Ginkime valios laisvę, saugokime religijos laisvę

Tai Velykų sekmadienis, dėkingumo ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimo bei visai žmonijai duoto Prisikėlimo atminimo ir pagerbimo diena. Mes garbiname Jį, dėkodami už religijos ir susirinkimų laisvę, kalbos laisvę ir Dievo duotą teisę rinktis.

Kaip apie šias pastarąsias dienas, kuriomis gyvename, ir pranašavo pranašai, yra daug nesuprantančių, kas mes esame ir kuo tikime. Vieni yra „šmeižikai, […] nekenčiantys to, kas gera“¹. Kiti „vadina blogį gėriu ir gėrį blogiu, [ir] pateikia tamsą kaip šviesą ir šviesą kaip tamsą“².

Mūsų aplinkiniams sprendžiant, kaip reaguoti į mūsų įsitikinimus, turime nepamiršti, kad moralinė laisvė yra svarbi Dievo plano Jo vaikams dalis. Valios laisvės dovana yra to plano, su kuriuo buvome supažindinti Dangaus Taryboje, vykusioje prieš mirtingąjį gyvenimą, dalis.³

Toje Didžiojoje Taryboje Liuciferis, žinomas Šėtono vardu, pasinaudojo savo valios laisve pasipriešinti Dievo planui. Dievas pasakė: „Kadangi […] Šėtonas sukilo prieš mane ir siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę, kurią aš, Viešpats Dievas, jam suteikiau, […] aš padariau, kad jis būtų numestas žemyn.“⁴

Jis tęsė: „Ir dėl jų valios laisvės jis taip pat nugręžė nuo manęs trečdalį dangaus pulkų.“⁵

Dėl to dvasiniai Dangiškojo Tėvo vaikai, nusprendę atmesti Jo planą ir sekti Liuciferiu, prarado savo dievišką paskirtį.

Pasinaudodamas valios laisve Jėzus Kristus pasakė:

„Štai aš, siųsk mane.“⁶

„Tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“⁷

Pasinaudojęs valios laisve palaikyti Dangiškojo Tėvo planą, Jėzus buvo Tėvo pripažintas ir paskirtas mūsų Gelbėtoju, iš anksto įšventintas už visus sumokėti atperkamąją auką. Panašiai ir mes, pasinaudoję valios laisve laikytis įstatymų, galime suprasti, kas esame, ir gauti visas Dangiškojo Tėvo turimas palaimas – galimybę turėti kūną, tobulėti, patirti džiaugsmą, turėti šeimą ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.

Norėdami laikytis įsakymų, turime žinoti oficialias Bažnyčios doktrinas, kad nepastovios žmonių užgaidos nenukreiptų mūsų nuo Kristaus vadovavimo.

Palaimas, kuriomis džiaugiamės dabar, gavome dėl prieš šį gyvenimą mūsų priimto sprendimo sekti Gelbėtoju. Visus, kurie girdite šiuos žodžius ar juos skaitote, kad ir kur būtumėte, kad ir kokia būtų jūsų praeitis, kviečiu įsidėmėti: dar ne vėlu vėl pasirinkti Jį ir sekti Juo.

Jei tikėsime Jėzumi Kristumi, tikėsime Jo Apmokėjimu, atgailausime dėl nuodėmių ir krikštysimės, galėsime gauti dievišką Šventosios Dvasios dovaną. Ši dovana teikia žinių ir supratimo, pataria ir duoda jėgų pažinti ir įgyti liudijimą, galią, apsivalymą nugalėti nuodėmes, paguodos ir drąsos būti stipriam užėjus negandoms. Šios nepakartojamos Dvasios palaimos duoda mums daugiau laisvės ir galios elgtis teisiai, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁸.

