Kapas neturi pergalės
Per išperkantįjį Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir šlovingą prisikėlimą sudužusios širdys gali būti išgydytos, gėla gali tapti ramybe, o sielvartas – viltimi.
Šį šlovingą Velykų sekmadienį mūsų vaikai džiugiai dainuoja: „Nuostabų pavasarį stoj[o] nauja era – iš kapo Kristus kėlėsi – tamsa jau įveikta.“1
Esame dėkingi, kad žinome apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Ir vis dėlto kada nors savo gyvenime patirsime širdgėlą, netekę ko nors, ką stipriai mylime. Per dabartinę pasaulinę pandemiją daugelis netekome mylimų žmonių: šeimos narių ar draugų.2 Meldžiamės už tuos, kurie gedi dėl tokios netekties.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė:
„Nepriklausomai nuo amžiaus, liūdime dėl tų, kuriuos mylėjome ir kurių netekome. Gedėjimas yra viena giliausių tyros meilės išraiškų. […]
Be to, negalėsime iki galo įvertinti džiaugsmingų susitikimų vėliau be graudžių išsiskyrimų dabar. Vienintelis būdas, naikinantis mirties keliamą širdgėlą, yra gyvenime atsisakyti meilės.“3
Galime įsivaizduoti, kaip Jėzaus draugai, sekę Jį ir tarnavę Jam,4 jautėsi matydami Jo mirtį.5 Žinome, kad jie „liūdėjo ir verkė“.6 Nežinant, kas nutiks sekmadienį, nukryžiavimo dieną juos turbūt kaustė kančia, kai jie svarstė, kaip toliau gyvens be savo Viešpaties. Nepaisant to, jie ir toliau tarnavo Jam net mirusiam.
Juozapas iš Arimatėjos maldavo Piloto atiduoti jam Jėzaus kūną. Jis nuėmė kūną nuo kryžiaus, suvyniojo į ploną drobulę, paguldė savo naujame kape ir užrito didelį akmenį ant kapo angos.7
Nikodemas atnešė miros ir alavijo mišinio. Jis padėjo Juozapui nuimti kūną ir su kvepalais suvynioti į drobulę.8
Marija Magdalietė ir kitos moterys sekė Juozapą ir Nikodemą, stebėjo, kur jie paguldė Jėzaus kūną, ir paruošė saldžių kvepalų bei aliejų, kad jį pateptų.9 Pagal griežtus tų dienų įstatymus jos laukė, kada galės baigti ruošti ir tepti kūną, nes šeštadienis buvo šabo diena.10 Tada ankstų sekmadienio rytą jos nuėjo prie kapo. Supratusios, kad Gelbėtojo kūno ten nėra, jos nuėjo pranešti mokiniams, kurie buvo Jėzaus apaštalai. Apaštalai su jomis atėjo prie kapo ir pamatė, kad jis tuščias. Galiausiai visi išėjo, išskyrus Mariją Magdalietę, kuri svarstė, kas nutiko Gelbėtojo kūnui.11
Marija Magdalietė pasiliko viena prie kapo. Vos prieš kelias dienas ji matė tragišką savo draugo ir Mokytojo mirtį. Dabar Jo kapas buvo tuščias, o ji nežinojo, kur Jis. Jai buvo sunku pakelti susikaupusius jausmus ir ji pravirko. Tą akimirką pats Gelbėtojas atėjo pas ją ir paklausė, kodėl ji verkia ir ko ieško. Manydama, kad tai sodininkas kalba su ja, ji paprašė, kad, jei jis yra paėmęs jos Viešpaties kūną, pasakytų, kur jis yra, kad ji galėtų jį pasiimti.12
Įsivaizduoju, kad Viešpats leido Marijai Magdalietei gedėti ir išreikšti savo skausmą.13 Tada Jis kreipėsi į ją vardu ir atsisukusi ji atpažino Jį. Ji matė prisikėlusį Kristų ir buvo Jo šlovingo prisikėlimo liudytoja.14
Kaip ir jūs, tam tikru būdu galiu suprasti gėlą, kurią Marija Magdalietė ir jos draugai patyrė, kai sielvartavo dėl savo Viešpaties mirties. Kai man buvo devyneri, per galingą žemės drebėjimą netekau vyresniojo brolio. Kadangi tai įvyko netikėtai, užtrukau, kol suvokiau tų įvykių tikrovę. Širdis plyšo iš sielvarto ir vis klausdavau savęs: „Kas nutiko mano broliui? Kur jis? Kur jis išėjo? Ar kada nors vėl jį pamatysiu?“
Tada dar nežinojau apie Dievo išgelbėjimo planą, bet troškau žinoti, iš kur mes, koks yra gyvenimo tikslas ir kas mums nutinka po mirties. Ar mes visi neturime tų ilgesingų klausimų, kai prarandame mylimą žmogų ar patiriame gyvenimo sunkumus?
