Dievo skirta būt šeima

Ar galime rasti ką nors gražesnio ar prasmingesnio už paprastas ir tyras Evangelijos tiesas, kurių mokoma Pradinukų organizacijos dainoje? Jūs, šįvakar susirinkusios pradinukės, gerai žinote dainą, apie kurią kalbėsiu. Ją praeitais metais išmokote besiruošdamos Pradinukų organizacijos programai.

„Dievo skirta būt šeima“¹ dainos, kurią šiame susirinkime jau giedojo, žodžiai mums primena tyrą doktriną. Joje sužinome ne vien tai, kad Dievo skirta būt šeima, bet ir tai, jog kiekviena priklausome Dievo šeimai.

Pirmajame dainos posmelyje esame mokomos: „Mūs Tėvas turi šeimą čia. Tai aš! Tai tu. Visi kartu mes Jo vaikai.“ Dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ sužinome, kad „ikimirtingojoje karalystėje dvasiniai sūnūs ir dukterys pažinojo ir garbino Dievą kaip savo Amžinąjį Tėvą“. Ten mes sužinojome apie savo amžiną moterišką tapatybę. Kiekviena žinojome, kad esame „mylima […] dangiškųjų tėvų […] dukra”.²

Tai, kad tapome mirtingos ir atėjome į žemę, tų tiesų nekeičia. Kiekviena priklausome Dievo šeimai ir esame jai svarbios. Visos žemiškos šeimos yra skirtingos. Nors ir iš visų jėgų stengiamės sukurti stiprias tradicines šeimas, narystė Dievo šeimoje nepriklauso nuo statuso – vedybinio statuso, tėvų statuso, finansinio statuso, socialinio statuso ar net statuso arba būsenos, kurią paskelbiame socialiniuose tinkluose.

Mes nesame paliktos vienos. „Mes esame Dangiškojo Tėvo dukros. Jis myli mus, o mes mylime Jį.“³

Antrasis minėtosios dainos posmelis paaiškina pirmąjį. „Kiekvienas siųstas gimti mokytis mūs šeimoje šitoj žemėj.“

Ikimirtingajame gyvenime sužinojome, kad reikės patirti mirtingumą. Mes priėmėme Dangiškojo Tėvo „planą, per kurį jo vaikai gali gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėt[ume] tobulėti ir galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį.“⁴

Vyresnysis Ričardas G. Skotas paaiškino, kad „ikimirtingajame gyvenime buvome mokom[os], jog čia ateisime tam, kad būtume mėginam[os], bandom[os] ir ugdom[os]“.⁵ Tas ugdymas pasireiškia daugybe formų. Tų formų yra tiek daug, kiek ir jį patiriančių žmonių. Nesu patyrusi skyrybų, skausmo ar saugumo stokos, kylančios dėl to, kad mane paliko, ir nesu nešusi vienišos motinos atsakomybės. Nesu netekusi vaiko, nesu išgyvenusi nevaisingumo skausmo ar patyrusi potraukio tai pačiai lyčiai. Man neteko kęsti smurto, kentėti nuo lėtinių ligų ar chroniškos priklausomybės nuo žalingų įpročių. Tokie dalykai netapo mano ugdančiomis progomis.

Kai kurios iš jūsų dabar galvojate: „Nagi, nagi, sese Styvens, tu tiesiog nesupranti!“ Atsakau, kad galbūt jūs teisios. Iki galo nesuprantu jūsų išbandymų. Tačiau per savo asmeninius išbandymus – tuos, kurie privertė mane klūpoti, – gerai pažinau Tą, kuris supranta; Jis buvo „apsipratęs su negalia“,⁶ Jis visa patyrė ir visa supranta. Be to, patyriau visus mano išvardytus žemiškojo gyvenimo išbandymus žvelgdama per dukters, motinos, senelės, sesers, tetos ir draugės prizmę.

Mums, Dievo dukterims, kurios laikosi sudarytų sandorų, suteikta galimybė mokytis ne vien iš savo pačių sunkumų; mums skirta vieningai atjausti ir užjausti kitus Dievo šeimos narius, ir paremti juos sunkumuose, kaip esame pasižadėjusios tai daryti savo sandoroje.

Tai darydamos pradedame suprasti ir pasitikėti tuo, kad Gelbėtojas žino mūsų kelyje kylančius sunkumus ir gali mus nukreipti, kad ir kokius nusivylimus ir sielvartą patirtume. Jis yra tikroji Meilė, o Jo meilė „išlieka per amžius“⁷ – iš dalies per mus, kai sekame Juo.

Kaip Dievo dukterys ir Jėzaus Kristaus mokinės, mes „elg[iamės] pagal tuos gailestingumo jausmus, kuriuos Dievas įdėjo“ į mūsų širdis.⁸ Mūsų įtakos sfera neapsiriboja vien mūsų pačių šeimos nariais.

