2019
Kai būsite nusiminę, atminkite Naino našlę
2019 m. balandis


Kai būsite nusiminę, atminkite Naino našlę

Kai jaučiamės pamiršti arba nereikalingi kitiems, galime prisiminti, kad Jėzus atėjo į pagalbą našlei tiksliai tada, kai jai reikėjo pagalbos. Jis taip pat ateis į pagalbą ir mums.

Paveikslėlis
the widow of Nain

Kartais, kai geras gyvenimo dienas keičia blogos, jaučiame, tarsi Dievas ne itin aktyviai reiškiasi mūsų kasdieniame gyvenime. Gyvenimas slenka nuobodžiai ir monotoniškai. Nedaug kas keičiasi ir kartais sunku nurodyti vieną sritį, kurioje Dievas tiesiogiai paveikė mūsų aplinkybes. Kai mane apima jausmas, kad esu nereikšmingas, dažnai prisimenu moterį iš Naujojo Testamento, kuri galbūt jautėsi panašiai. Raštuose jos vardas neminimas ir ji paprasčiausiai žinoma pagal kaimą, kuriame gyveno, ir vedybinį statusą.

Ta moteris yra Naino našlė, ir vienintelis Lukas aprašė nuostabią jos istoriją. Man ji parodo Gelbėtojo tarnystės pavieniams asmenims esmę ir tai, kaip Jis ištiesdavo pagalbos ranką nusivylusiems, paprastiems Jo bendruomenės žmonėms. Šis pasakojimas aiškiai atsako į klausimus, ar Dievas žino mus ir ar mes Jam rūpime.

Trumpame Luko evangelijos 7 skyriuje pateiktame aprašyme pasakojama, kaip Jėzus sutiko laidotuvių eiseną ir stebuklingu būdu į gyvenimą sugrąžino mirusį vaikiną. Bet šioje istorijoje yra kai kas daugiau, ką reikėtų suprasti. Kaip ir skaitant apie kitus stebuklus, ypač svarbu suprasti aplinkybes. Kaip buvęs Brigamo Jango universiteto Jeruzalės centro dėstytojas, su jumis pasidalysiu asmeninėmis įžvalgomis apie šį stebuklą.

Jėzaus laikais Nainas buvo mažas ūkininkų kaimelis, įsikūręs šalia Morės kalno, už kurio driekėsi rytinė Jezreelio slėnio dalis. Tas kaimelis buvo gana izoliuotas. Prie jo vedė tik vienas kelias. Jėzaus laikais tai turėjo būti maža ir gana skurdi gyvenvietė, ir tokia ji liko iki šių laikų. Kai kuriais kaimelio istorijos laikotarpiais ten tebuvo vos 34 namai ir vos 189 gyventojai.1 Dabar jame gyvena apie 1 500 gyventojų.

Šį pasakojimą Lukas pradeda paminėdamas, kad dieną prieš tai Jėzus buvo Kafarnaume ir išgydė šimtininko tarną (žr. Luko 7:1–10). Tada mes sužinome, kad „sekančią dieną“ (11 eilutė, Biblija, Karaliaus Jokūbo versija, D. Kundrotas, 2016; kursyvas pridėtas) Gelbėtojas kartu su gausia mokinių minia nuvyko į Nainą. Ši veiksmų eiga labai svarbi. Kafarnaumas įsikūręs šiaurinėje Galilėjos jūros pakrantėje 183 m žemiau jūros lygio. Nainas yra 48 km piečiau nuo Kafarnaumo, 213 m virš jūros lygio, todėl kelionė pareikalavo varginančio kopimo į Nainą. Nueiti nuo Kafarnaumo iki Naino užtruktų bent jau pusantros ar dvi dienas. Neseniai su grupe energingų BJU studentų tą atstumą asfaltuotais keliukais nuėjome per maždaug 10 valandų. Tai reiškia, kad Jėzus, ko gero, turėjo keltis labai anksti arba net eiti naktį, kad suspėtų „sekančią dieną“ sutikti laidotuvių eiseną.2

Paveikslėlis
map of Galilee

Po ilgos varginančios kelionės Kristui priartėjus prie miestelio, iš jo ant laidojimo neštuvų buvo nešamas miręs maždaug dvidešimtmetis3 jaunuolis. Lukas pasakoja, kad tas jaunuolis buvo vienintelis našlės sūnus, o kai kurie mokslininkai iš graikiško teksto sprendžia, kad ji neturėjo kitų vaikų.4 Moterį, išgyvenančią šią baisią gyvenimo tragediją, lydėjo didelė kaimo gyventojų grupė.

Akivaizdu, kad sūnaus mirtis bet kam būtų tragedija, bet pagalvokite, ką tai reiškė šiai našlei. Ką senovės Izraelyje tai reiškė be paveldėtojo likusiai našlei jos socialiniame, dvasiniame ir finansiniame gyvenime? Senojo Testamento laikais buvo tikima, kad kai vyras mirdavo nesulaukęs senyvo amžiaus, tai buvo Dievo bausmė už nuodėmes. Todėl kai kas tikėjo, kad Dievas šią našlę baudžia. Rūtos knygoje, jauname amžiuje likusi našlė sielvartavo: „Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė“ (Rūtos 1:21).5

Naino našlė kentė ne tik dvasinį ir emocinį skausmą, ją taip pat ištiko finansinė krizė – ji žvelgė badui į akis.6 Per vestuves moteris būdavo paskiriama vyro šeimai, teikiančiai finansinę apsaugą. Jei vyras mirdavo, rūpestis ja būdavo perduodamas jos pagimdytam sūnui. Dabar gi jos vienintelis sūnus buvo miręs, ir finansiškai jai tai reiškė liepto galą. Jei jos sūnui buvo apie dvidešimt, ji buvo vidutinio amžiaus moteris, gyvenanti mažame nuošaliame ūkininkų kaimelyje, likusi dvasiniame, socialiniame ir finansiniame skurde.

