Prašykite tikėdami

1815 m. Indonezijos Sumbavos sala vešėjo ir žaliavo po praėjusio lietaus. Šeimos, kaip ir kiekvienais metais per kartų kartas, iš anksto ruošėsi artėjančiam sausajam metų laikui Tamboros ugnikalnio papėdėje dirbdamos ryžių laukus.

Balandžio 5 d. dešimtmečius snaudęs kalnas riaumodamas pabudo ir ėmė spjaudytis pelenais bei ugnimi. Už šimtų kilometrų žmonės išgirdo tarytum pabūklų salvę. Nestiprūs išsiveržimai tęsėsi keletą dienų. Tada, balandžio 10 d. vakare, visas kalnas pratrūko. Trys ugnies kamuoliai šovė aukštyn ir susijungė į vieną milžinišką sprogimą. Liepsnojanti lava ėmė tekėti kalno šlaitu, papėdėje apjuosdama kaimą. Visame krašte siautėjo medžius raunantys ir namus šluojantys viesulai.¹

Chaosas tęsėsi visą naktį ir kitą dieną. Pelenai nuklojo kilometrus žemės ir jūros, vietomis siekdami daugiau nei pusę metro aukščio. Vidurdienis atrodė kaip vidurnaktis. Jūros bangos užtvindė krantus, naikino pasėlius ir skandino kaimus. Kelias savaites Tamboroje iš dangaus krito pelenai, akmenys ir ugnis.²

Per ateinančius kelis mėnesius to sprogimo pasekmės nuvilnijo per visą žemę. Žmones visame pasaulyje stebino įspūdingi saulėlydžiai. Bet tos ryškios spalvos slėpė mirtiną po pasaulį išsibarsčiusių ugnikalnio pelenų poveikį. Kitais metais orai tapo nenuspėjami ir niokojantys.³

Dėl ugnikalnio išsiveržimo nukrito temperatūra Indijoje, o cholera pražudė tūkstančius žmonių, sunaikino jų šeimas. Derlinguose Kinijos slėniuose paprastai švelnų vasaros klimatą pakeitė sniego pūgos, o liūtys pasiglemžė pasėlius. Europoje, sumažėjus maisto atsargoms, kilo badas ir panika.⁴

Kad ir kur gyventų, žmonės ieškojo paaiškinimo, kodėl tas keistas oras nešė kančias ir mirtį. Indijoje šventikų maldos ir giesmės aidėjo induistų šventyklose. Kinijos poetai ėmėsi skausmo ir netekties temų. Prancūzijoje ir Britanijoje žmonės puolė ant kelių išsigandę, kad jiems teko baisios Biblijoje išpranašautos negandos. Šiaurės Amerikoje dvasininkai pamokslavo, kad Dievas baudžia neklusnius krikščionis, o jų perspėjimai kurstė religinius jausmus.

Visoje šalyje žmonės plūdo į bažnyčias ir religinio atgimimo susirinkimus, nekantraudami sužinoti, kaip išsigelbėti nuo artėjančio sunaikinimo.⁵

---

Šiaurės Amerikoje Tamboros išsiveržimas paveikė visų ateinančių metų orus. Pavasarį prasidėjo gausus sniegas ir mirtinos šalnos. 1816-ieji žmonių prisiminimuose liko kaip metai be vasaros.⁶ Jungtinių Valstijų šiaurės rytų kampelyje, Vermonte, akmenuotos kalvos metai iš metų vargino ūkininką, vardu Džozefas Smitas Vyresnysis. Tačiau būtent tais metais jis su žmona Liusi Mak Smit, stebėdami, kaip nuo nesibaigiančių šalnų nyksta pasėliai, suprato, kad, jei jie ten užsibus, jų laukia finansinis žlugimas ir nenuspėjama ateitis.

Sulaukęs keturiasdešimt penkerių, Džozefas Vyresnysis nebuvo jaunuolis, tad jį baugino mintis viską pradėti iš naujo naujame žemės sklype. Jis žinojo, kad jo vyresnieji sūnūs, aštuoniolikmetis Alvinas ir šešiolikmetis Hairamas, padės jam paruošti dirvą, pastatyti namą, pasėti kviečius ir nuimti derlių. Jo trylikametė dukra Sofronija buvo pakankamai suaugusi, kad padėtų Liusi dirbti namuose ir ūkyje. Jo jaunėliai sūnūs, aštuonmetis Samuelis ir penkiametis Viljamas, pamažu vis daugiau padėdavo, o trimetė Katarina bei naujagimis Don Karlosas vieną dieną bus pakankamai dideli, kad galėtų padėti.

