Kristaus pilnatvės siekimas

Labiausiai jaudinantys yra Gelbėtojo pamokymai mokiniams, pasakyti Jam artėjant link skausmo ir kančios Getsemanėje. Tą naktį, didžiausių kada nors pasaulyje patirtų ar kada nors patirsiamų kančių naktį, Gelbėtojas sakė: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. […] Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jono 14:27).

Koks nuostabus požiūris į gyvenimą pačiomis skausmingiausiomis jo valandomis! Kaip Jis gali taip kalbėti, žinodamas, kas Jo laukia? Jis gali, nes tai Jo Bažnyčia ir Evangelija su laiminga pabaiga! Mums pergalė jau iškovota. Jis mato toli; Jis parodo platesnį vaizdą.

Manau, kad vis dėlto kai kurie iš mūsų dar nenusikratė tos stereotipais paremtos puritoniškumo liekanos, sakančios, kad neteisinga būti paguostam ar susilaukti pagalbos, kad turime nuolat dėl ko nors būti nelaimingi. Aš tvirtinu, kad būti drąsiems (žr. Jono 16:33) ieškant „Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“ (Efeziečiams 4:13), ko gero, yra įsakymas, kurio širdyje nesilaiko beveik visi ištikimi pastarųjų dienų šventieji, nors niekas negali labiau nuliūdinti gailestingos Viešpaties širdies nei tai.

Kad ir kaip būčiau susirūpinęs, jei kuris nors mano vaikas kada nors savo gyvenime būtų rimtai sunerimęs, nelaimingas ar nepaklusnus, aš būčiau nepalyginamai labiau sugniuždytas, jei tokiu metu mano vaikas negalėtų pasikliauti mano siūloma pagalba arba manytų, kad jo arba jos poreikiai man nesvarbūs arba jų negalima man patikėti.

Tos pačios dvasios esu įtikintas, kad nė vienas iš mūsų negali įvertinti, kaip giliai sužeidžiama mylinti Dievo Tėvo ar Jo Sūnaus, pasaulio Gelbėtojo, širdis, kai Jie pastebi, jog žmonės nepasikliauja Jų globa, Jų rankų saugumu ar nepasitiki Jų įsakymais. Mano draugai, vien dėl šios priežasties mes turime džiūgauti!

Dar vienas patarimas ieškantiems Kristaus ir Jo pilnatvės saiko buvo duotas po to, kai Jėzus padarė stebuklą – penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis pamaitino 5 000 žmonių (žr. Mato 14:13–21). (Tarp kitko, nebijokite, kad Jėzui Kristui pritrūks stebuklų mums padėti. Jo malonės „pakanka“ [2 Korintiečiams 12:9]. Tai dvasinė, amžina šio stebuklo pamoka. Jis turi daugybę palaiminimų, skirtų visiems, ir dar liks keletas krepšių! Būkite tikintys ir mėgaukitės Jo siūloma „gyvenimo duona“! [Jono 6:35])

Pamaitinęs minią, Jėzus žmones paleido, o mokinius susodino į žvejo valtį, kad persikeltų į kitą Galilėjos jūros krantą. Tada jis „užkopė nuošaliai į kalną melstis“ (Mato 14:23).

Mokiniams plaukiant valtimi artėjo vakaras ir audringa naktis. Ko gero, vėjas iš pat pradžių buvo labai stiprus. Dėl vėjo vyrai tikriausiai net nekėlė burių, o tik yrėsi irklais – ir tai turėjo būti sunku.

Mes tai žinome, nes iki „ketvirtos nakties sargybos“ (Mato 14:25) – maždaug tarp 3-ios ir 6-os valandos ryto, jie buvo tenuplaukę keletą kilometrų (žr. Jono 6:19). Tada valtį užklupo tikrai smarki audra.

Bet, kaip ir visada, Kristus prižiūrėjo juos. Matydamas jų sunkumus ir norėdamas jiems padėti, Gelbėtojas paprasčiausiai pasirinko tiesiausią kelią iki valties – tiesiai per bangas.

