Viskas prarasta

Kai Džozefas parsinešė auksines plokšteles namo, lobių ieškotojai keletą savaičių bandė jas pavogti. Stengdamasis apsaugoti metraštį, jis pernešdavo plokšteles iš vienos vietos į kitą: slėpė jas virš židinio, savo tėvo dirbtuvėje po grindimis ir grūdų krūvoje. Jis turėjo nuolatos jas saugoti.

Smalsūs kaimynai užsukdavo į namus ir maldaudavo, kad jis parodytų metraštį. Džozefas visad atsisakydavo, net jei kas nors pasiūlydavo jam sumokėti. Jis buvo pasiryžęs rūpintis plokštelėmis pasikliaudamas Viešpaties pažadu, kad jei padarys viską, ką gali, jos bus apsaugotos.¹

Tie trukdymai dažnai neleisdavo jam tyrinėti plokštelių ir daugiau sužinoti apie Urimą ir Tumimą. Jis žinojo, kad vertikliai turėjo jam padėti versti plokšteles, bet niekada dar nebuvo naudojęs regėtojo akmenų senovinei kalbai išversti. Jis nekantravo imtis darbo, bet nesuprato, kaip tai daryti.²

Kol Džozefas tyrinėjo plokšteles, jo darbu susidomėjo visų gerbiamas Palmyroje gyvenęs žemvaldys vardu Martinas Harisas. Pagal amžių Martinas tiko Džozefui į tėvus. Jis kartais samdydavosi Džozefą padėti žemės darbuose. Martinas išgirdo apie auksines plokšteles, bet daug apie jas negalvojo, kol Džozefo motina nepakvietė jo aplankyti jos sūnų.³

Kai Martinas užsuko, Džozefas buvo išvykęs dirbti, taigi jis klausinėjo Emą ir kitus šeimos narius apie plokšteles. Kai Džozefas parvyko namo, Martinas pasičiupo Džozefą už rankos ir klausinėjo smulkiau. Džozefas papasakojo jam apie auksines plokšteles ir Moronio nurodymą išversti ir išleisti tai, kas jose užrašyta.

„Jei tai velnio darbas, – pasakė Martinas, – neturėsiu su tuo jokių reikalų.“ Bet jei tai Viešpaties darbas, jis norėtų padėti Džozefui skelbti jį pasauliui.

Džozefas leido Martinui pakilnoti dėžutėje užrakintas plokšteles. Martinas jautė, kad ten buvo kažkas sunkaus, bet nebuvo tikras, kad tai auksinių plokštelių rinkinys. „Neturėtum manęs kaltinti, kad nepriimu tavo žodžių“, – pasakė jis Džozefui.

Sugrįžęs namo po vidurnakčio jis nusėlino į miegamąjį ir pasimeldė, Dievui pažadėdamas atiduoti viską, ką turėjo, jei sužinos, kad Džozefas vykdo dievišką darbą.

Melsdamasis Martinas pajuto ramų tylų balsą kreipiantis į jo sielą. Tada jis sužinojo, kad plokštelės buvo iš Dievo ir kad jis turi padėti Džozefui pasidalyti jų žinia.⁴

---

Vėliau 1827 m. Ema sužinojo, kad yra nėščia, ir parašė savo tėvams. Buvo jau beveik metai po jos ir Džozefo santuokos ir jos tėvas su motina vis dar buvo nepatenkinti. Bet Heilai sutiko leisti jaunai porai grįžti į Harmonį, kad Ema galėtų pagimdyti būdama šalia savo šeimos.

