Pirmosios Sugrąžinimo moterys
Džiaugsminga Džeinės kelionė
Ar mes, kaip ir Džeinė Menings Džeims, esame pasiryžę su tikėjimu užbaigti kelionę?
Toni Oka iliustracija
Džeinė Menings Džeims pavargo eiti, tačiau atsisakė sustoti.
Jos vyriausias sūnus Silvesteris buvo pakankamai suaugęs, kad galėtų eiti šalia vežimo. Bet vis dar reikėjo nešti kelionėje gimusį kūdikį Silą. Tai buvo 1847 m., o Džeimsų šeima netrukus bus tarp pirmųjų pionierių, atvykusių į Didžiojo Druskos Ežero slėnį.
Ilgos kelionės Džeinei buvo nesvetimos.
Prieš ketverius metus jos šeima paliko namus rytuose, kad prisijungtų prie šventųjų Navū mieste, esančiame vakarinio pasienio pakraštyje. Kelionė upe turėjo užtrukti vos kelias dienas. Kadangi tuo metu daugybė juodaodžių Jungtinėse Valstijose buvo vergai, Džeinės šeimai dažnai tekdavo rodyti dokumentus, įrodančius jų laisvę. Kai kuriose vietose buvo taikomi griežti įstatymai, neleidžiantys spalvotiems žmonėms keliauti per teritoriją, ir būdavo imamas mokestis iki 500 JAV dolerių už vieną asmenį.
Galbūt dėl šio nežmoniško mokesčio, o gal dėl kitų išankstinių nuostatų laivo, kuriuo jie plaukė, įgula atsisakė Džeinę ir jos šeimos narius plukdyti toliau. Neapsikentę jie paliko daug turėtų daiktų ir iškeliavo pėsčiomis, pasiėmę tiek, kiek galėjo.
Džeinės šeima nuėjo daugiau nei 1 300 kilometrų. Jie ėjo lietingomis dienomis ir tamsiomis naktimis. Kartą jie skynėsi kelią per mišką ir miegojo po atviru dangumi. Kai pabudo, jų drabužiai buvo apšerkšniję.
„Mes ėjome, kol mūsų batai susidėvėjo, o kojos tapo žaizdotos, įtrūkusios ir kraujavo, – prisiminė Džeinė. – […] Mes prašėme Dievo, Amžino Tėvo, išgydyti mūsų kojas ir į mūsų maldas buvo atsakyta.“1
Kęsdama šią sunkią kelionę, Džeinė šlovino Dievą ir su savo tėvais, broliais ir seserimis giedojo giesmes. Galiausiai po beveik trijų mėnesių kelionės pėsčiomis jie atvyko į Navū. Po kelerių metų, kai ištikimi šventieji leidosi į lygumas, Džeinė buvo tarp pirmųjų tą kelionę pradėjusių pionierių.