Dieviška dėkingumo dovana

Tai buvo nuostabi sesija. Kai buvau paskirtas Bažnyčios prezidentu, sakiau: „Paimsiu sau vieną užduotį – būti Tabernakulio choro patarėju.“ Labai didžiuojuosi savo choru!

Mama man kartą tarė: „Tomi, labai didžiuojuosi viskuo, ką nuveikei. Bet turiu tau vieną pastabą: turėjai neapleisti pianino.“

Taigi nuėjau prie pianino ir pagrojau jai muzikinį numerį: „Na eime, na eime į gimimo dieną…¹ Tada pabučiavau ją į kaktą, ir ji apkabino mane.

Galvoju apie ją. Galvoju apie savo tėvą. Galvoju apie visus tuos visuotinius įgaliotinius, kurie paveikė mano gyvenimą, galvoju apie našles, kurias lankiau, – 85-kias – su paukštiena jų orkaitei ar trupučiu pinigų jų piniginei.

Vieną aplankiau vėlyvą vakarą. Buvo vidurnaktis. Kai nuvykau į slaugos namus, budėtojas tarė: „Esu tikras, kad ji miega, bet ji prašė būtinai ją pažadinti, sakydama „Žinau, kad jis ateis.“

Paėmiau ją už rankos, ji pavadino mane vardu. Ji nemiegojo. Ji prispaudė mano ranką prie savo lūpų ir tarė: „Žinojau, kad ateisi.“ Kaip gi galėjau neateiti?

Taip mane veikia graži muzika.

Mano mylimi broliai ir seserys, girdėjome įkvėptus pranešimus apie tiesą, viltį ir meilę. Mūsų mintys nukrypo į Tą, kuris apmokėjo mūsų nuodėmes, kuris parodė mums, kaip turėtume gyventi ir kaip melstis, kuris savo paties poelgiais parodė tarnavimo palaiminimus, – būtent į mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Luko knygoje, 17 skyriuje, apie Jį skaitome:

„Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.

Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu

ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų.“

Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.

Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.

Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?

Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“

Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“²

Dievui įsikišus, šie raupsuotieji buvo apsaugoti nuo kankinančios lėtos mirties ir gavo naują galimybę gyventi. Vienas raupsuotasis, išreiškęs dėkingumą, pelnė Mokytojo palaiminimą, devyni raupsuotieji savo nedėkingumu – Jo nusivylimą.

Mano broliai ir seserys, ar mes neužmirštame dėkoti už gaunamus palaiminimus? Nuoširdus dėkojimas ne tik padeda mums suvokti savo palaiminimus, bet ir atrakina dangaus duris bei padeda jausti Dievo meilę.

Mano mylimas draugas prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Jeigu esate dėkingi, nesate arogantiški, pasipūtę ir egocentriški; gyvenate dėkingumo dvasioje; tai jums dera ir tai palaimins jūsų gyvenimą.“³

Biblijoje, Mato knygoje, yra kitas pasakojimas apie dėkingumą, šį kartą apie tai, kaip jį išreiškė Gelbėtojas. Jam tris dienas keliaujant tyrais, paskui Jį sekė ir kartu su Juo keliavo virš 4 000 žmonių. Jam jų pagailo, nes gal ištisas tris dienas jie buvo nevalgę. Tačiau Jo mokiniai klausė: „Iš kur dykumoje mums imti tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ Kaip ir daugelis iš mūsų, mokiniai matė tik tai, ko trūksta.

„Jėzus jų paklausė: „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles.“

Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės.

Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, padėkojo, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms.“

Atkreipkite dėmesį, kad Gelbėtojas dėkojo už tai, ką jie turėjo, – ir įvyko stebuklas: „Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų septynis pilnus krepšius.“⁴

Visi esame patyrę akimirkų, kai matome tik tai, ko neturime, užuot žiūrėję į savo palaimas. Graikų filosofas Epiktetas sakė: „Išmintingas yra tas, kas nesisieloja dėl to, ko neturi, bet džiaugiasi tuo, ką turi.“⁵

Dėkingumas yra dieviškas principas. Per apreiškimą pranašui Džozefui Smitui Viešpats sakė:

„Visame kame dėkosi Viešpačiui, savo Dievui. …

Ir niekuo žmogus neįžeidžia Dievo, arba jo rūstybė neužsidega prieš nieką kitą, kaip tik prieš tuos, kurie nepripažįsta visame jo rankos ir nepaklūsta jo įsakymams.“⁶

Mormono Knygoje mums prisakyta, kad gyventume „kasdien dėkodami už daugybę pasigailėjimų ir palaiminimų, kuriuos [Dievas] teikia jums“⁷.