Tačiau jo vidurinysis sūnus, dešimtmetis Džozefas Jaunesnysis, buvo kitoks. Prieš ketverius metus Džozefas išgyveno operaciją, per kurią buvo pašalinta kojos infekcija. Nuo tada jis vaikščiojo su ramentu. Nors jo koja ir pradėjo tvirtėti, Džozefas Jaunesnysis skausmingai šlubavo, todėl Džozefas Vyresnysis abejojo, ar jis išaugs toks stiprus kaip Alvinas ir Hairamas.⁷

Būdami tikri, kad gali pasikliauti vienas kitu, Smitai nusprendė palikti namus Vermonte ir keltis į geresnę žemę.⁸ Kaip ir daugelis vietinių gyventojų, Džozefas Vyresnysis nutarė keliauti į Niujorko valstiją, kur tikėjosi paėmęs paskolą įsigyti geros žemės. Tada jis planavo pasikviesti Liusi su vaikais, kad šeima viską pradėtų iš naujo.

Džozefui Vyresniajam patraukus link Niujorko, Alvinas su Hairamu prieš atsisveikindami palydėjo jį keliu. Džozefas Vyresnysis labai mylėjo savo žmoną ir vaikus, tačiau jam nesisekė užtikrinti jiems pakankamai stabilaus gyvenimo. Dėl nesėkmių ir nevykusių investicijų šeima buvo neturtinga ir negalėjo niekur įsitvirtinti. Galbūt Niujorke viskas bus kitaip.⁹

---

Kitą žiemą Džozefas Jaunesnysis šlubuodamas ėjo per sniegą kartu su motina, broliais ir seserimis. Jie keliavo į vakarus, į Niujorko valstijos Palmyros miestelį, esantį šalia vietos, kur jų tėvas Džozefas Vyresnysis rado gerą žemę ir laukė atvykstant šeimos.

Kadangi vyras negalėjo padėti persikelti, vadelioti vežimą Liusi pasamdė žmogų, vardu ponas Hovardas. Kelionėje ponas Hovardas nesaugojo jų daiktų, lošdavo ir pragėrė jam sumokėtus pinigus. Kai jie susitiko kitą į vakarus keliaujančią šeimą, ponas Hovardas išmetė Džozefą iš vežimo, kad kitos šeimos dukterys galėtų sėdėti šalia jo, jam vežant visą grupę.

Žinodami, kokį skausmą Džozefas jautė eidamas, Alvinas su Hairamu kelis kartus mėgino pasipriešinti ponui Hovardui. Bet kiekvieną kartą jis nugindavo juos botago kotu.¹⁰

Jei būtų vyresnis, Džozefas, ko gero, pats būtų mėginęs priešintis ponui Hovardui. Dėl skaudančios kojos jis negalėjo nei dirbti, nei žaisti, bet jo tvirta valia buvo atsvara silpnam kūnui. Gydytojai, prieš prapjaudami koją ir pašalindami infekcijos pažeistas kaulo daleles, norėjo jį surišti ir duoti jam brendžio skausmui numalšinti. Tačiau Džozefas prašė tik vieno – kad jį laikytų tėvas.

Visą laiką jis išliko sąmoningas, jo išbalusiu veidu žliaugė prakaitas. Jo motinai, paprastai labai tvirtai, sunkiai sekėsi nepalūžti girdint jo aimanas. Po to ji, ko gero, jautė, kad gali atlaikyti viską.¹¹

Šlubuodamas šalia vežimo Džozefas neabejotinai matė, kad jo motina bando pakęsti poną Hovardą. Jie jau nukeliavo daugiau kaip tris šimtus kilometrų ir kol kas ji labai kantriai reagavo į netinkamą vadeliotojo elgesį.

---

Likus maždaug pusantro šimto kilometrų iki Palmyros, rengdamasi dar vienai kelionės dienai Liusi pamatė atbėgantį Alviną. Ponas Hovardas išmetė jų mantą ir bagažą ant gatvės ir ruošėsi iškeliauti su jų arkliais ir vežimu.

Liusi jį surado bare. „Kaip Dievas yra danguje, – pareiškė ji, – tas vežimas ir taip pat tie arkliai bei tie jais vežami daiktai yra mano.“

Ji apžvelgė barą. Jis buvo pilnas vyrų ir moterų, daugelis jų buvo tokie pat keleiviai, kaip ir ji. „Šis vyras, – pasakė ji, atremdama jų žvilgsnius, – yra pasiryžęs atimti iš manęs viską, kuo keliauju, ir palikti mane su aštuoniais mažais vaikais visiškame skurde.“

Ponas Hovardas pasakė, kad jau išleido visus jam sumokėtus pinigus už vežimo vadeliojimą ir negalėjo vykti toliau.