Šiomis pastarosiomis dienomis eidami dvasinės laisvės keliu, turime suprasti, kad galimybės tinkamai naudotis valios laisve priklauso nuo mūsų religijos laisvės. Mes jau žinome, kad Šėtonas nenori mums leisti naudotis šia laisve. Danguje jis bandė sunaikinti moralinę laisvę ir dabar žemėje jis aršiai ją griauna, priešinasi ir skleidžia sumaištį dėl religijos laisvės – dėl jos esmės ir svarbos mūsų dvasiniame gyvenime ir net išgelbėjime.

Mes, pastarųjų dienų šventieji, turime remtis keturiais kertiniais religinės laisvės akmenimis ir juos saugoti.

Pirmas – laisvė tikėti. Niekas neturi būti nei žmonių, nei valdžios kritikuojamas, persekiojamas arba puldinėjamas dėl to, kaip tiki Dievą. Tai itin asmeniška ir labai svarbu. Bažnyčios gyvavimo pradžioje paskelbtoje religijos laisvių deklaracijoje teigiama:

„Jokia valdžia negali ramiai egzistuoti, jei nebus suformuluoti ir laikomi nepažeidžiamais tokie įstatymai, kurie kiekvienam individui užtikrintų sąžinės laisvę. […]

[…] Civilinis valdininkas turėtų sutramdyti nusikaltimą, bet jokiu atveju nekontroliuoti sąžinės [ir] neužgniaužti sielos laisvės.“⁹

Ši fundamentali laisvė Jungtinių Tautų buvo pripažinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose atskirų šalių ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.¹⁰

Antrasis kertinis religinės laisvės akmuo yra laisvė apie savo tikėjimą ir įsitikinimus pasakoti kitiems. Viešpats įsako mums: „Mokyk [Evangelijos] savo vaikus […] kai esi namie.“¹¹ Mokiniams Jis taip pat sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite mano evangeliją kiekvienam kūriniui.“¹² Mes, tėvai, nuolatiniai misionieriai ir misionieriai nariai, mokydami Viešpaties doktrinų šeimoje ir visame pasaulyje, remiamės religijos laisve.

Trečias kertinis religinės laisvės akmuo yra laisvė burtis į religinę organizaciją, bažnyčią, ir taikiai su kitais garbinti Dievą. Vienuoliktame tikėjimo teiginyje teigiama: „Mes tvirtiname turį privilegiją garbinti Visagalį Dievą pagal savo sąžinės balsą ir pripažįstame tokią pačią privilegiją visiems žmonėms – tegul jie garbina kaip nori, kur nori ir ką nori.“ Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai ir daugybės šalių konstitucijos palaiko šį principą.

Ketvirtasis kertinis religinės laisvės akmuo yra laisvė gyventi vadovaujantis savo įsitikinimais – laisvai juos praktikuoti ne tik namie ir susirinkimų namuose, bet ir viešose vietose. Viešpats mums įsako ne vien melstis slaptoje¹³, bet išeiti į viešumą, ir taip „tešviečia [mūsų] šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus [mūsų] darbus ir šlovintų [mūsų] Tėvą danguje“¹⁴.

Kai kas įsižeidžia, kad viešiname savo religiją, tačiau tie patys asmenys, kurie primygtinai reikalauja, kad visuomenėje jų nuomonės ir veiksmai būtų toleruojami, patys neskuba rodyti tolerancijos tikintiesiems, taip pat norintiems, kad jų nuomonės ir veiksmai būtų toleruojami. Apskritai pagarbos religinėms nuomonėms stygius greitu tempu virsta socialiniu ir politiniu nepakantumu religingiems žmonėms ir religinėms įstaigoms.

Susidurdami su didėjančiu spaudimu nusilenkti pasaulietiniams standartams, atsisakyti su religija susijusių laisvių ir keisti valios laisvę, pagalvokite, ko apie mūsų atsakomybes moko Mormono Knyga. Almos knygoje skaitome apie Amlisį, kuris buvo „labai gudrus“ ir „nelabas vyras“, siekęs tapti žmonių karaliumi ir „atim[ti] jų […] teises ir privilegijas; [tai] kėlė nerimą bažnyčios žmonėms“¹⁵. Karaliaus Mozijo jie buvo išmokyti užtarti tai, kas teisu.¹⁶ Todėl jie „visoje šalyje […] susirinko atskirais būriais, kiekvienas pagal savo nuomonę, ar ji buvo už, ar prieš Amlisį, daug kalbėdamiesi […] vienas su kitu“¹⁷.

