Gyvenimo pokyčiai dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos

Labai mėgstu klausytis istorijų tų žmonių, kurių gyvenimą pakeitė Jėzaus Kristaus Evangelija. Giliai jų akyse galite įžvelgti naujos žemiškojo ir amžinojo gyvenimo perspektyvos ir vilties atspindį. Tai pasakojimai, kaip jie nusprendė pakeisti savo gyvenimą, elgesį ir galbūt savo senus kelius, tradicijas, įpročius ir ant altoriaus padėjo daugybę vadinamųjų pasaulio malonumų kartu su savo „vidiniu žvėrimi“, viso to atsisakydami ateities ir tikros, palaimintos dabarties labui.

Mielai įsivaizduoju Gelbėtojo nuostabą ir džiaugsmą, kai Jis mato žmogaus elgesio pasikeitimą, tikėjimo apraiškas ir teisumo siekį. „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.“¹

Man malonu matyti, kaip visi tokie pokyčiai įsišaknija žmonių gyvenime daugeliui kartų̃. Tada matome visai kitokį žmogų: su pakitusiu požiūriu, su nauja, susiprotėjusio žmogaus širdimi², užkasusį savo karo ir maišto ginklus³, nesižvalgantį atgal.⁴ Jis žvelgia į ateitį su tikėjimu, mąsto su tikėjimu, veikia su tikėjimu ir kalba su tikėjimu.

Tokie yra paprasti žmonės, apie kuriuos kalbėjo vyresnysis Holandas. Jų pėdsakai dažnai išnyksta istorijoje, tačiau būtent jie karalystę sunkmečiais taikiai ir drąsiai vesdavo pirmyn. Daugelio jų vardai nežinomi, ir tik keli iš jų paliko keletą eilučių Bažnyčios istorijoje – dauguma atėjo ir išėjo negavę jokių aukštų pareigų, taip ir nesulaukę istorikų dėmesio, kurio nusipelnė. Šie žmonės yra „tylūs šventieji“, kurie amžinybėn išėjo taip pat taikiai ir nepastebimai, kaip gyveno išpažindami savo religiją. Pačių romiausių ir nuolankiausių iš jų, tų, kurie paprastai lieka nežinomi, niekas niekur nebemini, išskyrus vaikus ir anūkus, iš kartos į kartą prie savo židinių, savo namuose perduodančius jų tikėjimo ir atsivertimo istorijas.

Kažkas perdavė jiems svarbiausią viso jų gyvenimo žinią, kuri padarė įtaką jiems, jų vaikams ir anūkams. Kažkas paliudijo apie nuostabius pokyčius, apie begalinės laimės ir džiaugsmo šaltinį, apie mūsų Gelbėtoją, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.⁵ Kažkas į jų širdį ir mintis atnešė supratimą, kad šeimos gali būti amžinai kartu ir kad Jėzus Kristus sunaikino mirties geluonį.⁶ Kažkas jiems pasakė, kas jie iš tikrųjų yra, ir kad „juo, [Jėzumi Kristumi], per jį ir iš jo sukuriami ir buvo sukurti pasauliai ir jų gyventojai – Dievui užgimę sūnūs ir dukros“.⁷ Tai svarbiausia žinia gyvenime.

Misionieriškam Bažnyčios narių darbui nereikia kurti jokių strategijų ar specialių metodų. Tam reikia tikėjimo – tikro tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu. Ir taip pat reikia tikros meilės. Pirmasis ir didžiausias įsakymas yra „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. […] Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“⁸

Kiekvienas žmogus labiausiai nori mėgautis ramybe ir laime, ir tai natūralus žmogaus noras. Žmonės nori rasti iškilusių problemų sprendimus. Tai vis akivaizdžiau pasaulyje, kuriame dabar gyvename. Mes, kaip Bažnyčia ir kaip pavieniai asmenys, apie Dievo mums skirtą planą žinome daug daugiau nei kiti žmonės. Bažnyčios istorija yra ne tik įtikinama, bet ir tikra. Mums dažnai skambina žmonės, lengvai siūlantys įvairias paskolas, reklamuojantys prekes ir įvairias nuolaidas, kurios dažnai finansiškai apsunkina ir yra apgaulingos, tačiau mes vis dar varžomės pasiūlyti žmonėms brangiausią ir visiškai nemokamą šaltinį, iš kurio teka medus ir pienas.⁹

Viešpats sakė, kad atkurtoji Evangelija bus pastatyta ant šio pasaulio silpnųjų pečių.¹⁰ Kad misionieriškas darbas judėtų pirmyn tarp paprastų ir nuolankių šio pasaulio žmonių, mes, kaip Bažnyčios nariai, turime aktyviai padėti šiame darbe ir išmokti aukotis. Labai svarbu tokius žmones pakviesti į Bažnyčią, paaiškinti jiems, kaip mums padeda Evangelija, ir parodyti, kaip ji gali padėti jiems. Tegul mus veda meilės jėga, kai dalysimės Evangelija su šeimos nariais, draugais, artimaisiais, kolegomis ir kitais, tais, kuriuos sutiksime savo kelyje.