Pasikliaukite Gelbėtojo išvadavimu
Prezidentas Henris B. Airingas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Iš dvasinės valandėlės kalbos „The Power of Deliverance“, pasakytos Brigamo Jango universitete 2008 m. sausio 15 d.
Gelbėtojo Apmokėjimas ir Prisikėlimas suteikia Jam galią sustiprinti mus mūsų išmėginimuose arba išvaduoti mus iš jų.
Paveikslo „Šiam tikslui“ dalis, aut. Džiongsung Kimas, spausdinama „Haven Light“ leidus
Praradusiems artimuosius kelias pirmyn gali būti liūdnas ir vienišas. Stipriau tai jaučia nežinantys ir neturintys liudijimo apie Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Prisikėlimą. Prisiminkite kelyje į Emausą Jo sutiktus du dvejojančius mokinius. Prisikėlęs Viešpats prisiartino prie jų ir paklausė, kodėl jie liūdi. Lukas pateikia atsakymą:
„Jie tarė Jam: „[Dėl Jėzaus] iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse.
Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo.
O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį“ (Luko 24:19–21).
Paguodos semiamės iš žinojimo, kad Jis buvo tas, kuris išpirko Izraelį. Jis buvo tas, kuris „sutraukė mirties pančius“ (Mozijo 15:23). Jis buvo „pirmasis iš užmigusiųjų“ (1 Korintiečiams 15:20). Jis buvo tas, dėl kurio tapo prieinamos šventyklos sandoros, surišančios mus amžiams su tais, kurių „tarp mūs seniai jau nebėra“1.
Šį Velykų metą norėčiau pasidalyti dalimi kalbos, pasakytos prieš kelerius metus apie išvaduojančią Gelbėtojo galią. Ji sustiprino mane, kai ruošiausi ir kalbėjau. Meldžiu, kad, kai skaitysite, ji sustiprintų ir jus.
Gyvenimas kai kuriems, o galiausiai ir mums visiems, baigiasi per anksti. Kiekvienas iš mūsų būsime išmėginti susidūrę su artimo žmogaus mirtimi.
Neseniai sutikau vyrą, kurio nebuvau sutikęs nuo pat jo žmonos mirties. Buvo galimybė susitikti malonioje šventinėje aplinkoje. Prie manęs jis priėjo šypsodamasis. Atmindamas jo žmonos mirtį labai atsargiai ištariau įprastą susitikimo frazę: „Kaip tau sekasi?“
Šypsena pranyko, jo akys sudrėko, tyliai ir labai nuoširdžiai atsakė: „Laikausi gerai. Bet labai sunku.“
Tikrai labai sunku, kaip kai kas iš jūsų jau sužinojo, o galiausiai sužinosime visi. Sunkiausia šio išbandymo dalis yra išsiaiškinti, ką daryti su liūdesiu, vienatve ir netektimi, kai jaučiame, tarsi būtume praradę dalelę savęs. Sielvartas gali tęstis tarsi chroniškas skausmas. Kai kas gali jausti pyktį arba kad su juo pasielgta nesąžiningai.
Gelbėtojas žino mūsų sielvartą
Gelbėtojo Apmokėjimas ir Prisikėlimas suteikia Jam galią išgelbėti mus iš tokių išmėginimų. Tuo, ką išgyveno, Jis pažino visas sielvarto formas. Jis galėjo apie jas sužinoti Dvasios įkvėptas, bet pasirinko Pats tai išgyventi. Apie tai rašoma taip:
„Ir štai jis gims iš Marijos Jeruzalės žemėje, kuri yra mūsų protėvių žemė, ir ji bus mergelė, brangus ir išrinktas indas, kuris bus pridengtas šešėliu ir pradės Šventosios Dvasios galia, ir atves sūnų, taip, būtent Dievo Sūnų.
Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.
Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:10–12).
Paveikslo „Viešpaties malda“ dalis, aut. Džiongsung Kimas, spausdinama „Haven Light“ leidus
Geri jus supantys žmonės bandys suprasti sielvartą, kurį jaučiate mirus artimam žmogui. Jie ir patys galbūt sielvartaus. Gelbėtojas ne tik supranta ir jaučia sielvartą, bet jaučia jūsų sielvartą, kurį jaučiate tik jūs. Ir Jis tobulai žino jus. Jis pažįsta jūsų širdį.
