„Aš jus vesiu“

Prisimenu vieną kartą, kai Viešpats vedė kelis žmones. Tarnavau misijos prezidentu Brazilijos Porto Alegre Pietų misijoje. Vienas iš mūsų misionierių turėjo sveikatos sutrikimą, vadinamą vilko gomuriu, kuris niekada nebuvo gydytas. Kai jis kalbėdavo, oras eidavo per gomurį ir iš nosies. Kitiems buvo sunku jį suprasti.

Šis jaunas vyresnysis man pasakė, kad meldėsi dėl savo problemos. Jis sakė, kad Dvasia pašnibždėjo, jog padėsiu jam rasti atsakymą. Jo paprastas, ryžtingas tikėjimas mane įkvėpė. Kreipiausi į Dievą pagalbos rasti sprendimą.

Paprasta operacija išspręstų problemą, tačiau gauti leidimą operacijai nebuvo paprasta. Jei būtume tai darę privačiai, šio misionieriaus šeimai būtų buvę per brangu. Kita vertus, norint pasinaudoti visuomenės sveikatos sistema, reikėjo keleto apsilankymų pas gydytoją ir, ko gero, praeitų likę jo misijos mėnesiai.

Kiekvieną kartą, kai man tenka sunki užduotis, pasikliauju savo žmonos tikėjimu ir pagalba. Paaiškinau jai šio misionieriaus dilemą ir paprašiau jos pasikalbėti su vietinės valstybinės ligoninės specialistais. Ar yra kokių nors būdų operaciją atlikti nemokamai ir per turimą laiką?

Pasimeldusi pagalbos, mano žmona nuvyko į ligoninę. Ji pateko į ilgą eilę žmonių, laukiančių pasikalbėti su ligoninės darbuotoju. Eilei judant į priekį, mano žmona nugirdo, kaip buvo sprendžiami prieš ją laukusių žmonių reikalai. Paprastai žmonėms buvo liepiama sugrįžti po šešių mėnesių, kartais vėliau.

Mano žmona žinojo, kad tai bus per ilgai mūsų misionieriui. Ji pajuto raginimą palikti eilę ir užeiti pro kitas duris. Ten ji rado kitą ligoninės darbuotoją. Žmona prisistatė ir paaiškino mūsų misionieriaus poreikį.

Paveikslėlis

a woman talking to a surgeon

Darbuotoja nurodė jai tiesiogiai pasikalbėti su tądien ligoninėje buvusiu chirurgu, kuris operavo kitame aukšte. Žmona paaiškino chirurgui, ką daro misionieriai ir kaip šis misionierius būtų palaimintas, jei jam būtų atlikta operacija ir uždengtas plyšys gomuryje.

Chirurgas uždavė keletą klausimų. Tada jis pasakė: „Ar galime planuoti operaciją po dviejų savaičių?“ Jis užpildė ligoninės formą, kurioje paaiškino, kad ši operacija yra naudinga bendruomenei ir kad jis asmeniškai ja suinteresuotas. Jis įteikė formą savo padėjėjui ir paprašė paskirti datą.

Po dešimties dienų chirurgas operavo mūsų misionierių. Netrukus šis vyresnysis grįžo į tarnystės vietą kupinas džiaugsmo ir kalbėjo aiškiu balsu. Su atnaujintu entuziazmu jis suprato, kad jį vedė Viešpats.

Šio misionieriaus patirtis liudija, kad Tėvas išklauso mūsų maldas ir veda mus už rankos.

Dvasiškai kalbant, mes esame tarsi maži vaikai. Nesuprantame didžių palaiminimų, kuriuos mums paruošė Dangiškasis Tėvas. Fiziškai augdami pradedame daugiau suprasti apie mūsų gyvenimą valdančius žemiškus dėsnius. Tačiau niekada neturėtume leisti, kad žemiškos žinios taptų svarbesnės už didžių palaiminimų, kuriuos mums yra paruošęs Dangiškasis Tėvas, supratimą.

Didžio Senojo Testamento pranašo Mozės patyrimai jam parodė, kiek mažai jis iš tikrųjų žino. Po to, kai jis „pamatė pasaulį ir nuošaliausias jo vietas, ir visus žmonių vaikus, kurie yra ir kurie buvo sukurti; tuo jis didžiai žavėjosi ir stebėjosi“. Tada Dievas pasitraukė. Mozė buvo paliktas pats sau ir parkrito ant žemės.

„Ir buvo taip, kad praėjo daugelis valandų iki Mozė vėl atgavo savo prigimtinę stiprybę kaip žmogus; ir jis tarė sau: Dabar, dėl to aš žinau, kad žmogus yra niekas, ko aš niekada nemaniau“ (Mozės 1:8–10).

Jei Viešpats tikrai parodytų mums viską, ką galėtume daryti su Jo galia, tikriausiai pasijustume priblokšti. Mes, kaip ir Mozė, pamatytume, kad be Dievo esame niekas.

Tačiau Viešpats nesistengia mūsų priblokšti, bet veda žingsnis po žingsnio. Tai leidžia mums pasiekti daug daugiau, nei galėtume savarankiškai.

„Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis. –

Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Izaijo 55:8–9).

Kaip sako Viešpats Doktrinos ir Sandorų 78:18, mes „negali[me] visko pakelti“. Mes dar negalime suprasti visko, ką supranta Jis. Taigi, ką turėtume daryti? Viešpats atsako: „Būkite džiugūs.“

Būti džiugiam einant sandoros keliu reiškia būti nuolankiam kaip mažas vaikas. Turime norėti, kad mus mokytų ir vestų Tėvas (žr. Doktrinos ir Sandorų 112:10). Gyvenimas yra toks sudėtingas, kad negalime kontroliuoti visų savo kelionės detalių. Ir negalime suprasti visko, ką mes ar mūsų artimieji išgyvename čia, žemėje.

Bet pasitikėdami Viešpačiu ir leisdami Jam vesti už rankos, Jo karalystėje galime nuveikti daugiau, nei galėtume įsivaizduoti. Galėsime labiau palaiminti savo Dangiškojo Tėvo vaikų gyvenimą. Galėsime geriau atpažinti Gelbėtojo ranką savo gyvenime. Galėsime labiau jausti dėkingumą už begalinį Jo gailestingumą ir meilę.

Galiausiai, Viešpats veda mus primindamas: „Karalystė yra jūsų, ir jos palaiminimai yra jūsų, ir amžinybės turtai yra jūsų“ (Doktrinos ir Sandorų 78:18).

Grįžtu prie savo misionieriaus pavyzdžio. Jis buvo vedamas paprašyti pagalbos ir buvo palaimintas operacija, kuri dabar leidžia jam aiškiai bendrauti. Tada jis buvo vedamas pas tuos, kurie buvo pasirengę priimti Evangeliją ir jos palaiminimus, įskaitant krikštą. Taip pat žiūriu ir į savo žmonos pavyzdį. Kai Viešpats ją vedė, jos liudijimas sustiprėjo. Tada jis atvėrė dangaus langus ir išliejo palaiminimus.

Esu dėkingas, kad teko dirbti su šiuo jaunu misionieriumi, kupinu paprasto, galingo tikėjimo. Esu dėkingas, kad galiu amžinai gyventi su savo žmona, kuri rodo pavyzdį, leisdama Viešpačiui vesti ją kelyje.

Iš tiesų karalystė ir palaiminimai yra mūsų.