Vilties šviesos įžiebimas

Kai Bažnyčios nariai Brazilijoje kalba apie Nuolatinį švietimo fondą, jie negali apsieiti be aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių: miraculoso, inspirado, maravilhoso (stebuklinga, įkvėpta, nuostabu). Taip yra todėl, kad Fondas atlieka tai, ką numatė Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008): „Jis taps palaiminimu visiems, kurių gyvenimus palies – vaikinams ir merginoms, jų būsimoms šeimoms, Bažnyčiai, kuri bus palaiminta stipriais vietiniais vadovais“, ir jis pakels „tūkstančius iš skurdo liūno į žinių ir klestėjimo šviesą“.¹

Kai Prezidentas Hinklis paskelbė apie programą, Bažnyčios vadovai, tokie kaip Paulas R. Gralis, krašto seminarijų ir religijos institutų direktorius Brazilijoje, labai nerimavo dėl Brazilijos pastarųjų dienų šventųjų išsilavinimo bei įsidarbinimo perspektyvų – ypač dėl jaunų iš misijų sugrįžusių misionierių.

„Mes neturėjome atsakymo, kol Viešpats Prezidentui Hinkliui neapreiškė, jog turime sukurti šį nuostabų fondą, – sako Brolis Gralis. – Iki tol dauguma mūsų jaunuolių sugrįždavo iš misijų ir negalėdavo siekti išsilavinimo ar profesijos. Dabar jie žino, kad prireikus galės pasinaudoti fondu. Tai tikras palaiminimas jaunimui. Tai teikia vilties.“

Apytiksliai 10 000 pastarųjų dienų šventųjų Brazilijoje dabar pasikliauja Nuolatinio švietimo fondo paskolomis, kad išplėstų savo išsilavinimą, o kartu ir įsidarbinimo perspektyvas. Brazilija turi stiprią ekonomiką, todėl tokių perspektyvų išsilavinusiems yra daug – ypač kai tas išsilavinimas sujungiamas su jaunuolių misijos laukuose išsiugdyta patirtimi.

Vyresnysis Pedro Pena, Krašto Septyniasdešimties narys ir Recifo Šiaurės Religijos instituto direktorius, sako, kad grįžę misionieriai turi tokių savybių, kurių ieško darbdaviai. Jis sako: „Jiems greitai atsiveria įsidarbinimo galimybės dėl jų patirties, studijavimo įpročių, išvaizdos ir doro elgesio“. „Jie greitai kyla, o jų elgesys traukia žmones į Bažnyčią.“

2002 metais baigęs savo misiją Brazilijos San Paulo šiaurės misijoje, Rikardas Aurelijus da Silva Fiusas pasinaudojo Nuolatinio švietimo fondo paskola, kad baigtų ketverių metų verslo administravimo studijų programą.

„Fondas padėjo man augti, pasiruošti darbui ir santuokai bei geriau tarnauti Bažnyčioje“, – sako Rikardas. Kaip ir daugumai fondo lėšas gaunančių jaunuolių, jam buvo pasiūlytas darbas dar prieš užbaigiant studijas. „Fondas yra tikras palaiminimas mano gyvenime. Esu dėkingas už galimybę kas mėnesį mokėti paskolos įmokas, kad ir kiti žmonės galėtų naudotis šiuo fondu.“

Misijoje Rikardas išmoko kalbėtis su žmonėmis, rimtai studijuoti ir paklusti. Šios savybės padėjo jam būti geru studentu ir darbuotoju.

„Daug profesorių sakydavo, kad esu kažkoks kitoks, bet jie negalėdavo to apibūdinti“, – sako Rikardas, dirbantis vienos Port Suape kompanijos, įsikūrusios į pietus nuo Recifo, logistikos skyriuje. „Jiems sakydavau, kad toks esu dėl savo religijos principų.“ Toks atsakymas Rikardui suteikdavo progų pasikalbėti su savo profesoriais ir kitais žmonėmis apie Bažnyčią.