Nors tai Džozefą ir nutolintų nuo jo paties tėvų, brolių ir seserų, jis troško vykti. Žmonės Niujorko valstijoje vis dar bandė pavogti plokšteles, o persikėlimas į kitą vietą suteiktų ramybės ir privatumo, kurių reikėjo Viešpaties darbui. Deja, jis buvo skolingas ir neturėjo pinigų persikėlimui.⁵

Vildamasis sutvarkyti savo finansus, Džozefas nuvyko į miestą grąžinti dalies turimų skolų. Parduotuvėje prie jo prižingsniavo Martinas Harisas. „Štai, pone Smitai, penkiasdešimt dolerių, – pasakė jis. – Duodu jums juos Viešpaties darbui.“

Imdamas pinigus Džozefas jautėsi nepatogiai ir pažadėjo juos grąžinti, bet Martinas pasakė, kad nereikia rūpintis. Pinigai – tai dovana. Buvusių tame kambaryje jis paprašė būti liudininkais, kad davė ją nereikalaudamas grąžinti.⁶

Netrukus po to Džozefas apmokėjo visas skolas ir susikrovė vežimą. Tada juodu su Ema išvyko į Harmonį su aukso plokštelėmis, paslėptomis statinėje, pripiltoje pupų.⁷

---

Į erdvius Heilų namus juodu atvyko maždaug po savaitės.⁸ Anksčiau Emos tėvas buvo pareikalavęs pamatyti auksines plokšteles, bet Džozefas tegalėjo parodyti jam dėžę, kurioje jas laikė. Susierzinęs Aizekas paėmė dėžutę, pasvėrė ją rankose, bet liko skeptiškas. Jis pasakė, kad jei Džozefas neparodys, kas viduje, negalės jos laikyti namuose.⁹

Emos tėvui esant šalia, Džozefui versti buvo nelengva, bet jis stengėsi, kaip galėjo. Emos padedamas jis iš plokštelių ant popieriaus perrašė daugybę keistų rašmenų.¹⁰ Tada keletą savaičių bandė išversti juos su Urimu ir Tumimu. Tas procesas reikalavo daugiau nei vien tik žiūrėti į vertiklius. Tyrinėdamas rašmenis jis turėjo būti nuolankus ir pasitelkti tikėjimą.¹¹

Po kelių mėnesių į Harmonį atvyko Martinas. Jis pasakė, kad pajuto esąs pašauktas Viešpaties vykti net į Niujorką pasikonsultuoti su senovės kalbų žinovais. Jis vylėsi, kad jie galės išversti rašmenis.¹²

Džozefas perrašė iš plokštelių dar šiek tiek rašmenų, užrašė savo vertimą ir įdavė lapą Martinui. Tada jie su Ema išlydėjo draugą ir šis patraukė į rytus konsultuotis su žymiais mokslininkais.¹³

---

Atkeliavęs į Niujorką Martinas nuvyko susitikti su Kolumbijos koledžo lotynų ir graikų kalbų profesoriumi Čarlzu Antonu. Profesorius Antonas buvo jaunas vyriškis – maždaug penkiolika metų jaunesnis už Martiną – ir buvo žinomas kaip mokslininkas, išleidęs enciklopediją apie graikų ir romėnų kultūrą. Jis taip pat buvo pradėjęs rinkti istorijas apie Amerikos indėnus.¹⁴

Antonas buvo griežtas, trukdymo nemėgstantis mokslininkas, bet priėmė Martiną ir išstudijavo rašmenis bei Džozefo pateiktą vertimą.¹⁵ Nors profesorius ir nemokėjo egiptiečių kalbos, jis buvo skaitęs keletą darbų apie tą kalbą ir žinojo, kaip ji atrodė. Žiūrėdamas į rašmenis jis rado panašumų su egiptiečių raštu ir pasakė Martinui, kad vertimas yra teisingas.

Martinas parodė jam daugiau rašmenų ir Antonas juos apžiūrėjo. Jis pasakė, kad juose buvo įvairių senovės kalbų rašmenų ir išrašė Martinui pažymą, liudijančią, kad jie autentiški. Jis taip pat rekomendavo parodyti tuos rašmenis kitam anksčiau Kolumbijoje dėsčiusiam mokslininkui vardu Samuelis Mitčilis.¹⁶

„Jis labai gerai išmano tas senovės kalbas, – pasakė Antonas, – ir aš neabejoju, kad jo žinios jus patenkins.“¹⁷

Martinas įsidėjo pažymą į kišenę, bet jam išeinant Antonas pasikvietė jį atgal. Jis norėjo sužinoti, kaip Džozefas rado auksines plokšteles.

