Dievo pašaukti ir žmonių palaikomi

Mes, kaip Bažnyčios nariai, dažnai esame kviečiami palaikyti pašaukiamus tarnauti žmones. Prieš daug metų aštuoniolikmetis studentas man parodė, ką reiškia palaikyti Viešpaties tarnus. Mane vis dar laimina kuklus jo pavyzdys.

Jis buvo ką tik pradėjęs savo pirmuosius studijų metus. Jis pasikrikštijo likus mažiau nei metams iki išvažiavimo studijuoti dideliame universitete. Ten aš tarnavau kaip jo vyskupas.

Prasidėjus mokslo metams, pasikviečiau jį trumpam pokalbiui į vyskupo kabinetą. Iš to pirmojo pokalbio pamenu nedaug. Atsimenu tik tiek, kad jis kalbėjo apie naujoje vietoje patiriamus iššūkius. Tačiau niekada nepamiršiu mūsų antrojo pokalbio.

Jis panoro susitikti su manimi mano kabinete. Nustebau, kai jis pasakė: „Ar galime kartu pasimelsti, o aš sakyčiau žodžius?“ Buvau besakąs, kad jau pasimeldžiau, ir tikėjausi, kad jis taip pat jau pasimeldė. Bet sutikau.

Maldą jis pradėjo liudydamas, kad žino, jog vyskupas yra pašauktas Dievo. Jis prašė, kad Dievas nurodytų man, ką jis turi daryti dėl vieno didelės dvasinės svarbos reikalo. Jaunuolis pasakė Dievui, kad jis yra tikras, kad vyskupas, jau žinodamas jo poreikius, gaus patarimą, kurio jam reikėjo.

Jam kalbant, į mano galvą atėjo suvokimas konkrečių pavojų, su kuriais jis susidurs. Mano patarimas buvo paprastas, tačiau labai aiškiai nurodytas: visuomet melskis, laikykis įsakymų ir nebijok.

Tas dar tik vienerius metus Bažnyčioje buvęs jaunuolis pavyzdžiu mokė, ką Dievas gali padaryti vadovui, kai jį tikėjimu ir maldomis palaiko tie, kuriuos jis yra pašauktas vesti. Tas jaunuolis parodė man bendro sutikimo įstatymo Bažnyčioje galią (žr. DS 26:2). Nors Viešpats ir pašaukia savo tarnus per apreiškimą, jie gali veikti tik po to, kai juos palaiko tie, kuriems jie yra pašaukti tarnauti.

Savo palaikančiuoju balsavimu iškilmingai pasižadame. Pasižadame melstis dėl Viešpaties tarnų, kad Jis vestų ir stiprintų juos (žr. DS 93:51). Įsipareigojame ieškoti ir tikėtis jausti Dievo įkvėpimą, kada jie pataria ir veikia savo pašaukime (žr. DS 1:38).

Tą pažadą reikia dažnai atnaujinti savo širdyse. Jūsų sekmadieninės mokyklos mokytojas stengsis mokyti Dvasia, bet, kaip ir jūs, mokydamas jis gali suklysti. Tačiau jūs galite apsispręsti klausytis ir ieškoti momentų, kada galite jausti įkvėpimą. Ilgainiui rečiau pastebėsite klaidas ir dažniau pastebėsite įrodymus, kad Dievas palaiko tą mokytoją.

Pakeldami ranką palaikyti kažkokį asmenį, mes įsipareigojame prisidėti prie to tikslo, kuriam pasiekti Viešpats pašaukė tą žmogų. Kai mūsų vaikai dar buvo maži, mano žmona buvo pašaukta mokyti mažus mūsų apylinkės vaikus. Ne tik pakėliau ranką ją palaikydamas, bet ir meldžiausi dėl jos, ir tada paprašiau leidimo jai padėti. Tos pamokos, kurių išmokau vertindamas moterų darbą ir Viešpaties meilę vaikams, vis dar laimina mano šeimą ir mano gyvenimą.

Neseniai kalbėjausi su tuometiniu jaunuoliu, kuris prieš daug metų palaikė savo vyskupą. Sužinojau, kad Viešpats ir žmonės palaikė jį jo pašaukime tarnauti misijoje, tarnauti kuolo prezidentu ir būti tėvu. Mūsų pašnekesiui baigiantis jis pasakė: „Vis dar kasdien meldžiuosi dėl jūsų.“

Galime apsispręsti kasdien melstis dėl žmogaus, kuris yra Dievo pašauktas tarnauti mums. Galime padėkoti kažkam, kas laimino mus savo tarnyste. Galime ryžtis žengti pirmyn, kai kas nors, ką palaikėme, prašo savanorių.¹

Tuos, kurie Viešpaties karalystėje remia Jo tarnus, palaikys Jo neprilygstama galia. Mums visiems reikia to palaiminimo.