Kristaus Bažnyčios iškilimas

1829-ųjų liepos pradžioje, jau turėdamas paruoštą rankraštį, Džozefas žinojo, jog Viešpats nori, kad jis išspausdintų Mormono Knygą ir paskleistų joje esančią žinią po visą pasaulį. Tačiau leidybos verslas buvo svetimas jam ir jo šeimai. Jis turėjo apsaugoti rankraštį, surasti leidėją ir kaip nors perduoti knygą žmonėms, kurie noriai priimtų idėją, kad gali egzistuoti nauji Raštai.

Kaip bet kokią kitą, taip ir Mormono Knygą išleisti buvo brangu. Džozefo finansinė padėtis nepagerėjo nuo to laiko, kai jis pradėjo vertimą, o visi uždirbti pinigai buvo skiriami šeimos išlaikymui. Tokia pati buvo ir jo tėvų, kurie vis dar buvo vargšai fermeriai, dirbantys jiems nepriklausančią žemę, padėtis. Vienintelis Džozefo draugas, galėjęs finansuoti projektą, buvo Martinas Harisas.

Džozefas nusiteikė darbuotis greitai. Dar prieš baigdamas vertimą jis užpildė knygos autoriaus teisių prašymą, kad apsaugotų tekstą nuo galinčių jį pavogti ar nuplagijuoti.¹ Su Martino pagalba Džozefas taip pat pradėjo ieškoti leidėjo, kuris sutiktų išleisti knygą.

Pirmiausia jie kreipėsi į Džozefo bendraamžį Palmyroje, leidėją Egbertą B. Grandiną. Manydamas, kad knyga yra apgaulė, Grandinas iškart atmetė pasiūlymą. Tai neatgrasė Džozefo ir Martino, jie ir toliau ieškojo, kol gretimame mieste rado palankiai nusiteikusį leidėją. Tačiau prieš priimdami jo pasiūlymą, jie grįžo į Palmyrą ir dar kartą paklausė Grandiną, ar jis nenorėtų išleisti knygos.²

Šį kartą Grandinas buvo labiau nusiteikęs imtis šio projekto, tačiau norėjo, kad prieš pradedant darbą jam iš anksto būtų sumokėta 3 000 dolerių už penkių tūkstančių egzempliorių spausdinimą ir surišimą. Martinas jau buvo pažadėjęs sumokėti už spausdinimą, tačiau suprato, kad jam gali tekti užstatyti savo ūkį, kad surinktų tokią sumą. Martinui tai buvo nepakeliama našta, tačiau jis žinojo, kad niekas kitas iš Džozefo draugų negalėjo jam padėti finansiškai.

Susirūpinęs Martinas ėmė abejoti, ar išmintinga finansuoti Mormono Knygą. Jo ūkis buvo vienas geriausių tame krašte. Jis rizikuotų prarasti savo žemę, jei ją užstatytų. Turtas, kurį kaupė visą savo gyvenimą, galėjo būti akimirksniu prarastas, jei Mormono Knyga nebus gerai perkama.

Savo rūpesčiais Martinas pasidalijo su Džozefu ir paprašė gauti jam apreiškimą. Atsakydamas Gelbėtojas kalbėjo apie savo auką, kurią atliko nepaisydamas kainos, kad įvykdytų Savo Tėvo valią. Jis apibūdino Savo didžiausias kančias apmokant nuodėmės kainą, kad visi galėtų atgailauti ir gauti atleidimą. Tada Jis liepė Martinui paaukoti savo interesus, kad būtų įgyvendintas Dievo planas.

