Ar matome Kristų?

Vieną vakarą, kai senelis savo keturmetei anūkei skaitė pasaką, ši pažvelgė aukštyn ir tarė: „Seneli, pažvelk į žvaigždes!“ Senelis maloniai nusišypsojo ir tarė: „Mes esame namuose, mieloji. Čia nėra žvaigždžių.“ Bet mergaitė neatlyžo: „Tavo kambaryje yra žvaigždės! Pažvelk!“

Senelis pažvelgė aukštyn ir, savo nuostabai, pastebėjo, kad lubos buvo apibertos metaliniais blizgučiais. Dažniausiai jie būdavo nematomi, bet šviesai krintant tam tikru kampu, jie tikrai atrodė tarsi žvaigždynas. Nors jie visada ten buvo, juos pamatė tik vaiko akys. Ir nuo to laiko, įžengęs į tą kambarį ir pažvelgęs aukštyn, senelis galėdavo pamatyti tai, ko anksčiau nematydavo.

Vėl artėja Kalėdų metas, kupinas muzikos ir lempučių, sambūrių ir dovanų. Bet mes, kaip Gelbėtojo vardu pavadintos Bažnyčios nariai, turime žvelgti ne į fasadinę šio meto pusę, bet į didingą jo tiesą ir grožį.

Įdomu, kiek žmonių Betliejuje žinojo, kad čia pat, visai greta jų buvo gimęs Gelbėtojas? Dievo Sūnus, ilgai lauktasis Mesijas buvo tarp jų!

Ar pamenate, ką angelas pasakė piemenims? „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Ir jie kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko.“ (Luko 2:11, 15.)

Kaip tie piemenys senovėje, taip ir mes turime pasakyti savo širdyse: „Bėkime pažiūrėti, kas ten įvyko.“ Turime to nuoširdžiai trokšti. Pažvelkime į Izraelio Šventąjį prakartėlėje, šventykloje, ant kalno ir ant kryžiaus. Kaip tie piemenys, šlovinkime ir garbinkime Dievą už šią didžio džiaugsmo žinią!

Kartais sunkiausia pamatyti tai, kas ilgą laiką yra priešais mus. Kaip senelis nematė žvaigždžių lubose, taip kartais ir mes negalime matyti to, kas aiškiai matoma.

Mes, kurie išgirdome šią šlovingą žinią apie Dievo Sūnaus atėjimą, kurie priėmėme Jo vardą ir sudarėme sandorą eiti Jo keliu kaip Jo mokiniai – mes turime atverti savo širdis ir protus ir tikrai matyti Jį.

Kalėdų metas yra nuostabus daugeliu atžvilgiu. Tai gerumo darbų ir broliškos meilės metas. Tai metas, kada daugiau mąstome apie savo gyvenimą ir daugybę savo palaiminimų. Tai metas atleisti ir gauti atleidimą. Tai metas džiaugtis muzika ir lemputėmis, sambūriais ir dovanomis. Bet šio meto blizgesys niekada neturėtų aptemdyti mums akių ir trukdyti tikrai matyti didingąjį Ramybės Kunigaikštį.

Tad padarykime šių metų Kalėdas džiugesio ir šventimo metu, metu, kai pripažįstame stebuklą – kad mūsų Visagalis Dievas atsiuntė savo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų išgelbėti pasaulio!