Mauricijus A. Arauchas, Brazilijoje gyvenantis sugrįžęs misionierius, kuris vienas pirmųjų buvo palaimintas per Nuolatinį švietimo fondą, priduria: „Kildamas karjeros laptais, turiu daugiau progų paveikti kitus žmones savo pavyzdžiu. Kartais žmonės man sako: „Ei, tu kitoks. Esi ištikimas savo žmonai. Darai tai, ką sakai.“ Pasinaudodami Nuolatiniu švietimo fondu ir darydami savo dalį, gauname palaiminimus ir laiminame kitus.“

Mauricijus, dešimto dešimtmečio pabaigoje tarnavęs Brazilijos Rio de Žaneiro misijoje, buvo kelis kartus paaukštintas nuo to laiko, kai Nuolatinio švietimo fondo dėka baigė ryšių su klientais administravimo programą: iš pardavimų skyriaus buvo paaukštintas iki grupės vadovo, vėliau iki vadybininko, dar vėliau – iki direktorių valdybos nario vienoje tarptautinėje laiko panaudojimo konsultacinėje kompanijoje San Paule.

„Nuolatinis švietimo fondas yra Dievo įkvėptas, – sako jis.– Šis fondas buvo raktas, atrakinęs man išsilavinimo ir vėlesnio kilimo karjeros laiptais duris.“

Nors Gabrielius Salomas Netosas ir nėra pastarųjų dienų šventasis, jis taip pat suvokia Nuolatinio švietimo fondo palaiminimus. „Tai, ką daro jūsų Bažnyčia, yra geras dalykas“, – sako jis, kalbėdamas daugybės Brazilijos darbdavių vardu.

Ponas Netosas, vienos iš San Paulo maisto automatų kompanijos vadovų ir bendrasavininkų, pagrįstai dėkoja. Jis buvo taip nustebintas Bažnyčios narės Silvijos O. H. Para įgūdžių, kuri gavusi Nuolatinio švietimo fondo paskolą baigė verslo administratorės specialybę, kad ją pasamdė kaip savo vykdančiąją sekretorę.

„Mums patinka jos darbas. Ji yra darbšti ir efektyviai dirba. Mes tikime ir pasitikime ja, – sako ponas Netosas. – Jūsų Bažnyčios investicija į ją atsipirko – tiek jums, tiek jai, tiek ir mums.“

Būdama dėkinga už Nuolatinio švietimo fondo paramą ir už savo narystę Bažnyčioje, Silvija moko anglų kalbos San Paulo apylinkėje – tiek narius, tiek ir nenarius. „Kadangi man davė, – sako ji, – aš irgi noriu duoti.“

Kaip rodo Silvijos pavyzdys, vaikinai nėra vieninteliai Nuolatinio švietimo fondo paramos gavėjai Brazilijoje. Dėl ekonominių priežasčių Brazilijoje daug pastarųjų dienų šventųjų merginų taip pat turi ieškotis darbo.

„Dauguma moterų Brazilijoje dirba ne dėl to, kad jos nori naujo automobilio ar brangių drabužių, o dėl būtinybės, – sako Lorivalis Viana de Aguira, Bažnyčios darbo išteklių centro vadovas Kuritiboje, pietų Brazilijoje. – Jos rūpinasi, kad jų šeimos geriau maitintųsi, vaikai turėtų pakankamai rūbų ir kokybišką išsilavinimą.“

Keitė de Lima A. Ahmed ir Viviana Tores Noguera stengėsi sudurti galą su galu, nors jų vyrai sunkiai dirbo, kad išlaikytų šeimas. Joms abiems Nuolatinis švietimo fondas buvo didelis palaiminimas.

Tačiau mažiau aktyvūs Keitės šeimos nariai reiškė abejones, kai ji užsiregistravo 18 mėnesių trukmės darbų saugos specialisto programai. Bet ji buvo puiki studentė, ir 2007 metais jai buvo pasiūlytas nuolatinis darbas pagal jos specialybę.