Bažnyčios nariai galėjo susirinkti drauge su kitais į tokius pokalbius, pajausti vienybės dvasią ir Šventosios Dvasios įtaką. „Ir buvo taip, kad liaudies balsas buvo prieš Amlisį, tad jis nebuvo padarytas tos liaudies karaliumi.“¹⁸

Mes, Jėzaus Kristaus mokiniai, privalome darbuotis drauge su panašiai mąstančiais tikinčiaisiais ir užtarti tai, kas teisu. Nors nariai niekada neturėtų nei tvirtinti, nei leisti manyti, kad kalba Bažnyčios vardu, visi esame kviečiami pagal galimybes liudyti su įsitikinimu ir meile – „kiekvienas [vyras ir moteris] pagal savo nuomonę“¹⁹.

Pranašas Džozefas Smitas sakė:

„Drįstu pareikšti Dangaus akivaizdoje, kad [būdamas mormonas] esu tiek pat pasiryžęs numirti gindamas presbiteriono, baptisto ar bet kokios kitos denominacijos gerą žmogų; nes tas principas, kuris pamintų pastarųjų dienų šventųjų teises, pamintų ir Romos katalikų teises ar bet kokios kitos denominacijos, kuri gal būtų nepopuliari ir per silpna apsiginti.

Mano sielą įkvepia meilė laisvei – visos žmonijos civilinei ir religinei laisvei.“²⁰

Broliai ir seserys, privalome apsaugoti šias šventas laisves ir teises savo pačių ir savo ainijos labui. Ką jūs ir aš galime daryti?

Pirma, tapkime labiau informuoti. Domėkitės visuomenės problemomis, galinčiomis paveikti religijos laisvę.

Antra, pagal savo galimybes junkitės prie kitų, taip pat besirūpinančių religijos laisve. Petys į petį darbuokitės gindami religijos laisvę.

Trečia, gyvenkite taip, kad savo geru pavyzdžiu – žodžiais ir darbais – parodytumėte, kuo tikite. Tai, kaip gyvename pagal savo religiją, yra daug svarbiau, nei ką sakome apie savo religiją.

Artinasi Antrasis mūsų Gelbėtojo atėjimas. Nedelskime šiame didžiame darbe. Atminkite vadą Moronį, iškėlusį laisvės vėliavą su joje užrašytais žodžiais: „Prisiminimui apie mūsų Dievą, mūsų religiją ir laisvę, ir mūsų taiką, mūsų žmonas ir mūsų vaikus.“²¹ Prisiminkite žmonių atsaką – naudodamiesi savo valios laisve jie „bėgte susirinko“ sudarę sandorą, kad imsis veiksmų.²²

Mano mylimi broliai ir seserys, ne eikite, o bėkite! Bėkite gauti valios laisvės palaimų, sekdami Šventąja Dvasia ir naudodamiesi Dievo duotomis laisvėmis vykdyti Jo valią.

Šią ypatingą Velykų dieną pabrėždamas liudiju, kad Jėzus Kristus pasinaudojo savo valios laisve vykdyti Dangiškojo Tėvo valią.

Apie Gelbėtoją giedame: „Jis kraują praliejo už mūsų kaltes, aukojo gyvybę dėl mūs.“²³ Kadangi Jis tai padarė, mes turime neįkainojamą galimybę „pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą“ per Jo Apmokėjimo galią ir palaiminimus.²⁴ Meldžiu, kad galėtume laisvai Juo sekti šiandien ir visada, Jo šventu, paties Jėzaus Kristaus vardu, amen.