalaimina jų – nepalaimina jų galia įvykdyti jų pašaukimus. Jie suteikia tik patarimus ir nurodymus. Matome vertus tėvus, kurie nepalaimina savo žmonos ir vaikų kunigystės palaiminimu, kai būtent to jiems reikia. Kunigystės galia buvo sugrąžinta į šią žemę, tačiau per daug brolių ir seserų brenda per baisius gyvenimo vargus niekada negavę tikro kunigystės palaiminimo. Kokia tragedija! Tai tragedija, kurią galime išgyvendinti.

Broliai, mes turime šventą Dievo kunigystę! Mes turime Jo įgaliojimą laiminti Jo žmones. Tik pagalvokite apie nuostabų Viešpaties patikinimą, kurį Jis davė, sakydamas: „ką tik tu palaiminsi, aš palaiminsiu.“⁴ Tai mūsų privilegija Jėzaus Kristaus vardu laiminti Dievo vaikus pagal Jo valią jiems. Kuolų prezidentai ir vyskupai, prašome užtikrinti, kad kiekvienas jūsų prižiūrimų kvorumų narys žinotų, kaip suteikti kunigystės palaiminimus, įskaitant asmeninį vertumą ir dvasinį pasiruošimą, reikalingus, norint turėti visas teises šauktis Dievo galios.⁵

Visus kunigystę turinčius brolius kviečiu įkvėpti narius laikytis savo sandorų, pasninkauti ir melstis, studijuoti Raštus, garbinti šventykloje ir su tikėjimu tarnauti, kaip dera Dievo vyrams ir moterims. Galime padėti visiems tikėjimo akimi matyti, kad paklusnumas ir teisumas priartins juos prie Jėzaus Kristaus, leis mėgautis Šventosios Dvasios bendryste ir būti laimingiems!

Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios būdingas bruožas visada bus organizuotos kryptingos pastangos asmeniškai tarnauti Dievo vaikams ir jų šeimoms.⁶ Kadangi tai Jo Bažnyčia, mes, kaip Jo tarnai, tarnausime asmeniškai, kaip tai darė Jis.⁷ Mes tarnausime Jo vardu su Jo galia ir įgaliojimu, ir su Jo maloningumu.

Patirtis, įgyta daugiau nei prieš 60 metų Bostone, mane pamokė, koks veiksmingas gali būti vieno asmens tarnavimas kitam asmeniui. Tada buvau besistažuojantis chirurgas pagrindinėje Masačusetso ligoninėje – budėjau kiekvieną dieną, kas antrą naktį ir kas antrą savaitgalį. Likdavo mažai laiko žmonai, mūsų keturiems vaikams ir Bažnyčios veikloms. Tačiau mano skyriaus prezidentas paskyrė mane lankyti Vilburo ir Leonoros Koksų namus, vildamasis, kad brolis Koksas gali sugrįžti į aktyvų gyvenimą Bažnyčioje. Jis su Leonora buvo užantspauduoti šventykloje.⁸ Tačiau jau daugelį metų Vilburai buvo neaktyvūs.

Mudu su porininku nuėjome į jų namus. Kai įėjome, mus šiltai sutiko sesuo Koks⁹, bet brolis Koksas atžariai nuėjo į kitą kambarį ir uždarė duris.

Aš nuėjau prie uždarytų durų ir pasibeldžiau. Po minutėlės išgirdau prislopintą: „Užeikite.“ Atidariau duris ir pamačiau brolį Koksą sėdintį tarp daugybės mėgėjiškos radioaparatūros. Tame mažame kambaryje jis prisidegė cigarą. Aišku, kad mano vizitas nebuvo labai laukiamas.