Praėjus keleriems metams, pradėjau savotiškai galvoti apie savo brolį. Įsivaizduodavau, kad jis belsdavosi į duris. Aš atidarydavau, o jis ten stovėdavo ir sakydavo: „Aš nesu miręs. Aš gyvas. Negalėjau grįžti pas tave, bet dabar liksiu su tavimi ir daugiau niekada neišeisiu.“ Tas įsivaizdavimas, beveik sapnas, padėjo man susigyventi su skausmu, kurį jaučiau praradusi brolį. Mintis, kad jis vėl bus su manimi, vis grįždavo ir grįždavo. Kartais net spoksodavau į duris, tikėdamasi, kad jis pasibels ir vėl jį pamatysiu.
Maždaug po 40-ies metų, per Velykas, mąsčiau apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą ir pradėjau galvoti apie savo brolį. Tuo metu mano prote kažkas spragtelėjo. Prisiminiau, kad įsivaizduodavau jį grįžtantį manęs aplankyti.
Tą dieną supratau, kad sunkiu metu Dvasia mane guodė. Gavau patikinimą, kad mano brolio dvasia nėra mirusi, ji gyva. Jis vis dar tobulėja savo amžinojoje egzistencijoje. Dabar žinau, kad tą didingą akimirką, kai, dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo, visi būsime prikelti, mano „brolis [vėl] prisikels“15. Be to, dėl Kristaus visi galime vėl būti su savo šeimomis ir patirti amžiną džiaugsmą Dievo akivaizdoje, jei nuspręsime su Juo sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis.
Prezidentas Nelsonas mokė:
„Mirtis yra būtina mūsų amžinosios egzistencijos sudedamoji dalis. Niekas nežino, kada ji ateis, bet ji būtina didžiajame Dievo laimės plane. Viešpaties Apmokėjimo dėka, prisikėlimas tapo realybe, o amžinasis gyvenimas – visos žmonijos galimybe. […]
[…] Paliktiems čia [gedintiems žmonėms] […] mirties geluonis gali būti nuskausmintas nepajudinamu tikėjimu Kristumi, tobula vilties šviesa, meile Dievui ir visiems žmonėms ir giliu troškimu jiems tarnauti. Tas tikėjimas, ta viltis, ta meilė [padarys mus vertus] ateiti į šventą Dievo buveinę ir amžinai gyventi su Juo kartu su savo amžinaisiais [bendražygiais] ir šeimomis.“16
Liudiju, kad „jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs iš mirusiųjų, arba sutraukęs mirties pančių, kad kapas neturėtų pergalės ir mirtis neturėtų geluonies, negalėtų būti prisikėlimo.
Bet yra prisikėlimas, todėl kapas neturi pergalės, ir mirties geluonis prarytas Kristuje.
Jis yra pasaulio šviesa ir gyvybė; taip, šviesa, kuri yra begalinė, kuri niekada negali būti užtemdyta; taip, ir taip pat gyvenimas, kuris yra begalinis, todėl daugiau nebegali būti mirties.“17
Jėzus Kristus pats pasakė: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.“18
Liudiju, kad per išperkantįjį Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir šlovingą prisikėlimą sudužusios širdys gali būti išgydytos, gėla gali tapti ramybe, o sielvartas – viltimi. Kiekvieną iš mūsų Jis gali apkabinti savo gailestingumo, paguodos, galios teikiančiomis ir gydančiomis rankomis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.