Jauni suaugusieji
Kai kyla abejonių, atverkite duris tikėjimuitikėjimui
Nors kartais abejojame savo dvasiniais patyrimais, tikrumo banga gali vėl sugrįžti.
Nesvarbu, ar užaugome Bažnyčioje, ar atsivertėme vėliau gyvenime, daugelis iš mūsų tikriausiai yra patyrę klausimų ar abejonių. Galbūt turėjome nuostabių dvasinių patyrimų, bet dabar klausiame savęs: ar tie dvasiniai patyrimai buvo tikri, ar tik įsivaizdavau, kad jaučiu Dvasią? Kas, jei visa tai netiesa? O kaip su tais klausimais, į kuriuos dar negavau atsakymų? Kaip galiu likti Bažnyčioje, jei nebesu įsitikinusi, kad ji tikra?
Nustebau, kai šie klausimai man kilo po misijos! Tiesą žinojau su tokiu įsitikinimu, kad norėjau vykti ją skelbti kitiems pusantrų metų, o dabar suabejojau viskuo, ką žinojau ir mokiau. Koks būtų laiko švaistymas, jei visa tai nebūtų tiesa. Taigi, ar viskas, ko mokiau, buvo tiesa? Ar aš tiesiog norėjau, kad tai būtų tiesa? Pamačiusi draugus paliekant Bažnyčią ir pati patyrusi tikėjimo sunkumų, susimąsčiau, ar neapgavau savęs.
Per šį laiką nenustojau vaikščioti į bažnyčią ar paklusti įsakymams dėl to, kad turėjau rimtų klausimų. Vietoj to, kadangi turėjau klausimų, bandžiau vadovautis prezidento Raselo M. Nelsono patarimu „stiprinti savo dvasinius sugebėjimus gauti apreiškimą“.1
Žinojau, kad „niekas taip neatveria dangaus, kaip padidėjusio tyrumo, tikslaus paklusnumo, nuoširdaus prašymo, kasdienio sotinimosi Kristaus žodžiais Mormono Knygoje derinys ir reguliarus laikas, skiriamas šventyklos ir šeimos istorijos darbui.“2 Jaučiau, kad buvo labai svarbu likti šalia Dievo. Juk Jis vienintelis turėjo atsakymus į mano klausimus.
Eunicės istorija
Vieną dieną, skaitydama knygą „Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis“, atradau nuostabią istoriją apie vieną ankstyvųjų Sugrąžinimo dienų moterį. Atrodė, kad Eunicei Franklin kilo tie patys klausimai ir rūpesčiai, kaip ir man.
Niujorke Eunicę pakrikštijo misionierius, vardu Elaidža Eiblas. Kai krikštijosi, ji buvo tikrai atsivertusi į Evangeliją. Bet Elaidžai išvykus pamokslauti į Kanadą, Eunicė ėmė abejoti Evangelija ir tuo, ką kadaise žinojo esant tiesa. Ji ėmė dvejoti, ar Džozefas Smitas tikrai buvo pranašas ir ar tikrai Mormono Knyga yra Šventasis Raštas. Ji prarado daug naktų miego, galvodama, kad galėjo būti apgauta.
Viešpats sapne parodė Elaidžai vidinę Eunicės kovą, ir jis tuoj pat grįžo į Niujorką. Jam pasibeldus į jos duris, Eunicė apstulbo – ji planavo pasakyti, kad nebetiki, kai vėl jį sutiks. Vietoj to ji įsileido jį į vidų. Kai tą vakarą Elaidža pakvietė ją į savo pamokslą, ji dvejojo ir nenorėjo eiti. Bet galiausiai sutiko ir nuėjo klausytis, ką jis pasakys.