Su nuostaba apžvelgiau kambarį ir tariau: „Broli Koksai, visada norėjau daugiau sužinoti apie mėgėjiško radijo darbą. Ar nenorėtumėte pamokyti manęs apie tai? Atsiprašau, kad šį vakarą jau negaliu ilgiau pasilikti, bet ar galėčiau ateiti kitą kartą?“

Jis akimirką dvejojo, bet po to pasakė „taip“. Tai buvo pradžia to, kas tapo nuostabia draugyste. Aš sugrįžau ir jis mane mokė. Pradėjau jį mylėti ir gerbti. Per vėlesnius mūsų susitikimus pasirodė, koks tai nuostabus žmogus. Mes tapome labai geri draugai, kaip ir mūsų brangios amžinosios bendražygės. Po kurio laiko mūsų šeima išvyko kitur. Vietiniai vadovai toliau globojo Koksų šeimą.¹⁰

Praėjus aštuoneriems metams po to pirmo apsilankymo, buvo kuriamas Bostono kuolas.¹¹ Ar atspėsite, kas buvo pirmas to kuolo prezidentas? Taip! Brolis Koksas! Vėlesniais metais jis taip pat tarnavo kaip misijos prezidentas ir šventyklos prezidentas.

Po kelerių metų, kaip Dvylikos Kvorumo narys buvau paskirtas sukurti naują kuolą Jutos Sanpito apskrityje. Per įprastinį pokalbį buvau maloniai nustebintas vėl matydamas savo brangų draugą Koksą! Pajutau įkvėpimą pašaukti jį tarnauti nauju kuolo patriarchu. Po to, kai įšventinau jį, mes apsikabinome ir pravirkome. Kambaryje buvę žmonės stebėjosi, kodėl šie pagyvenę vyrai verkia. Bet mes žinojome. Ir sesuo Koks žinojo. Tai buvo džiaugsmo ašaros! Mes tyliai prisiminėme tą nepaprastą meilės ir atgailos kelionę, prasidėjusią daugiau nei prieš 30 metų vieną vakarą jų namuose.

Tuo šis pasakojimas nesibaigia. Brolio ir sesers Koks šeima išaugo iki 3 vaikų, 20 vaikaičių ir 54 provaikaičių. Prie to pridėkite jų įtaką šimtams misionierių, tūkstančiams šventyklos lankytojų ir dar šimtams tų, kurie gavo patriarcho palaiminimą po Vilburo Kokso rankomis. Jo ir Leonoros įtaka vilnys pasaulyje daugelį kartų.

Tokie atsitikimai, kaip šis su Vilburu ir Leonora Koksais, šioje Bažnyčioje vyksta kiekvieną savaitę, – tikiuosi, kiekvieną dieną. Atsidavę Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnai vykdo Jo darbą su Jo galia ir įgaliojimu.

Broliai, yra durys, kurias galime atverti, kunigystės palaiminimai, kuriuos galime suteikti, širdys, kurias galime išgydyti, naštos, kurias galime palengvinti, liudijimai, kuriuos galime sustiprinti, gyvenimai, kuriuos galime išgelbėti, ir džiaugsmas, kurį galime atnešti į pastarųjų dienų šventųjų namus. Ir visa tai dėl to, kad turime Dievo kunigystę. Esame vyrai, kurie buvo „pašaukti ir paruošti nuo pasaulio įkūrimo, pagal Dievo išankstinį žinojimą, dėl nepaprasto savo tikėjimo“ vykdyti šį darbą.¹²

Šį vakarą aš tiesiogine prasme kviečiu jus kartu su manimi atsistoti kaip didelę amžiną broliją. Kai paminėsiu jūsų kunigystės pareigybę, prašau atsistoti ir likti stovėti. Diakonai, prašau atsistoti! Mokytojai, atsistokite! Kunigai! Vyskupai! Vyresnieji! Aukštieji kunigai! Patriarchai! Septyniasdešimčių nariai! Apaštalai!

Dabar, broliai, prašau likti stovėti ir kartu su choru sugiedoti visus tris giesmės „Pakilkit, Dievo vyrai“ posmus.¹³ Dainuodami galvokite apie savo, kaip galingos Dievo armijos, pareigą padėti paruošti pasaulį antrajam Viešpaties atėjimui. Tai mūsų pareiga. Tai mūsų privilegija. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.