„Negailė[k] savo paties turto, – sakė Viešpats, – bet […] dosniai sutei[k] jo spausdinimui Mormono Knygos.“ Viešpats patikino Martiną, kad knygoje užrašytas Dievo žodis yra tikras ir kad ji padės kitiems patikėti Evangelija.³

Nors kaimynai nesuprato Martino sprendimo, jis pakluso Viešpačiui ir užstatė savo ūkį, kad užtikrintų finansavimą.⁴

Grandinas pasirašė sutartį ir pradėjo ruoštis dideliam projektui.⁵ Tuo pačiu metu vieno raštininko padedamas Džozefas išvertė Mormono Knygos tekstą per tris mėnesius. Grandinas ir tuzinas vyrų užtruko septynis mėnesius, spausdindami ir surišdami pirmuosius egzempliorius, kai kiekvieną jų sudarė 590 puslapių.⁶

---

Pasamdęs leidėją, 1829 metais Džozefas grįžo į Harmonį darbuotis savo ūkyje ir pabūti su Ema. Tuo metu Oliveris, Martinas ir Hairumas prižiūrėjo spausdinimo darbus ir nuolat informuodavo Džozefą apie Grandino darbo progresą.⁷

Atmindamas neviltį, kurią patyrė praradęs pirmuosius vertimo puslapius, Džozefas paprašė Oliverio nukopijuoti kiekvieną Mormono Knygos rankraščio puslapį, kad dublikatą būtų galima nunešti spaustuvininkui, kuris sudėtų skyrybos ženklus ir parengtų spausdinimui.⁸

Oliveriui patiko kopijuoti knygą ir tuo metu jo rašyti laiškai buvo prisotinti jos kalbos. Oliveris rašė Džozefui apie savo dėkingumą už beribį Kristaus Apmokėjimą, iš Mormono Knygos cituodamas Nefį, Jokūbą ir Amuleką.

„Kai pradedu rašyti apie Dievo gailestingumus, – sakė jis Džozefui, – nežinau, kada sustoti, tik laikas ir popierius paveda.“⁹

Ta pati dvasia traukė kitus prie Mormono Knygos, kai ji buvo spausdinama. Tomas Maršas, buvęs leidėjo pameistrys, bandė rasti sau vietą kitose bažnyčiose, tačiau nei viena iš jų neskelbė tokios Evangelijos, kokią jis rado Biblijoje. Jis tikėjo, kad greit iškils nauja bažnyčia, kuri mokys atkurtos tiesos.

Tą vasarą Tomas pajuto Dvasios raginimą nukeliauti šimtus mylių nuo savo namų Bostone iki vakarinės Niujorko valstijos dalies. Prieš grįždamas namo, jis išbuvo tame krašte tris mėnesius, nesuprasdamas, kodėl taip toli keliavo. Jam grįžtant atgal vietos, kurioje apsistojo, šeimininkė paklausė, ar jis yra girdėjęs apie Džozefo Smito „auksinę knygą“. Tomas pasakė tai moteriai, kad nėra nieko girdėjęs, ir pajuto, kad privalo sužinoti daugiau.

Ji pasakė jam, kad jis turėtų pakalbėti su Martinu Harisu, ir nukreipė jį į Palmyrą. Tomas nedelsdamas nuvyko ten ir rado Martiną Grandino spaustuvėje. Leidėjas davė jam šešiolika Mormono Knygos puslapių ir Tomas pasiėmė juos su savimi į Bostoną, nekantraudamas pasidalyti su savo žmona Elizabet pirmuoju įspūdžiu apie naująjį tikėjimą.

Elizabet perskaitė tuos puslapius ir taip pat patikėjo, kad tai Dievo darbas.¹⁰

---

Tą rudenį, kol leidėjai nuosekliai darbavosi spausdindami Mormono Knygą, buvęs teisėjas Abneris Koulas Grandino spaustuvėje pradėjo leisti laikraštį. Naktimis dirbdamas spaustuvėje, kai kiti Grandino darbuotojai išeidavo namo, Abneris galėjo nevaržomai prieiti prie atspausdintų dar nesurištų ir neparuoštų pardavimui Mormono Knygos puslapių.