„Tavęs man nebereikia, – pasakė Liusi. – Šeimos kelione pasirūpinsiu pati.“

Ji paliko poną Hovardą bare ir prisiekė, kad ir kas nutiktų, nuvežti vaikus pas tėvą.¹²

---

Jų laukė purvina ir šalta kelionė, bet Liusi saugiai parvežė šeimą į Palmyrą. Matydama, kaip vaikai glaudžiasi prie tėvo ir jį bučiuoja, ji jautė, kad gavo atlygį už visas kelionėje patirtas kančias.

Netrukus šeima miestelyje išsinuomojo mažą namelį ir tarėsi, kaip įkurti nuosavą ūkį.¹³ Jie nutarė, kad geriausia bus dirbti, kol surinks pakankamai pinigų pradiniam įnašui už žemę netoliese buvusiame miške. Džozefas Vyresnysis su vyresniais sūnumis už pinigus kasė šulinius, pjaustė tvorų skersinius, šienavo, o Liusi su dukterimis gamino ir pardavinėjo pyragus, šaknų girą ir dekoratyvines staltieses, kad parūpintų šeimai maisto.¹⁴

Kai Džozefas Jaunesnysis paaugo, jo koja sustiprėjo ir jis lengvai galėjo apeiti Palmyrą. Mieste jis sutiko žmonių iš viso krašto ir daugelis jų gręžėsi į religiją, siekdami patenkinti dvasinį troškulį ir išsiaiškinti, kodėl taip sunku gyventi. Džozefas su šeima nepriklausė jokiai bažnyčiai, bet daugelis jų kaimynų Dievą garbino kurioje nors iš aukštų presbiterionų koplyčių, baptistų susirinkimų namų, kvakerių salių arba lauko aikščių, kur keliaujantys metodistų pamokslautojai retkarčiais rengdavo religinio atgimimo susirinkimus.¹⁵

Kai Džozefui buvo dvylika, Palmyroje įsiplieskė religiniai debatai. Jis skaitė nedaug, bet mėgo gilintis į įvairias idėjas. Jis klausėsi pamokslautojų, vildamasis sužinoti daugiau apie savo nemirtingą sielą, bet dažnai po jų pamokslų likdavo sutrikęs. Jie sakė jam, kad jis yra nusidėjėlis nusidėjusiame pasaulyje, bejėgis be gelbėjančios Jėzaus Kristaus malonės. Ir nors Džozefas tikėjo ta žinia ir liūdėjo dėl savo nuodėmių, jam buvo neaišku, kaip gauti atleidimą.¹⁶

Jis manė, kad ėjimas į bažnyčią jam padės, bet negalėjo pasirinkti, kur jam garbinti Dievą. Skirtingos bažnyčios nenuilstamai ginčijosi dėl to, kaip žmonės išsilaisvina iš nuodėmės. Kurį laiką klausęsis jų ginčų, Džozefas susirūpino, matydamas, kad žmonės skaito tą pačią Bibliją, bet jos žodžių prasmę traktuoja skirtingai. Jis tikėjo, kad kažkur egzistuoja Dievo tiesa, bet nežinojo, kaip ją atrasti.¹⁷

Jo tėvai taip pat nebuvo tuo tikri. Tiek Liusi, tiek Džozefas Vyresnysis buvo kilę iš krikščionių šeimų ir tikėjo Bibliją ir Jėzų Kristų. Liusi lankė bažnyčią ir dažnai kartu pasiimdavo vaikus. Nuo tada, kai prieš daug metų mirė jos sesuo, ji ieškojo tikrosios Jėzaus Kristaus bažnyčios.

Kai stipriai susirgo prieš gimstant Džozefui, išsigando, kad mirs taip ir neradusi tiesos. Tarp savęs ir Gelbėtojo pajutusi tamsią ir vienišą bedugnę ji žinojo, kad nebuvo pasiruošusi kitam gyvenimui.