Savo pamoksle Elaidža citavo 1 Petro 4:12, kur sakoma: „Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.“ Ūmus išbandymas, siekiantis sugriauti Eunicės tikėjimą, nepavyko – išgirdus Elaidžos kalbą, Eunicės abejonės ištirpo. Knygoje Šventieji rašoma taip: „Tikrumo, kurį ji kadaise jautė, banga vėl sugrįžo.“3
Tikrumo banga sugrįžta
Eunicės patirtis mane pribloškė, ir aš apie ją vėl ir vėl mąsčiau. Kaip ir Eunicė, aš mokiausi iš paprastų, bet galingų Elaidžos žodžių. Turėtume „nesistebė[ti]“, jei kyla klausimų apie tikėjimą. Tai visiškai normalu. Nors tiesa kažkada liejosi tarsi iš dangaus, vėliau gali būti akimirkų, kai jaučiame dvasinę sausrą. Mums gali kilti klausimas, ar tikrai kada nors jautėme lietų. Kol negavome atsakymų ar patvirtinimų, galime toliau melsti apreiškimo lietaus. Galime ieškoti paliudijimo, jog tai, kas buvo tiesa vakar, yra tiesa ir šiandien. Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Jei jis buvo teisingas, kai dėl jo meldėtės, juo pasikliovėte ir dėl jo gyvenote, tas sprendimas yra teisingas ir dabar. […] Atlaikykite dvejones. Suvaldykite baimes.“4
Vėl atverdama duris misionieriui, net kai nebuvo tikra, kodėl turėtų, Eunicė vėl atvėrė savo širdį. Viešpats vėl galėjo pasiekti Eunicę ir padėti jai pajusti patvirtinimą apie visa tai, ką ji kadaise žinojo. Panašiai kiekvienas iš mūsų gali palikti atviras duris tikėjimui net ir kovodamas su abejonėmis. Mes galime toliau daryti tai, kas teisinga, ir ieškoti apreiškimo, net kai nesame tikri, kodėl būtent tai darome.
Laikome atvertas duris, toliau darydami nežymius darbus, kurie, kaip mums nurodė Dievas, yra naudingi mūsų sielai. Švenčiame šabo dieną ir lankome susirinkimus. Skaitome Raštus, net jei kartais tai vos viena eilutė. Klausomės giesmės ar konferencijos kalbos. Kalbamės su Dangiškuoju Tėvu apie savo rūpesčius bei viltis ir prašome Jo padėti sužinoti tiesą. Laikomės įstatymų, meldžiamės ir siekiame Šventosios Dvasios vadovavimo.
Jei negalime turėti daugiau nei norą tikėti, vis tiek galime toliau daryti nežymius darbus ir leisti norui mumyse veikti. Mes galime pasilikti šiek tiek vietos savo širdyje tikėjimui augti. (Žr. Almos 32:27.)
Ką aš žinau
Nors kartais stebėjausi, klaidžiojau ir svyravau, pati sužinojau ir vėl iš naujo įsitikinau, kad tai Kristaus Bažnyčia. Nors galbūt Džozefas Smitas buvo netobulas, žinau, kad jis buvo įkvėptas Dievo pranašas, paaukojęs ir padaręs viską, ką galėjo. Aš taip pat žinau, kad Mormono Knyga yra tikras senovės metraštis ir Šventas Raštas, išsaugotas būtent mums šiomis dienomis. Dangiškasis Tėvas ir toliau kiekvieną dieną man patvirtina šias tiesas. Džiaugiuosi, kad Jis šias tiesas patvirtino ir Eunicei Franklin.
Aš žinau, kad kai laikysime duris ir širdis atviras tiesai, per Šventąją Dvasią Dievas padės mums pajusti, kas tikra, o kas ne. Mūsų dvasiniai patyrimai bus neginčijami. Ir kiekvieną kartą po to, kai jausime atslenkant abejones, galėsime prisiminti, kaip jautėmės. Kaip ir Eunicę, mus gali vėl užlieti tikrumo dėl Evangelijos tiesų banga.
Mums neteks per ilgai kęsti abejonių sausros, jei tik nepaleisime savo dvasinių patyrimų. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Priimkite savo šventus prisiminimus. […] Patikėkite, kad juos jums siunčia jūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus. Tegul šie prisiminimai suteikia jums kantrybės, užklupus abejonėms, ir išminties, susidūrus su sunkumais. Pažadu jums, kad jei noriai pripažinsite ir rūpestingai branginsite dvasiškai reikšmingus savo gyvenimo įvykius, tai jų bus dar ne vienas.“5
Žinau, kad tiems, kurie stengiasi gauti naujų dvasinių potyrių ir tiki Kristumi, šis pažadas yra teisingas: „kas tiki [Kristų], niekuomet nebetrokš“ (Jono 6:35). Gausime reikiamus atsakymus. Galime įveikti ugningus Šėtono metamus išbandymus. Ir mes galime visą laiką būti ištikimi mylinčiam Dievui.