Paveikslėlis
widow of Nain with the Savior

Bet būtent per tą trumpą laiko atkarpą, kai kaimelio gyventojai nešė jos sūnų laidoti, eiseną pasitiko Jėzus ir Jam „pagailo jos“ (Luko 7:13). Tiesą sakant, Lukas tai nepakankamai įvertino. Kažkokiu būdu Jėzus pajuto šią beviltišką našlės padėtį. Galbūt ji praleido naktį paslika ant purvinų grindų, maldaudama Dangiškojo Tėvo duoti atsakymą, kodėl taip nutiko. Galbūt ji tiesiog atvirai klausė, kodėl Jis nori, kad ji vis dar gyventų šioje žemėje. O gal ji buvo išgąsdinta vienatvės, su kuria teks susidurti. Mes to nežinome. Bet žinome, kad Gelbėtojas staiga nusprendė išvykti iš Kafarnaumo, o tai, ko gero, pareikalavo eiti visą naktį, kad susitiktų su laidotuvių eisena dar prieš jiems paguldant kūną į kapą.

Taigi, kai Jėzus, našlei einant eisenos priekyje, pamatė jos ašarotą veidą, Jis pajuto didžią užuojautą. Bet atrodo, kad ta užuojauta kilo dėl jausmų, išgyventų daug anksčiau, nei Jis sutiko tą laidotuvių eiseną. Akivaizdu, kad Jis atvyko ten būtent tada, kada reikėjo.

Tada Jėzus tarė moteriai: „Neverk!“ (13 eilutė) Nepabūgęs susitepimo, apie kurį mokė tradicijos, Jis „palietė neštuvus“ ir „nešėjai sustojo“. Tada jis įsakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

Paveikslėlis
widow with son

„Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai“ (14–15 eilutės). Normalu, kad miestelio gyventojų ir Jėzaus pasekėjų minia neteko žado, kai širdgėla, kurios liudininkai jie buvo, tapo tikru džiaugsmu. Jie kartu „šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“ (16 eilutė). Bet tas stebuklas taip pat buvo skirtas išgelbėti į neviltį patekusią sielą. Jėzus žinojo, kad šiai moteriai, kuri pagal galiojusius papročius buvo pasmerkta, nutiko kažkas labai blogo. Jos padėtis prašyte prašė Jo neatidėliotino įsikišimo, net jei Jam tektų toli keliauti norint atvykti tiksliai reikiamu laiku. Jis žinojo, kokioje beviltiškoje padėtyje ji buvo, ir nedelsdamas atėjo. Prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018) pasakė neabejotiną tiesą: „Vieną dieną, prisiminę atsitiktiniais atrodančius įvykius, suprasime, kad, ko gero, jie nebuvo tokie jau atsitiktiniai.“7

Nors tai labai pakylėjantis įvykis, jį reikia priimti kaip kai ką daugiau nei gražią Biblijos istoriją. Jis neabejotinai patvirtina, kad Jėzus žinojo apie tą varganą, užmirštą ir skurstančią našlę. Kai jaučiamės pamiršti arba nereikalingi kitiems, arba nereikšmingi, galime prisiminti, kad Jėzus atėjo į pagalbą našlei, kai jai reikėjo pagalbos. Jis taip pat ateis į pagalbą ir mums. Be to, šis Gelbėtojo pavyzdys mus moko tiesti pagalbos ranką siekiant padėti aplinkiniams. Daug kas iš jūsų aplinkinių kartais bus nusivylę. Jei papasakosite jiems apie „seserį iš Naino“ ir kaip Viešpats tiksliai žinojo jos nusivylimą ir patirtą didelę asmeninę krizę, jų emocinė naktis gali pasikeisti į dieną. Atminkite taiklų prezidento Spenserio V. Kimbolo (1895–1985) pastebėjimą: „Dievas tikrai pastebi mus ir mus sergi. Bet dažniausiai Jis patenkina mūsų poreikius per kitus žmones.“8

Paveikslėlis
widow hugging her son

Tik keli iš visų Jėzaus žemėje padarytų stebuklų yra kupini tokio švelnumo ir užuojautos kaip Jo tarnavimas Naino našlei. Tai mums primena, kad mes Jam rūpime ir kad Jis niekada mūsų nepamirš. Mes neturėtume to pamiršti.

Išnašos

  1. Žr. E. Mills, Census of Palestine 1931: Population of Villages, Towns, and Administrative Areas (1932), 75.

  2. Žr. S. Kent Brown, The Testimony of Luke (2015), 364.

  3. See Brown, The Testimony of Luke, 365.

  4. Žr. Brown, The Testimony of Luke, 365.

  5. Izaijo 54:4 Viešpats sako našlei Izraeliui, kad ji neatsimins savo „našlystės pajuokos“.

  6. Žr. Brown, The Testimony of Luke, 365.

  7. Thomas S. Monson, in Joseph B. Wirthlin, “Lessons Learned in the Journey of Life,” Liahona, May 2001, 38.

  8. Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball (2006), p. 82.