Paveikslėlis

Photo of Sister Yazzi and Sister Yellowhair

Neseniai Činlės Arizonos kuole turėjau progą aplankyti seserį Jazi jos trobelėje. Kai ji pakvietė mane vidun, bemat pamačiau daugybę ant sienų kabančių ir ant stalų išdėliotų įrėmintų šeimos narių ir misionierių nuotraukų. Paklausiau: „Sese Jazi, o kiek vaikaičių turite?“

Ji nustebo išgirdusi tokį klausimą ir tik truktelėjo pečiais. Nesupratusi atsakymo, pažvelgiau į jos dukterį seserį Jelouheir, kuri paaiškino: „Ji nežino, kiek vaikaičių turi. Neskaičiuojame. Visi vaikai ją vadina močiute – ji yra visų močiutė.“

Atrodo, kad sesuo Jazi savo meilę ir įtaką skleidžia ne tik savo biologinei šeimai. Ji suvokia, ką reiškia praplėsti savo įtakos sferą, nes ji tai atlieka darydama gera, laimindama, puoselėdama ir gindama Dievo šeimą. Ji supranta, kad „sustiprindama vaiko tikėjimą moteris sustiprina dabartinę ir būsimą šeimą“.⁹

Trečiame dainos posmelyje aiškinama apie mirtingojo gyvenimo prasmę: „Šeima Dievo skirta, mums padeda tapti, kuo Jis yra.“ Gelbėtojas mokė: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“¹⁰ Pareiškime pasauliui apie šeimą mokoma, kad kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ir dukra, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį. Dievas nori, kad būtume viena. Dievui reikia, kad būtume viena – sudarytų sandorų besilaikančios dukterys, vieningos nepaisant asmeninio gyvenimo skirtumų,¹¹ trokštančios išmokti visa, kas reikalinga, kad sugrįžtume Jo akivaizdon, būtume užantspauduotos su Juo kaip Jo amžinosios šeimos dalininkės.

„Šventose šventyklose vykdomos šventos apeigos ir sudaromos sandoros suteikia žmonėms galimybę grįžti Dievo akivaizdon ir šeimoms būti amžinai suvienytoms.“¹² Krikšto bei šventyklos apeigos ir jų metu sudarytos sandoros sujungia abiejose uždangos pusėse esančią Dievo šeimą – sujungia mus su Tėvu per Jo Sūnų, kuris meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“¹³

Jei savo žemiško gyvenimo laiką išnaudosime studijuoti ir taikyti Gelbėtojo mokymus, tapsime panašesnės į Jį. Suvoksime, kad Jis yra kelias – vienintelis kelias, – padėsiantis nugalėti mirtingo gyvenimo sunkumus, padėsiantis išgyti ir sugrįžti į mūsų dangiškus namus.

Paskutinis dainos posmelis sugrįžta prie pradinės temos: „Meile dalinas Jis sava – Dievo skirta būt šeima.“ Tėvo Jo vaikams skirtas planas yra meilės planas, tai planas, skirtas su Juo suvienyti Jo vaikus – Jo šeimą. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas mokė: „Dangiškasis Tėvas Savo vaikams trokšta dviejų dalykų […] : nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo, kurie reiškia gyvenimą su Juo dangiškuose namuose.“¹⁴ Jo norai gali būti įgyvendinti tik tuo atveju, jei dalinsimės Dangiškojo Tėvo meile Jo šeimai ištiesdami pagalbos ranką ir pasakodami apie Jo planą.

Prieš dvidešimt metų Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas visam pasauliui ištiesė pagalbos ranką išleisdami pareiškimą apie šeimą. Dabar vis dažniau bandoma griauti šeimą.

Jei norime, kad mums sektųsi vykdyti savo, kaip Dievo dukterų, pareigas, turime suprasti amžiną Dangiškojo Tėvo plano ir mūsų asmeninės atsakomybės svarbą mokyti tiesų apie Jo šeimai skirtą planą. Prezidentas Hovardas V. Hanteris aiškino:

„Be galo svarbu, kad suburtume Bažnyčios moteris drauge su broliais ir jų vietoje stovėti, stengiantis sulaikyti mus supančio blogio srautą ir vykdyti mūsų Gelbėtojo darbą. 

[…] Maldaujame jus, kad tarnautumėte ir darytumėte galingą gerą įtaką sustiprindamos mūsų šeimas, mūsų bažnyčią ir mūsų bendruomenes.“¹⁵

Seserys, mes nesame paliktos. Mes esame mylimos. Mes esame reikalingos. Mums duotas dieviškas tikslas, darbas, vieta ir vaidmuo Dievo Bažnyčioje ir karalystėje, ir Jo amžinojoje šeimoje. Ar giliai savo širdyje žinote, kad jūsų Dangiškasis Tėvas myli jus ir trokšta, kad jūs ir jūsų mylimieji būtumėte drauge su Juo? Kaip „Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus yra tobuli […], taip ir Jų troškimai dėl mūsų yra tobuli.“¹⁶ Jų planas mums yra tobulas, Jų pažadai – tvirti. Apie šias tiesas dėkinga širdimi liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.