Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Čia jie turi Mormono Knygą!
Rankose laikydamas Mormono Knygą pajutau, kaip Gelbėtojo meilės šiluma nuplauna mano naštą.
Džeikobo A. Brauno nuotrauka
Vieną viduržiemio šeštadienį su žmona pasinaudojome saulėta, bet šalta diena, kad geriau susipažintume su savo kaimynais. Neseniai persikėlėme už tūkstančių mylių nuo savo namų į rytinę Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantę, kad galėtume siekti išsilavinimo ir karjeros.
Nusprendėme nueiti į netoliese esantį universitetą, kuriame nė vienas nebuvome lankęsis. Po kurio laiko radome pagrindinę universiteto biblioteką. Mes mėgstame skaityti, o mano žmonai, magistrantūros studentei, buvo smalsu sužinoti, kokių informacijos šaltinių ji galėtų rasti savo studijoms. Kadangi ji studijavo religijos istoriją, naršėme po bibliotekos religijos skyrių. Apžiūrinėjant kai kuriuos įdomius leidinius mano akį patraukė nedidelė knyga pažįstamu mėlynu viršeliu.
„Čia jie turi Mormono Knygą!“– susijaudinęs sušnabždėjau.
Pasiėmiau knygą iš lentynos. Tai buvo senesnis egzempliorius, ir man pasidarė įdomu, kiek laiko ji ten prabuvo. Mano dėmesį patraukė priekinio viršelio viduje priklijuotas nedidelis lapelis.
Jame buvo trumpas liudijimas, užrašytas vienos poros iš Blakfuto, Aidaho valst., JAV. Tame liudijime jie paaiškino, kas yra Mormono Knyga ir kodėl ji svarbi. Jie trumpai, bet galingai paliudijo apie šią knygą ir pakvietė jos skaitytoją melstis, kad sužinotų, ar ji tikra.
Jų žodžiai buvo paprasti, tačiau jų žinia nukeliavo tiesiai į mano širdį. Galbūt ši pora tikėjosi, kad jų liudijimą perskaitys ne mūsų tikėjimo žmonės. Galbūt šį egzempliorių jie padovanojo kuriam nors pažįstamam žmogui. Kas žino, kiek kartų ji perėjo iš rankų į rankas ir kiek kilometrų nukeliavo, kol atsidūrė šio universiteto bibliotekoje?
Man laikant šią knygą rankose, Dvasia pripildė mano širdį. Akimirką pajutau, kaip mano naštas nuplauna Gelbėtojo meilės šiluma.
Ta diena bibliotekoje man ir toliau primena palaiminimus, kuriuos gaunu skaitydamas Mormono Knygą, ir kaip svarbu dalytis savo liudijimu apie ją. Mūsų liudijimas gali nusėsti „uolėtoj vietoj“ arba „į gerą žemę“ (žr. Mato 13:3–9), tačiau svarbu, kad juo dalytumės. Dievas pasirūpins, kad jis būtų perduotas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkamiems žmonėms.