Netrukus savo laikraštyje Abneris ėmė tyčiotis iš „Auksinės Biblijos“, o žiemą jis išspausdino ištraukas iš knygos kartu su sarkastiškais komentarais.¹¹

Hairumas ir Oliveris susikirto su Abneriu, kai sužinojo, ką jis daro. „Kokią turite teisę spausdinti Mormono Knygą tokiu būdu? – klausė Hairumas. – Ar nežinote, kad mes gavome autoriaus teises?“

„Tai ne jūsų reikalas, – atsakė Abneris. – Pasisamdžiau leidėją ir spausdinsiu, ką norėsiu.“

„Draudžiu jums spausdinti ką nors daugiau iš tos knygos savo laikraštyje“, – sakė Hairumas.

„Man nerūpi“, – atsakė Abneris.

Nežinodami, ką toliau daryti, Hairumas ir Oliveris nusiuntė laišką Džozefui, kuris iškart atvyko į Palmyrą. Jis rado Abnerį spaustuvės biure, nerūpestingai skaitantį savo laikraštį.

„Atrodo, kad sunkiai dirbate“, – pasakė Džozefas.

„Sveiki, pone Smitai“, – šaltai atsakė Abneris.

„Pone Koulai, – pasakė Džozefas, – Mormono Knyga ir teisė ją spausdinti priklauso man ir aš draudžiu jums ją liesti.“

Abneris nusimetė paltą ir pasiraitojo rankoves. „Ar norite muštis, pone? – sugriaudėjo jis trankydamas kumščius vieną į kitą. – Jei norite muštis, pradedam.“

Džozefas nusišypsojo. „Neturėjote nusivilkti palto, – pasakė jis. – Šalta, o aš nesiruošiu su jumis muštis.“ Jis ramiai tęsė: „Bet jūs turite liautis spausdinęs mano knygą.“

„Jei manai esąs geriausias, – pasakė Abneris, – tiesiog nusimesk paltą ir įrodyk.“

„Yra įstatymas, – atsakė Džozefas, – ir jūs tai sužinosite, jei nežinojote iki šiol. Tačiau aš nesimušiu su jumis, nes nieko gero iš to nebus.“

Abneris žinojo, kad yra ne toje įstatymo pusėje. Jis nusiramino ir liovėsi savo laikraštyje spausdinęs ištraukas iš Mormono Knygos.¹²

---

Pirmą kartą apie „Auksinę Bibliją“ pastorius Solomonas Čemberlinas išgirdo pakeliui į Kanadą iš šeimos, kuri priglaudė jį netoli Palmyros. Kaip ir Tomas Maršas, visą savo gyvenimą jis ėjo iš bažnyčios į bažnyčią, tačiau buvo nepatenkintas tuo, ką matė. Kai kurios bažnyčios skelbė Evangelijos principus ir tikėjo dvasios dovanomis, tačiau neturėjo Dievo pranašų ar Jo kunigystės. Solomonas jautė, kad ateina laikas, kai Viešpats atstatys Savo bažnyčią.

Klausydamas tos šeimos pasakojimo apie Džozefą Smitą ir aukso plokšteles, jis labai susijaudino ir pasiryžo surasti Smitą, taip pat sužinoti daugiau apie knygą.

Jis nuvyko į Smito namus, kur ant slenksčio sutiko Hairumą. „Ramybė tebūnie šiuose namuose“, – pasakė Solomonas.

„Viliuosi, kad bus ramybė“, – atsakė Hairumas.

„Ar yra čia kas nors, – paklausė Solomonas, – kas tikėtų vizijomis ir apreiškimais?“

„Taip, – tarė Hairumas, – šiuose namuose tikime vizijomis.“

Solomonas papasakojo Hairumui apie viziją, kurią matė prieš daugelį metų. Joje angelas pasakė, kad žemėje nėra Dievo bažnyčios, tačiau Jis greit pakels tokią, kuri turės galią kaip apaštalų bažnyčia senovės dienomis. Hairumas ir kiti namuose suprato, apie ką kalbėjo Solomonas, ir pasakė jam, kad tiki tuo pačiu, kuo ir jis.