Negalėdama užmigti visą naktį ji meldėsi Dievui žadėdama, kad jei Jis leis jai gyventi, ji ras Jėzaus Kristaus bažnyčią. Besimelsdama ji išgirdo Viešpaties balsą, patikinantį ją, kad jei ieškos, ji ras. Nuo tada ji lankėsi daugybėje bažnyčių, bet vis tiek nerado tikrosios. Net kai rodėsi, kad Gelbėtojo bažnyčios ant žemės nėra, ji vis vien ieškojo, manydama, kad eiti į bažnyčią yra geriau nei neiti.¹⁸

Kaip ir jo žmona, Džozefas Vyresnysis troško tiesos. Tačiau jis manė, kad geriau nelankyti jokios bažnyčios nei lankyti neteisingą. Remdamasis savo tėvo patarimu Džozefas Vyresnysis tyrinėjo Raštus, nuoširdžiai meldėsi ir tikėjo, kad Jėzus Kristus atėjo, kad išgelbėtų pasaulį.¹⁹ Tačiau tai, ką jautė esant tikra, niekaip nesiderino su aplinkinėse bažnyčiose jo matoma sumaištimi ir nesantaika. Vieną naktį jis sapnavo, kad besiginčijantys pamokslautojai buvo kaip galvijai, bliaunantys ir savo ragais rausiantys žemę, o tai dar labiau sustiprino jo nerimą, kad jie mažai težino apie Dievo karalystę.²⁰

Jo gimdytojų nepasitenkinimas vietinėmis bažnyčiomis tik dar labiau trikdė Džozefą Jaunesnįjį.²¹ Jo siela buvo pavojuje, bet niekas negalėjo duoti patenkinamų atsakymų.

---

Daugiau nei metus taupę pinigus, Smitai surinko pakankamai, kad sumokėtų už keturiasdešimt hektarų miško Mančesteryje, Palmyros pietinėje dalyje. Ten laisvu nuo samdomo darbo laiku jie darė ertmes klevų kamienuose, kad išgautų saldžią sulą, sodino sodą ir ruošė laukus pasėliams auginti.²²

Dirbdamas žemę jaunasis Džozefas toliau nerimavo dėl savo nuodėmių ir savo sielos gerovės. Religinis atgimimas Palmyroje nurimo, tačiau joje ir jos apylinkėse pamokslininkai toliau varžėsi dėl atsivertusiųjų.²³ Dieną ir naktį Džozefas stebėjo, kaip tvarkingai ir didingai dangumi keliauja saulė, mėnulis ir žvaigždės, ir žavėjosi gyvybės kupinu žemės grožiu. Jis taip pat stebėjo jį supančius asmenis ir stebėjosi jų stiprybe ir intelektu. Rodos, viskas liudijo, kad Dievas yra ir kad sukūrė žmones pagal savo atvaizdą. Bet kaip Džozefui Jį pasiekti?²⁴

1819 m. vasarą, kai Džozefui buvo trylika, keletas kilometrų nuo Smitų ūkio metodistų pamokslininkai susirinko į konferenciją ir pasklido po tą kraštą norėdami paraginti atsiversti tokias šeimas kaip Smitų. Tų pamokslautojų sėkmė sukėlė kitų krašto dvasininkų nerimą ir netrukus konkurencija dėl atsivertusiųjų suintensyvėjo.

Džozefas lankėsi susirinkimuose, klausėsi sielą audrinančių pamokslų ir matė iš džiaugsmo šaukiančius atsivertusiuosius. Jis norėjo šaukti kartu su jais, tačiau dažnai jautėsi patekęs į žodžių ir nuomonių karą. Jis paklausė savęs: „Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“ Jis žinojo, kad jam reikia Kristaus malonės ir gailestingumo, bet, daugybei žmonių ir bažnyčių ginčijantis dėl religijos, jis nežinojo, kur tai atrasti.²⁵

Rodos, viltis rasti atsakymus ir ramybę savo sielai traukėsi nuo jo. Jis mąstė, kaip iš viso įmanoma atrasti tiesą tokiame šurmulyje.²⁶

---

Per vieną pamokslą Džozefas išgirdo dvasininką iš Naujojo Testamento cituojant pirmąjį Jokūbo knygos skyrių. „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, – sakė jis, – teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“²⁷

Džozefas parėjo namo ir perskaitė tą eilutę Biblijoje. Vėliau jis šį įvykį prisiminė taip: „Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl, suvokdamas, kad jei kuriam reikia išminties iš Dievo, tai man.“ Prieš tai jis tyrinėjo Bibliją, tarsi joje būtų visi atsakymai. Bet dabar Biblija sakė jam su asmeniniais klausimais kreiptis tiesiai į Dievą.

Džozefas nusprendė melstis. Niekada prieš tai jis nesimeldė balsu, bet pasikliovė Biblijos pažadu. Ji mokė: „Prašykite tikėdami, nė kiek neabejodami.“²⁸ Dievas turėtų išklausyti jo klausimus, net jei jie nuskambės keistokai.