Pasiryžę nešti vieni kitų naštas

Tikėjimas, šeima, parama

„Aplink mus yra tų, kuriems reikia mūsų dėmesio, mūsų padrąsinimo, mūsų palaikymo, mūsų paguodos, gerumo, – sakė Prezidentas Tomas S. Monsonas. – Čia, žemėje, esame Viešpaties rankos, turime pavedimą tarnauti ir pakylėti Jo vaikus. Jis pasikliauja kiekvienu iš mūsų.“¹

Prezidentas Henris B. Airingas, pirmasis Patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, sakė: „Kai atėjote į šią Bažnyčią, jūsų širdyje prasidėjo didelės permainos. Jūs sudarėte sandorą ir gavote pažadą, kuris pradėjo keisti pačią jūsų prigimtį. […]

Jūs pasižadėjote padėti Viešpačiui palengvinti [kitų] naštas ir juos guosti. Priimdamos Šventosios Dvasios dovaną, jūs gaunate galią padėti palengvinti tas naštas.“²

„Turime naudotis Evangelijos šviesa, kad kitus regėtume taip, kaip juos regi Gelbėtojas – per atjautos, vilties ir tikrosios meilės prizmę, – sakė Džina B. Bingam, Paramos bendrijos visuotinė prezidentė. – Išauš diena, kai tobulai suprasime kitų žmonių širdis ir būsime dėkingos už mums suteiktą gailestingumą – kaip ir mes […] vedamos tikrosios meilės užjautėme kitus ir nepašykštėjome geresnio žodžio. […]

Stengdamosi tapti panašesnės į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų turime pareigą ir privilegiją priimti visų pažangą.“³

Kai nešame vieni kitų naštas ir laikomės sandorų, Jėzui Kristui suteikiame progą išgydyti kitus. Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Atsižvelgdamas į nesuvokiamą nukryžiavimo ir Apmokėjimo kainą, galiu pažadėti jums, kad Jis dabar nuo mūsų nenusisuks. Kai Jis vargšams dvasia sako: „Ateikite pas mane“, Jis turi omenyje, kad žino išeitį ir žino, kaip pakilti. Jis žino, nes ėjo tuo keliu. Jis žino kelią, nes Jis yra tas kelias.⁴