„Dievo angelas, – pasakė Martinas, – jam tai apreiškė.“ Jis paliudijo, kad plokštelių vertimas pakeis pasaulį ir apsaugos nuo sunaikinimo. Ir dabar, turėdamas šį autentiškumo pažymėjimą, jis ruošėsi parduoti savo ūkį ir pinigus paaukoti vertimo išleidimui.

„Ar galiu pažiūrėti į pažymą?“ – paklausė Antonas.

Martinas ištraukė pažymą iš kišenės ir padavė jam. Antonas suplėšė ją į skutelius ir pasakė, kad nėra tokio dalyko, kaip tarnaujantys angelai. Jei Džozefas nori, kad plokštelės būtų išverstos, privalo jas atsivežti į Kolumbiją ir leisti mokslininkui jas išversti.

Martinas paaiškino, kad dalis tų plokštelių yra užantspauduotos ir kad Džozefui neleista niekam jų rodyti.

„Negaliu skaityti užantspauduotos knygos“, – atrėžė Antonas. Jis perspėjo Martiną, kad Džozefas, ko gero, jį apgaudinėja. „Saugokitės sukčių“, – pasakė jis.¹⁸

Martinas paliko profesorių Antoną ir susirado Samuelį Mitčilį. Šis mandagiai jį priėmė, išklausė jo istoriją ir apžiūrėjo rašmenis bei vertimą. Jis negalėjo jų perskaityti, bet pasakė, kad jie primena jam egiptiečių hieroglifus ir kad tai išnykusios tautos rašmenys.¹⁹

Netrukus po to Martinas išvyko iš miesto ir grįžo į Harmonį, labiau nei bet kada įsitikinęs, kad Džozefas turėjo senovines auksines plokšteles ir galią jas išversti. Jis papasakojo Džozefui apie pokalbį su profesoriumi ir argumentavo, kad jei labiausiai išsilavinę Amerikos vyrai negali išversti knygos, tai turi padaryti Džozefas.

„Negaliu, – atsakė Džozefas, – nes nesu išsilavinęs.“ Bet jis žinojo, kad Viešpats paruošė vertiklius tam, kad jis, Džozefas, galėtų išversti plokšteles.²⁰

Martinas tam pritarė. Jis planavo grįžti į Palmyrą, sutvarkyti verslo reikalus, parvykti kaip galima greičiau ir tarnauti Džozefo raštininku.²¹

---

1828 m. balandį Ema su Džozefu gyveno prie Saskuehenos upės, netoli jos tėvų namo.²² Kai Džozefas pradėjo versti metraštį, Ema, gerokai įpusėjus jos nėštumui, dažnai būdavo Džozefo raštininkė. Vieną dieną versdamas Džozefas staiga išbalo. „Ema, ar aplink Jeruzalę buvo siena?“ – paklausė jis.

„Taip“, – atsakė ji, prisimindama jos aprašymus Biblijoje.

„O, – tarė Džozefas su palengvėjimu, – išsigandau, kad mane apgavo.“²³

Ema jaudinosi, kad jos vyro žinių iš istorijos ir iš Raštų stoka nesutrukdytų vertimui. Džozefas vargu ar būtų sugebėjęs parašyti sklandų laišką. Bet valanda po valandos ji sėdėjo šalia jo, kai jis diktavo tekstą be jokios knygos ar rankraščio pagalbos. Ji žinojo, kad tik Dievas galėjo įkvėpti jį versti taip, kaip jis vertė.²⁴

Netrukus iš Palmyros grįžo Martinas ir ėmė raštininkauti, leisdamas Emai pailsėti prieš gimstant kūdikiui.²⁵ Bet pailsėti nebuvo taip lengva. Su Martinu į Harmonį vykti įsiprašė jo žmona Liusi, o abu Harisai buvo savo tvirtą nuomonę turinčios asmenybės.²⁶ Liusi nepatikliai žiūrėjo į Martino norą padėti Džozefui finansiškai ir pyko, kad į Niujorką jis vyko be jos. Kai jis pasakė jai, kad vykstąs į Harmonį padėti Džozefui versti, ji įsiprašė vykti kartu, nusiteikusi pamatyti plokšteles.