„Norėčiau, kad atskleistumėte kai kuriuos savo atradimus, – pasakė Solomonas. – Manau, kad galiu tai suprasti.“

Hairumas pakvietė jį pasisvečiuoti Smito ūkyje ir parodė jam Mormono Knygos rankraštį. Solomonas studijavo jį dvi dienas ir kartu su Hairumu nuvyko į Grandino spaustuvės biurą, kur leidėjas jam davė šešiasdešimt keturis išspausdintus lapus. Su nesurištais lapais rankose Solomonas tęsė kelionę į Kanadą, pakeliui skelbdamas viską, ką žinojo apie naująjį tikėjimą.¹³

---

Iki 1830 metų kovo 26 dienos pirmosios Mormono Knygos kopijos buvo surištos ir pateiktos prekybai pirmajame Grandino spaustuvės biuro aukšte. Jos buvo tvirtai surištos į rudą veršio odą, kvepėjo oda ir klijais, popieriumi ir rašalu. Žodžiai Mormono Knyga ant viršelio buvo išspausdinti auksinėmis raidėmis.¹⁴

Liusi Smit brangino naujuosius Raštus ir žvelgė į juos kaip į ženklą, kad Dievas greit surinks Savo vaikus ir atkurs Savo senovės dienų sandoras. Antraštiniame puslapyje buvo skelbiama, kad knygos tikslas yra parodyti, kokius didžius dalykus Dievas padarė Savo žmonėms praeityje, suteikti tokius pat palaiminimus Jo žmonėms šiomis dienomis ir įtikinti visą pasaulį, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas.¹⁵

Knygos gale buvo trijų liudytojų ir aštuonių liudytojų liudijimai, pranešantys pasauliui, kad liudytojai matė plokšteles ir žino, kad vertimas yra tikras.¹⁶

Nepaisant šių liudijimų, Liusi pažinojo žmonių, kurie manė, jog knyga yra pramanyta. Daugelis jos kaimynų tikėjo, kad kaip Raštų jiems pakanka Biblijos, nesuprasdami, kad Dievas Savo žodžiu palaimino daugiau nei vieną tautą. Ji taip pat žinojo, kad kai kurie žmonės atmetė knygoje esančią žinią, nes jie tikėjo, jog Dievas jau kartą kalbėjo pasauliui ir daugiau nebekalbės.

Dėl šių ir panašių priežasčių žmonės Palmyroje nepirko knygos.¹⁷ Tačiau kai kurie studijavo jos puslapius, pajuto joje esančių mokymų galią ir klaupėsi, kad paklaustų Viešpatį, ar ji tikra. Liusi pati žinojo, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, ir norėjo dalytis ja su kitais.¹⁸

---

Beveik iškart, kai tik Mormono Knyga buvo išleista, Džozefas ir Oliveris pasiruošė suorganizuoti Jėzaus Kristaus bažnyčią. Likus keletui mėnesių iki to, jiems pasirodė senovės laikų Viešpaties apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas ir suteikė Melchizedeko kunigystę, kaip buvo žadėjęs Jonas Krikštytojas. Šis papildomas įgaliojimas leido Džozefui ir Oliveriui suteikti Šventosios Dvasios dovaną tiems, kuriuos jie pakrikštijo. Petras, Jokūbas ir Jonas taip pat įšventino juos būti Jėzaus Kristaus apaštalais.¹⁹

Maždaug tuo metu viešėdami Vitmerio namuose Džozefas ir Oliveris meldėsi, kad sužinotų daugiau apie šį įgaliojimą. Atsakymas buvo gautas Viešpaties balsu, įsakančiu jiems įšventinti vienas kitą bažnyčios vyresniaisiais, tačiau prieš tai tikintieji turėjo sutikti sekti jais kaip Gelbėtojo bažnyčios vadovais. Jiems taip pat buvo liepta įšventinti kitus pareigūnus ir pakrikštytiems suteikti Šventosios Dvasios dovaną.²⁰