Nepriklausomai nuo aplinkybių, kiekvienas iš mūsų turime už daug ką dėkoti, jeigu tik stabtelėsime ir pagalvosime apie savo palaimas.

Tai yra nuostabus metas gyventi žemėje. Nors šiais laikais pasaulyje yra daug negerovių, yra ir daug teisingų ir gerų dalykų. Yra sėkmingų santuokų, gimdytojų, mylinčių savo vaikus ir besiaukojančių dėl jų, draugų, kurie rūpinasi mumis ir padeda mums, mokytojų, kurie moko. Mūsų gyvenimai palaiminti begale būdų.

Mes galime pakylėti save, taip pat ir kitus, atsisakydami pasilikti neigiamų minčių viešpatijoje, ir savo širdyje ugdyti dėkingumo nusistatymą. Jei nedėkingumas priskirtinas prie sunkių nuodėmių, tai dėkingumui skirta vieta tarp kilniausių dorybių. Kažkas yra pasakęs, kad „dėkingumas yra ne tik viena iš didžiausių dorybių, bet ir visų kitų šaltinis“⁸.

Kaip galime savo širdyje ugdyti dėkingumo nusistatymą? Prezidentas Džozefas F. Smitas, šeštasis Bažnyčios prezidentas, pateikė atsakymą. Jis sakė: „Dėkingas žmogus pasaulyje mato daugybę dalykų, už kuriuos gali būti dėkingas; jo manymu, gėris nusveria blogį, meilė nugali pavydą, šviesa išveja tamsą iš jo gyvenimo.“ Jis tęsė: „Išdidumas sužlugdo mūsų dėkingumą ir į jo vietą pasodina savanaudiškumą. Kaip daug laimingesni esame su dėkingu ir mylinčiu žmogumi, ir kaip stropiai, per pamaldų gyvenimą, turėtume ugdyti dėkingumą Dievui ir žmogui!“⁹

Prezidentas Smitas sako mums, kad raktas į dėkingumą yra pamaldus gyvenimas.

Ar materialūs turtai daro mus laimingus ir dėkingus? Gal trumpam. Tačiau to, kas teikia tikrą ir ilgalaikę laimę bei dėkingumą, negalima nupirkti už jokius pinigus: tai mūsų šeima, Evangelija, geri draugai, mūsų sveikata, mūsų sugebėjimai, aplinkinių meilė mums. Deja, tai yra dalykai, kuriuos leidžiame sau laikyti savaime suprantamais.

Anglų rašytojas Oldesas Hakslis rašė: „Dauguma žmonių turi beveik neribotą sugebėjimą priimti dalykus kaip savaime suprantamus.“¹⁰

Dažnai kaip savaime suprantamus priimame net žmones, kurie nusipelno didžiausio mūsų dėkingumo. Nelaukime, kol bus per vėlu išreikšti tą dėkingumą. Vienas vyras, kalbėdamas apie mylimus žmones, kurių neteko, taip išreiškė savo liūdesį: „Pamenu tas laimingas dienas, ir dažnai man kyla noras išsakyti mirusiems tą dėkingumą, kurio jie nusipelnė gyvenime ir kurio taip retai susilaukdavo.“¹¹

Mylimųjų praradimas mūsų širdyje beveik neišvengiamai sukelia apgailestavimą. Tad sumažinkime šiuos jausmus, kiek tai mūsų galioje, – dažnai išreikšdami savo meilę ir dėkingumą aplinkiniams. Niekada nežinome, kaip greitai bus per vėlu.

Taigi, dėkingą širdį išsiugdome reikšdami dėkingumą savo Dangiškajam Tėvui už Jo palaiminimus ir aplinkiniams už viską, ką jie atneša į mūsų gyvenimą. Tai reikalauja sąmoningų pastangų – bent jau kol būsime tikrai išmokę ir išsiugdę dėkingumo nusistatymą. Dažnai jaučiamės dėkingi ir linkę išreikšti dėkingumą, bet užmirštame tai padaryti ar tiesiog to nepadarome. Kažkas yra pasakęs, kad „jausti dėkingumą ir neišreikšti jo yra tas pats, kaip įpakuoti dovaną ir jos neįteikti“¹².