Pakvieskite Šventąją Dvasią
Kai pakviesite Šventąją Dvasią jus guosti ir laiminti, Gelbėtojas žinos, ką iš daugelio įmanomų dalykų daryti jums būtų geriausia. Jis žinos, nuo ko jums geriausia pradėti. Kartais reikės melstis. Kartais – eiti paguosti ką nors kitą. Pažįstu negalios kankinamą našlę, kuri buvo įkvėpta aplankyti kitą našlę. Nebuvau ten, bet esu tikras, kad Viešpats įkvėpė šią ištikimą mokinę ištiesti pagalbos ranką kitai, kad taip padėtų abiem.
Yra daug būdų, kuriais Gelbėtojas gali padėti sielvartaujantiems, ir kiekvienas iš jų tinka. Bet jūs galite būti tikri, kad Jis gali ir padarys taip, kad tai būtų geriausia sielvartaujantiems ir jų artimiesiems. Kai Dievas išgelbėja žmones iš sielvarto, paprastai jie įgyja norą būti Jam nuolankūs, tarsi vaikai. Puikus tikėjimu paremto nuolankumo pavyzdys yra Jobo gyvenimas (žr. Jobo 1:20–22). Kitas dalykas, kuriuo pasižymėjo taip pat ir Jobas, tai įgytas tvirtas tikėjimas Gelbėtojo Prisikėlimo galia (žr. Jobo 19:26).
Prikelti būsime visi, taip pat ir mūsų mirę artimieji. Susitikimas su jais nebus bekūnis. Tai padarysime turėdami kūnus, kurie nemirs, nesens ir kurių nepalies negalios.
Gelbėtojas, pasirodęs Savo apaštalams po Prisikėlimo, nuramino ne tik jų, bet ir visų tų, kurie kada nors sielvartaus, širdgėlą. Jis nuramino juos ir mus tokiais žodžiais:
„Ramybė jums! […]
Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Luko 24:36, 39).
Viešpats gali įkvėpti mus siekti iš sielvarto geriausiu būdu išvaduojančios galios. Galime vietoje Viešpaties tarnauti kitiems. Galime liudyti apie Gelbėtoją, Jo Evangeliją, Bažnyčios atkūrimą ir Jo Prisikėlimą. Galime laikytis Jo įsakymų.
Visi tie veiksmai priartina Dvasią. Būtent Šventoji Dvasia gali paguosti geriausiai mūsų poreikius tenkinančiu būdu. O įkvėpti Dvasios, galime įgyti liudijimą apie Prisikėlimą ir aiškų supratimą apie laukiantį šlovingą susitikimą. Tokią ramybę jaučiau žvelgdamas į antkapį pažįstamos, kurią, žinau, kada nors ateityje galėsiu apkabinti. Tai žinodamas buvau ne tik išvaduotas iš sielvarto, bet ir pripildytas džiaugsmingo laukimo.
Jei ta mergaitė būtų užaugusi iki pilnametystės, jai reikėtų išvadavimo nuo kitokių išmėginimų. Jai tektų pereiti visiems tenkančius fizinius ir dvasinius išbandymus ir įrodyti, kad tiki Dievą. Nors kūnas yra nuostabus kūrinys, jo funkcijų palaikymas yra visiems mums tenkantis išbandymas. Kiekvienas turi iškęsti ligas ir senatvės pasekmes.
„Būk nuolankus“
Išvadavimo iš išmėginimų galia yra tikra. Ji veikia taip pat, kaip ir išvadavimas iš sunkumų, kuriuos patiriame susidurdami su artimo žmogaus mirtimi. Kaip tas išvadavimas ne visada garantuoja artimo žmogaus gyvybės išsaugojimą, taip ir išvadavimas iš išmėginimų gali jų nepašalinti. Viešpats gali nepalengvinti naštos, kol neišsiugdysime tikėjimo rinktis veiksmus, kurie atneša mūsų gyvenimą keičiančią Apmokėjimo galią. Jis to reikalauja ne dėl abejingumo, bet dėl meilės mums.