Liusi klausa silpo ir kai ji nesuprasdavo, ką kalba žmonės, kartais pamanydavo, kad jie ją kritikuoja. Ji taip pat negerbė žmonių privatumo. Kai Džozefas nesutiko parodyti jai plokštelių, ji ėmė jų ieškoti po namus, rausėsi po šeimos skrynias ir spintas. Džozefui beliko slėpti plokšteles miške.²⁷

Liusi netrukus išėjo iš jų namų ir įsikūrė pas kaimynus. Ema vėl atgavo savo spintas ir skrynias, bet dabar Liusi pasakojo kaimynams, kad Džozefas ruošiasi užvaldyti Martino pinigus. Kelias savaites kėlusi rūpesčių Liusi išvyko namo į Palmyrą.

Ramybei sugrįžus Džozefas ir Martinas vertė sparčiai. Džozefas augo savo dieviškame regėtojo ir apreiškėjo vaidmenyje. Žvelgdamas į vertiklius arba kitą regėtojo akmenį jis galėjo versti nepriklausomai nuo to, ar plokštelės buvo atverstos prieš jį, ar gulėjo ant stalo susuktos į vieną iš Emos lininių drobių.²⁸

Visą balandį, gegužę ir birželio pradžioje Ema klausėsi Džozefo, ritmingai diktuojančio metraščio vertimą.²⁹ Jis kalbėjo lėtai, bet aiškiai, retkarčiais sustodamas palaukti, kol Martinas pasakys „užrašyta“, pasivijęs Džozefo pasakytus žodžius.³⁰ Pakaitomis su juo Ema taip pat buvo raštininke ir stebėjosi, kaip po sutrukdymų ir pertraukėlių Džozefas visada be jokios pagalbos tęsdavo ten, kur buvo sustojęs.³¹

Netrukus Emai atėjo laikas gimdyti. Rankraščio puslapių krūva išaugo ir Martinas nutarė, kad jei leistų savo žmonai paskaityti vertimą, ji pamatytų rankraščio vertę ir liautųsi trikdyti jų darbą.³² Jis taip pat vylėsi, jog Liusi liks patenkinta, kad jis taip leido laiką ir eikvojo pinigus padėdamas paviešinti Dievo žodį.

Vieną dieną Martinas paprašė Džozefo leidimo nusivežti rankraštį kelioms savaitėms į Palmyrą.³³ Džozefas atsargiai priėmė šią idėją, prisimindamas, kaip Liusi Haris elgėsi, viešėdama jų namuose. Bet jis norėjo pamaloninti Martiną, patikėjusį juo, kai daugelis kitų abejojo jo žodžiais.³⁴

Nežinodamas, ką daryti, Džozefas meldėsi prašydamas vadovavimo, ir Viešpats nurodė neleisti Martinui pasiimti rankraščio lapų.³⁵ Bet Martinas buvo tikras, kad, parodžius juos žmonai, viskas pasikeis, ir maldavo Džozefą paklausti dar kartą. Džozefas taip ir padarė, tačiau atsakymas nepasikeitė. Martinas įtikinėjo jį paprašyti trečią kartą, ir galiausiai Dievas leido jiems elgtis, kaip jie nori.