Dažnai mums sunku susitelkti į palaimas, kai savo gyvenime susiduriame su sunkumais ir problemomis. Tačiau, jei ieškosime pakankamai giliai ir stropiai, galėsime pajusti ir suvokti, kiek daug mums duota.

Pasidalinsiu su jumis pasakojimu apie vieną šeimą, kuri sugebėjo įžvelgti savo palaiminimus tikrai sunkiomis aplinkybėmis. Šį pasakojimą perskaičiau prieš daugelį metų ir išsaugojau dėl jo žinios. Jį parašė Gordonas Grynas, o išspausdino žurnalas American prieš daugiau nei 50 metų.

Gordonas pasakoja apie tai, kaip jis augo ūkyje Kanadoje, kur jis ir jo broliai bei seserys turėdavo skubėti namo iš mokyklos, kai tuo tarpu kiti vaikai žaisdavo kamuoliu ir eidavo maudytis. Tačiau jų tėvas sugebėjo padėti jiems suprasti, kad jų darbas duos vaisių. Tai būdavo ypač akivaizdu po derliaus nuėmimo, kai šeima švęsdavo Padėkos šventę, nes tą dieną jų tėtis įteikdavo jiems didžią dovaną. Jis suskaičiuodavo viską, ką jie turi.

Padėkos dienos rytą jis nusivesdavo juos į rūsį, kur buvo krepšiai obuolių, aruodai burokų ir smėlyje saugomų morkų, kalnai bulvių maišuose, o taip pat žirnių, grūdų, pupelių ir pilnos lentynos džemų, uogienių ir kitokio konservuoto maisto. Jis liepdavo vaikams viską stropiai suskaičiuoti. Tada jie eidavo į daržinę ir įvertindavo, kiek ten buvo tonų šieno ir kiek bušelių grūdų klėtyje. Jie suskaičiuodavo karves, kiaules, vištas, kalakutus ir žąsis. Jų tėtis sakydavo, kad nori įvertinti jų padėtį, bet jie žinojo, kad iš tikrųjų jis norėjo, kad tą šventės dieną jie suvoktų, kaip gausiai Dievas juos palaimino ir atlygino jiems už visas jų darbo valandas. Galiausiai, kai jie susėsdavo prie vaišių, kurias būdavo paruošusi mama, palaiminimai būdavo juntami.

Tačiau Gordonas pažymėjo, kad Padėkos diena, kurią jis prisimena su didžiausiu dėkingumu, buvo tais metais, kada jie, regis, neturėjo už ką būti dėkingi.

Tie metai prasidėjo gerai: jiems buvo likę šieno, daugybė sėklos, keturios vados paršelių; ir jų tėvas turėjo truputį santaupų, kad vieną dieną galėtų nusipirkti šieno keltuvą – nuostabią mašiną, kurią daugelis ūkininkų svajojo turėti. Tais pačiais metais į jų miestelį buvo įvesta elektra – tačiau ne jiems, nes jie neturėjo tiek pinigų.

Vieną vakarą, kai Gordono mama buvo užsiėmusi didžiuoju skalbimu, įėjo tėtis, perėmė iš mamos skalbimo lentą ir paprašė jos pailsėti ir užsiimti mezgimu. Jis tarė: „Tu daugiau laiko skalbi, nei miegi. Ar nemanai, kad mums reiktų nurimti ir įsivesti elektrą?“ Nors ir apsidžiaugusi šia perspektyva, ji nubraukė ašarą, pagalvojusi apie šieno keltuvą, kurį teks pamiršti.

Taigi tais metais į jų gatvelę buvo atvesta elektros linija. Nors tai nebuvo kažkas gražaus, tačiau jie įsigijo kuklią skalbimo mašiną, kuri pati dirbo visą dieną, ir skaisčias lemputes, kurios tabalavo kiekvieno kambario palubėje. Nebereikėjo pildyti žibalinių lempų, nebereikėjo karpyti dagčių, nebereikėjo plauti suodinų jų kaminėlių. Tos lempos tyliai nukeliavo į pastogę.