Nurodymus, kaip patirti nuo priešpriešos gyvenime gelbėjančią galią, Viešpats davė Tomui B. Maršui, tuo metu tarnavusiam Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu. Jis patyrė daug išmėginimų ir Viešpats žinojo, kad patirs dar daugiau. Štai patarimas jam, kurį priimu sau ir siūlau jums: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas“ (Doktrinos ir Sandorų 112:10).
Paveikslo „Paklydusi avis“ dalis, aut. Džiongsung Kimas, spausdinama „Haven Light“ leidus
Viešpats visuomet nori vesti mus į išgelbėjimą, kai stengiamės tapti teisesni. Tam reikalinga atgaila. Tam reikia nuolankumo. Taigi, kelias į išgelbėjimą visuomet reikalauja mūsų nuolankumo, kad Viešpats galėtų vesti mus už rankos ten, kur nori nuvesti – per sunkumus į pašventinimą.
Išmėginimai gali atnešti apmaudą ir neviltį. Tikėjimas skatina nuolankumą, kurio mums reikia, kad Viešpats galėtų vesti mus už rankos. Jis gimsta iš tikėjimo, kad Dievas tikrai gyvena, kad Jis mus myli ir kad tai, ko Jis nori, – kad ir kaip sunku būtų – visada bus geriausia išeitis.
Gelbėtojas mums parodė tokį nuolankumą. Skaitėte, kaip Jis meldėsi Getsemanės sode, kęsdamas už mus kančias, viršijančias mūsų gebėjimą suprasti ir atlaikyti ir net mano galimybes tai nusakyti. Pamenate Jo maldą: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Luko 22:42)
Jis pažinojo Savo Dangiškąjį Tėvą, didįjį Elochimą, ir pasikliovė juo. Jis žinojo, kad Jo Tėvas yra visagalis ir be galo maloningas. Mylimas Sūnus prašė išgelbėjimo galios ir pagalbos nuolankiais, tarsi mažo vaiko, žodžiais.
Drąsa ir paguoda
Tėvas neišvadavo Sūnaus pašalindamas tą išmėginimą. Mūsų labui Jis to nepadarė ir leido Gelbėtojui užbaigti misiją, kurią atlikti Jis atėjo. Dabar galime per amžius semtis drąsos ir paguodos žinodami apie Tėvo siunčiamą pagalbą:
„Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.
Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.
Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius.
Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!“ (Luko 22:43–46)
Gelbėtojas meldė, kad būtų išvaduotas. Jam buvo duota ne galimybė išvengti išmėginimo, bet paguoda, kurios pakako šlovingai jį atlaikyti.
Jo paliepimas mokiniams, kurie taip pat patyrė išmėginimus, tai nurodymas mums. Galime apsispręsti juo sekti. Galime apsispręsti pakilti ir melstis su didžiu tikėjimu ir nuolankumu. Galime sekti Morkaus knygoje užrašytu nurodymu: „Kelkitės, eime!“ (Morkaus 14:42)
Gavote patarimą, kaip atlaikyti fizinius ir dvasinius gyvenimo išbandymus. Kai patys padarysite viską, ką galite, jums prireiks Dievo pagalbos. Taigi pakilkite ir eikite, bet kreipkitės į Jį pagalbos kuo anksčiau. Nelaukite, kol jus ištiks krizė.
Iškilmingai liudiju, kad Dievas, Dangiškasis Tėvas, yra gyvas ir myli mus. Aš tai žinau. Jo laimės planas yra tobulas, tai išties yra laimės planas. Jėzus Kristus prisikėlė, ir mes taip pat prisikelsime. Jis kentė, kad galėtų padėti visuose mūsų išmėginimuose. Jis sumokėjo išpirką už visas Dangiškojo Tėvo vaikų nuodėmes, kad būtume išvaduoti iš mirties ir nuodėmės.
Žinau, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčioje Šventoji Dvasia gali paguosti ir apvalyti mus, jei tik seksime Mokytoju. Patirkite Jo paguodą ir pagalbą, kai jų prireiks, visuose gyvenimo sunkumuose ir išmėginimuose.