Misionierė be kortelės

Mokykloje turėjau mokytoją, kuriam mums buvo baisu paprieštarauti. Vieną dieną pradėjome kalbėtis apie pastarųjų dienų šventųjų misionierius. Žinojau, kad galiu atsakyti į jo klausimus, tačiau jutau, jog to daryti nederėtų. Todėl pasakiau tik tai, kas tą kartą patenkino jo smalsumą.

Kelias savaites negalėjau liautis galvojusi apie mūsų pokalbį. Galiausiai toptelėjo mintis, kad vertėtų jam padovanoti Mormono Knygą, kurioje pažymėčiau keletą eilučių apie misionierišką darbą. Ta mintis mane išgąsdino, bet ji vis aplankydavo. Žinojau, kad turėjau paklusti šiam įkvėpimui.

Maždaug po dviejų mėnesių buvau paruošusi Mormono Knygą. Visą dieną jaučiau lyg knyga būtų deginusi skylę mano kuprinėje. Trys sekundės, kurias prieš išvykdama žiemos atostogų užtrukau įteikdama jam tą knygą, buvo pati baisiausia mano gyvenimo akimirka.

Pirmą dieną grįžusi iš atostogų praėjau jo klasę, tačiau bijojau užeiti. Tada išgirdau jo kvietimą užeiti. Jis padavė man atvirutę. Perskaičiau ją koridoriuje. Jis rašė, kad stropiai išstudijavo visas mano pažymėtas ištraukas ir pradėjo suprasti, kuo paremtas mano tikėjimas.

Dabar man džiugu dalintis Evangelija, ir dar labiau laukiu galimybės netrukus tarnauti mano Dangiškajam Tėvui misijoje.