1830-ųjų balandžio 6 d. Džozefas ir Oliveris susitiko Vitmerio namuose, kad įvykdytų Viešpaties įsakymą ir suorganizuotų Jo bažnyčią. Jie išrinko šešis žmones tapti pirmaisiais naujosios bažnyčios nariais, kad įvykdytų įstatymo reikalavimus. Apie keturiasdešimt moterų ir vyrų taip pat susirinko mažuose namuose, kad būtų šio įvykio liudytojais.²¹

Paklusdami ankstesniems Viešpaties nurodymams, Džozefas ir Oliveris paprašė susirinkusiųjų palaikyti juos kaip Dievo karalystės vadovus ir parodyti, kad tiki, jog yra teisinga jiems suorganizuoti bažnyčią. Visi susirinkusieji pritarė, ir Džozefas uždėjo savo rankas ant Oliverio galvos ir įšventino jį bažnyčios vyresniuoju. Tada jie pasikeitė vietomis ir Oliveris įšventino Džozefą.

Po to jie pateikė sakramento duoną ir vyną Kristaus Apmokėjimui atminti. Tada jie uždėjo rankas ant tų, kuriuos buvo pakrikštiję, ir patvirtino juos bažnyčios nariais suteikdami jiems Šventosios Dvasios dovaną.²² Viešpaties Dvasia išsiliejo ant buvusių susirinkime, ir kai kurie iš susirinkusiųjų ėmė pranašauti. Kiti šlovino Viešpatį, ir visi drauge džiūgavo.

Džozefas taip pat gavo pirmąjį apreiškimą, skirtą visai naujajai bažnyčiai. „Štai jūs vesite metraštį“, – įsakė Viešpats, primindamas Savo žmonėms, kad jie turi rašyti savo šventą istoriją, kad išsaugotų pasakojimą apie savo veiksmus ir paliudytų Džozefo, kaip pranašo, regėtojo ir apreiškėjo, vaidmenį.

„Jį aš įkvėpiau vykdyti Sionės reikalą su didžia galia į gera, – pareiškė Viešpats, – nes jo žodį priimsite, lyg iš mano paties burnos, – su visa kantrybe ir tikėjimu. Nes jei tai darysite, pragaro vartai jūsų nenugalės.“²³

---

Vėliau, stovėdamas prie upokšnio, Džozefas stebėjo savo mamos ir tėvo krikštą. Po daugybės metų klajojimo skirtingais keliais, ieškant tiesos, galiausiai jie buvo suvienyti tikėjime. Kai jo tėvas išbrido iš vandens, Džozefas paėmė jį už rankos, padėjo išlipti ant kranto ir apkabino.

„Dieve mano, – pravirko jis įsikniaubdamas į tėvo krūtinę, – pagaliau sulaukiau dienos, kai mano paties tėvas pasikrikštijo tikroje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje!“²⁴

Tą vakarą niekas nepastebėjo, kai emocijų perpildyta širdimi Džozefas išėjo į netoliese buvusią girią. Jis norėjo pabūti vienas, atokiau nuo draugų ir šeimos. Per dešimt metų nuo Pirmojo savo regėjimo, jis matė dangus prasiveriant, juto Dievo Dvasią ir buvo mokomas angelų. Jis taip pat nusidėjo ir buvo praradęs savo dovaną vien tam, kad galėtų atgailauti, sulaukti Dievo pasigailėjimo ir Jo galia bei malone išversti Mormono Knygą.

Dabar Jėzus Kristus atkūrė Savo bažnyčią ir suteikė Džozefui tą patį kunigystės įgaliojimą, kurį apaštalai turėjo senovėje, kai skelbė Evangeliją pasauliui.²⁵ Vėliau tą vakarą Džozefas Naitas ir Oliveris rado jį verkiantį, nes užplūdusios laimės buvo neįmanoma sulaikyti.

Jo džiaugsmas buvo pilnas. Darbas prasidėjo.²⁶