Elektros įvedimas į jų ūkį buvo bemaž paskutinis geras dalykas, atsitikęs jiems tais metais. Vos tik javai pradėjo dygti, prasidėjo lietūs. Kai pagaliau vandenys nuseko, neliko nė daigelio. Jie pasėjo iš naujo. Bet lietūs vėl išmušė daigus. Bulvės supuvo purve. Jie pardavė porą karvių, visas kiaules ir kitus gyvulius, kurių neketino parduoti, už labai žemą kainą, nes ir kiti buvo priversti daryti tą patį. Visas jų derlius tais metais buvo šiek tiek ropių, kurios kažkaip ištvėrė tas liūtis.

Vėl atėjo Padėkos šventė. Mama pasakė: „Gal šiais metais ją praleiskim. Mums net žąsies neliko.“

Tačiau Padėkos dienos rytą Gordono tėtis pasirodė su kiškiu ir paprašė savo žmoną jį paruošti. Ji nenoriai ėmėsi darbo, sakydama, kad reikės ilgai virti tą kietą seną mėsą. Kai galiausiai ji buvo padėta ant stalo su išlikusiomis ropėmis, vaikai atsisakė valgyti. Gordono mama apsiverkė. Tada Gordono tėtis padarė keistą dalyką. Jis nuėjo į pastogę, atsinešė žibalinę lempą, pastatė ją ant stalo ir įžiebė. Jis liepė vaikams išjungti elektros lemputes. Kai liko tik viena ta lempa, jiems buvo sunku patikėti, kad anksčiau buvo taip tamsu. Jie stebėjosi, kaip iš viso kažką galėjo įžiūrėti be tų skaisčių elektros lempučių.

Maistas buvo palaimintas ir visi valgė. Po pietų visi sėdėjo tylėdami. Gordonas rašė:

„Nuolankioje senosios lempos prietemoje vėl pradėjome aiškiai matyti…

Tai buvo puikus maistas. Kiškienos skonis buvo kaip kalakutienos ir ropės buvo skaniausios, kokias tik buvome valgę…

Mūsų šeima, nepaisant viso nepritekliaus, buvo didžiulis mūsų turtas.“¹³

Mano broliai ir seserys, reikšti dėkingumą yra maloninga ir garbinga; gyventi iš dėkingumo yra kilnu ir tauru; bet nuolat gyventi dėkinga širdimi reiškia pasiekti dangų.

Kadangi šį rytą esu paskutinis kalbėtojas, meldžiu, kad be viso kito, už ką esame dėkingi, visada atmintume būti dėkingi savo Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui. Jo šlovinga Evangelija atsako į svarbiausius gyvenimo klausimus: Iš kur mes atėjome? Kodėl esame čia? Kur mūsų dvasios keliaus, kai numirsime? Gyvenantiems tamsoje Evangelija atneša dieviškos tiesos šviesą.

Jis mokė mus, kaip melstis. Jis mokė mus, kaip gyventi. Jis mokė mus, kaip numirti. Jo gyvenimas yra meilės palikimas. Jis gydė ligonius; Jis įkvėpdavo prislėgtuosius; Jis gelbėjo nusidėjėlius.

Galiausiai Jis liko vienas. Kai kurie apaštalai abejojo; vienas Jį išdavė. Romėnų kareiviai perdūrė Jam šoną. Įtūžusi minia atėmė Jam gyvybę. Tačiau nuo Golgotos kalvos tebeskamba Jo gailestingi žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“¹⁴

Kas buvo šis „sielvarto vyras, pažįstantis širdgėlą“?¹⁵ „Kas yra šis šlovės Karalius“¹⁶, šis Viešpačių Viešpats? Jis yra mūsų Mokytojas. Jis yra mūsų Gelbėtojas. Jis yra Dievo Sūnus. Jis yra mūsų išgelbėjimo priežastis. Jis moja: „Sekite paskui mane.“¹⁷ Jis moko: „Eik ir tu taip daryk.“¹⁸ Jis prašo: „Laikykitės mano įsakymų.“¹⁹

Tad sekime paskui Jį. Sekime Jo pavyzdžiu. Pakluskime Jo žodžiams. Tai darydami atiduodame Jam dievišką dėkingumo dovaną.

Nuoširdžiai, iš visos širdies meldžiu, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime atsispindėtų nuostabi dėkingumo dorybė. Tegul ji įsismelkia į pačią mūsų sielą dabar ir amžiams. Šventu Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo vardu, amen.