Didžiausio nerimo akimirką jie pažvelgė ir tamsoje išvydo stebuklą plazdenančiu apsiaustu, artėjantį link jų bangų keteromis. Išsigandę jie ėmė šaukti, manydami, kad tai šmėkla. Tada per audrą ir tamsą – kai jūra atrodė tokia galinga, o jų valtis tokia maža – pasigirdo tvirtas raminantis jų Mokytojo balsas: „Tai Aš. Nebijokite!“ (Mato 14:27)

Šis Raštų pasakojimas primena, kad einant pas Kristų, ieškant Jo pilnatvės ar Jam ateinant pas mus, kad suteiktų tą pilnatvę, žengus pirmą žingsnį gali persmelkti jausmas, panašus į panišką siaubą. Taip neturėtų būti, bet kartais būna. Didžioji Evangelijos ironija yra ta, kad pats mums siūlomos pagalbos ir saugumo šaltinis yra tai, nuo ko mes, būdami mirtingi trumparegiai, stengiamės pabėgti.

Mačiau, kaip besidomintieji dėl įvairių priežasčių bėga nuo krikšto. Mačiau, kaip vyresnieji bėga nuo pašaukimo tarnauti misijoje. Mačiau, kaip įsimylėjėliai bėga nuo santuokos. Mačiau, kaip nariai bėga nuo nelengvų pašaukimų. Mačiau, kaip žmonės bėga iš narystės Bažnyčioje.

Labai dažnai bėgame nuo to, kas mus išgelbėtų ir nuramintų. Labai dažnai manome, kad Evangelijos įsipareigojimai yra tai, ko reikia bijoti ir atsisakyti.

Vyresnysis Džeimsas E. Talmedžas (1862–1933) sakė: „Į kiekvieno suaugusio žmogaus gyvenimą ateina patirtys, panašios į audros blaškomų keliautojų kovas su priešpriešiniais vėjais ir grėsmingomis jūromis; dažnai prieš ateinant pagalbai, kovų ir pavojų naktis būna įpusėjusi, o tada juos vaduojanti pagalba pernelyg dažnai palaikoma dar didesniu pavojumi. [Bet] kaip ir [šiuos mokinius] vidur audringų vandenų, taip ir visus, besidarbuojančius su tikėjimu, pasiekia Gelbėtojo balsas: „Tai Aš. Nebijokite!“¹

Nuostabiausia šiame kvietime priimti Gelbėtoją, ateiti pas Jį ir siekti Jo amžiaus pilnatvės saiko yra tai, kad bet kas gali tai padaryti. Tai nereiškia, kad visi, kuriuos pažįstate, nori vykdyti įsakymus arba kad visi, su kuriais susiduriate, juos vykdys. Tačiau tai reiškia, kad įsakymus įmanoma vykdyti neturint ypatingos dovanos ar sugebėjimų.

Nuoširdžiai prašau tokio „spindinčio, šviesaus, tyro ir tvirto“ tikėjimo, kad Kristus būtų „įsileistas į kiekvieną mūsų kultūros kvadratinį centimetrą“² ir kad Kristaus amžiaus pilnatvė pasiektų saiką mūsų gyvenime (žr. Efeziečiams 4:13).

Gyvenimas siųs jums išbandymus. Ateis sunkumai. Patirsite širdgėlą. Mirs artimi žmonės. Todėl, kad ir kur eitumėte, pirmiausia eikite pas Jėzų Kristų. Nepamirškite, kad Jo kančia ir prisikėlimas leidžia mums nugalėti sunkumus ir mirtį. Sudarykite su Juo sandoras ir laikykitės jų toje kelionėje.

Būdamas labai silpnas, ką lengvai pripažįstu, aš trokštu, kad mes pasiektume „Kristaus amžiaus pilnatvės saiką“. Aš noriu ateiti pas Jį. Aš noriu, kad, jei įmanoma, Jis ateitų pas mane. Aš labai noriu to palaiminimo jums visiems.