„Fondas man padėjo ne vien įgyti profesiją ir darbą; jis man taip pat padėjo geriau jaustis ir labiau pasitikėti savo sugebėjimais“, – sako Keitė, viena pirmųjų moterų, kurią netoli Kuritibos esančio San Chosė dos Pinais miestelio kompanija pasamdė ruošti saugos patikrinimus, apmokymus ir diegimus. „Ši įkvėpta programa mūsų šeimai suteikė didesnės laimės ir stipresnius liudijimus“, – sako ji.

Keitės tėvai ir artimieji, nustebinti jos darbų ir ryžto bei tuom, kaip Nuolatinis švietimo fondas palaimino jos šeimą, vėl tapo aktyvūs Bažnyčioje. „Jie suprato, kad Bažnyčia pakylėja žmones ir padeda jiems augti įvairiais atžvilgiais – ne tik dvasiškai, bet taip pat ir visais kitais atžvilgiais, padedančiais nugyventi visavertį gyvenimą“, – sako ji.

Ieškodami geresnio gyvenimo Viviana su savo vyru Rafaeliu 2002 metais iš Kolumbijos atsikraustė į Manausą, svarbų šiaurinės Brazilijos pramonės centrą. „Malda, pasitarimai su šeima, kunigystės vadovų patarimai bei karjeros planavimo užsiėmimai padėjo sužinoti, ko mūsų Dangiškasis Tėvas nori mums, ir tinkamu metu priimti tinkamą sprendimą“, – sako Viviana, kuri pajuto paskatinimą pasinaudoti Nuolatinio švietimo fondo paskola ir studijuoti tarptautinį verslą.

2007 metais Viviana pradėjo dirbti viename dideliame Manauso prekybos centre, kur ji prižiūrėjo užsienio prekių paskirstymą. Jos šeimai reikėjo papildomų pajamų, bet pastojusi ji turėjo atsistatydinti. Praėjus porai mėnesių po vaikelio gimimo – tai buvo ketvirtas poros vaikas – Vivianai pasiūlė tapti vienos tarptautine prekyba užsiimančios kompanijos direktore. Tada ji jau mokėjo kalbėti portugališkai, o jos gimtosios ispanų kalbos žinios padarė ją neįkainojama vertybe, taip reikalinga užsiimant verslu su ispaniškai kalbančiomis Brazilijos kaimynėmis.

„Kai man buvo pasiūlytas šis darbas, pasakiau: turiu keturis vaikus. Negaliu įsipareigoti darbui nuo aštuntos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro, – sako Viviana. – Mano viršininkas pasakė, kad pasitiki mano sugebėjimais, tardamas: „Man reikia žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti. Dirbkite namuose.“ Tai mane nustebino.“

Viviana dirba namuose, naudodamasi internetu ir kompiuteriu, kai jos vyresni vaikai išeina į mokyklą, o kūdikis miega. Tik retkarčiais jai reikia užsukti į kontorą.

Rafaelis nemano, kad tokie šeimos palaiminimai yra tik atsitiktinumas. „Šie palaiminimai atėjo dėl daugybės pamaldžiai priimtų sprendimų ir tų žingsnių, kuriuos žengti įgalino Bažnyčios parūpintos priemonės“, – sako jis.

Gilmaras Dias da Silvas, Nuolatinio švietimo fondo direktorius Brazilijoje, sako, kad kai kurie Brazilijos pastarųjų dienų šventieji susiduria su įsidarbinimo sunkumais net ir užbaigę mokslus, „bet dauguma mūsų Nuolatinio švietimo fondo dalyvių kyla karjeros laiptais savo darbovietėse ir gerina savo gyvenimus. Fondas čia pasiteisino.“

Ši sėkmė, pasak Prezidento Tomo S. Monsono, „įžiebė vilties šviesą tų žmonių akyse, kurie būdami pasmerkti vidutinybei dabar gali viltis šviesesnės ateities“.²