Džozefas pasakė Martinui, kad šis galės paimti lapus dviem savaitėms, jei pasižadės laikyti juos užrakintus ir parodys tik konkretiems šeimos nariams. Martinas pažadėjo ir grįžo į Palmyrą nešinas rankraščiu.³⁶

Martinui išvykus, Džozefui pasirodė Moronis ir paėmė iš jo vertiklius.³⁷

---

Kitą dieną po Martino išvykimo Ema nepakeliamuose skausmuose pagimdė berniuką. Vaikutis buvo gležnas, ligotas ir ilgai neišgyveno. Šis sunkus išmėginimas Emą išsekino fiziškai ir emociškai, todėl kurį laiką atrodė, kad ji taip pat mirs. Džozefas ją nuolat slaugė ilgam nuo jos nepasitraukdamas.³⁸

Po dviejų savaičių Emos sveikata ėmė gerėti ir ji pradėjo galvoti apie Martiną ir rankraštį. „Man labai neramu, – pasakė ji Džozefui, – kad negaliu atsipalaiduoti, ir nenurimsiu tol, kol nesužinosiu, ką ponas Harisas su juo daro.“

Ji paragino Džozefą surasti Martiną, bet Džozefas nenorėjo jos palikti. „Pakviesk mano mamą, – pasakė Ema, – ji pasiliks su manimi, kol tu būsi išvykęs.“³⁹

Džozefas pašto karieta iškeliavo į šiaurę. Keliaudamas jis mažai valgė ir mažai miegojo, nes bijojo, kad galbūt įžeidė Viešpatį nepaklausęs, kai Jis pasakė neleisti Martinui išsivežti rankraščio.⁴⁰

Saulei kylant jis atvyko į tėvų namus Mančesteryje. Smitai ruošė pusryčius ir pasiuntė Martinui kvietimą prisijungti. Aštuntą valandą stalas buvo padengtas, bet Martinas neatvyko. Laukdami jo Džozefas su šeima ėmė nerimauti.

Galiausiai, praėjus daugiau nei keturioms valandoms, tolumoje pasirodė Martinas, į žemę nudelbęs akis, lėtai žingsniuojantis link namo.⁴¹ Prie vartų jis sustojo, prisėdo ant aptvaro ir ant akių užsitraukė kepurę. Tada užėjo vidun ir tylėdamas atsisėdo valgyti.

Šeima stebėjo, kaip Martinas pasiėmė įrankius, tarsi ruošdamasis valgyti, bet išmetė juos iš rankų. „Praradau savo sielą! – pravirko jis, delnais susiėmęs smilkinius. – Praradau savo sielą!“

Džozefas pašoko iš vietos: „Martinai, ar praradote rankraštį?“

„Taip“, – atsakė Martinas, – jis dingo ir nežinau, kur.“

„O, mano Dieve, mano Dieve, – sudejavo Džozefas sukąsdamas dantis, – viskas prarasta!“

Tada ėmė žingsniuoti po kambarį. Jis nežinojo, ką daryti. „Grįžkite atgal, – nurodė jis Martinui. – Paieškokite dar kartą.“

„Nėra reikalo, – verkė Martinas. – Viską namuose apžiūrėjau. Praplėšiau net patalus ir pagalves ir žinau, kad jo ten nėra.“

„Ar turiu grįžti pas žmoną su tokiomis naujienomis? – Džozefas baiminosi, kad ši žinia ją pražudys. – O kaip aš turėsiu pasirodyti Viešpačiui?“

Motina bandė jį paguosti. Ji pasakė, kad galbūt Viešpats atleis, jeigu jis nuolankiai atgailaus. Bet Džozefas dabar kūkčiojo, niršdamas ant savęs, kad iš karto nepakluso Viešpačiui. Likusią dienos dalį jis beveik nevalgė. Pernakvojo ir kitą rytą išvyko į Harmonį.⁴²

Liusi išlydėjo jį prislėgta širdimi. Atrodė, kad visos jų šeimos viltys, viskas, kas juos džiugino pastaruosius keletą metų, per akimirką dingo.⁴³