Visuotinė konferencija
Mūsų dieviškai įkvėptos Konstitucijos gynimas
2021 m. balandžio visuotinė konferencija


Mūsų dieviškai įkvėptos Konstitucijos gynimas

Mūsų tikėjimas dievišku įkvėpimu pastarųjų dienų šventiesiems suteikia unikalią atsakomybę remti ir ginti Jungtinių Valstijų Konstituciją ir konstitucionalizmo principus.

Šiais neramiais laikais jaučiau poreikį kalbėti apie įkvėptą Jungtinių Valstijų Konstituciją. Ši Konstitucija yra ypatingai svarbi mūsų nariams Jungtinėse Valstijose, bet ji taip pat yra bendras pasaulio konstitucijų paveldas.

I.

Konstitucija tai valdžios pamatas. Ji nustato struktūrą ir ribas valdžios galių naudojimui. Jungtinių Valstijų Konstitucija yra seniausia tebegaliojanti rašytinė konstitucija. Nors iš pradžių priimta tik nedidelio skaičiaus kolonijų, ji greitai tapo pasauliniu modeliu. Dabar visos valstybės, išskyrus tris, priėmė rašytines konstitucijas.1

Savo pasisakyme nekalbu jokios politinės partijos ar grupės vardu. Kalbu Jungtinių Valstijų Konstitucijos, kurią studijavau daugiau nei 60 metų, vardu. Kalbu iš savo, kaip buvusio Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo vyriausiojo teisėjo teisinio sekretoriaus, patirties. Kalbu iš savo 15 metų teisės profesoriaus ir savo 3,5 metų Jutos Aukščiausiojo Teismo teisėjo patirties. O svarbiausia, kalbu iš 37 metus tarnaujančio Jėzaus Kristaus apaštalo, atsakingo už dieviškai įkvėptos Jungtinių Valstijų Konstitucijos reikšmingumo Jo sugrąžintosios Bažnyčios darbui studijavimą, patirties.

Jungtinių Valstijų Konstitucija yra unikali, nes Dievas apreiškė, jog Jis „įtvirtino“ ją, „kad užtikrintų viso kūno teises ir apsaugą“ (Doktrinos ir Sandorų 101:77; taip pat žr. 80 eil.). Todėl ši Konstitucija ypatingai rūpi Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai visame pasaulyje. Ar jos principai turėtų būti taikomi ir kaip reikėtų juos taikyti kitose pasaulio valstybėse, turėtų spręsti jos pačios.

Koks buvo Dievo tikslas įtvirtinant Jungtinių Valstijų Konstituciją? Jį matome moralinės laisvės doktrinoje. Pirmąjį sugrąžintosios Bažnyčios gyvavimo dešimtmetį jos nariai tuometinių Jungtinių Valstijų vakariniame pakraštyje patyrė tiek slaptą, tiek viešą persekiojimą. Tai iš dalies buvo dėl jų priešinimosi žmonių vergovei, kuri tuo metu egzistavo Jungtinėse Valstijose. Tomis sunkiomis aplinkybėmis Dievas per pranašą Džozefą Smitą apreiškė amžinąsias tiesas apie Savo doktriną.

Dievas savo vaikams suteikė moralinę laisvę – galią nuspręsti ir veikti. Trokštamiausia tos valios laisvės naudojimo sąlyga yra maksimali laisvė vyrams ir moterims spręsti ir veikti pagal savo asmeninius pasirinkimus. Tada, paaiškina apreiškimas, „kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo paties nuodėmes“ (Doktrinos ir Sandorų 101:78). „Todėl, – apreiškė Viešpats, – neteisinga, kad bet kuris žmogus būtų kito vergijoje“ (Doktrinos ir Sandorų 101:79). Tai akivaizdžiai reiškia, kad žmonių vergija yra neteisinga. O pagal tą patį principą yra neteisinga piliečiams neturėti balso teisės renkant savo valdytojus arba leidžiant savo įstatymus.

II.

Mūsų įsitikinimas, kad Jungtinių Valstijų Konstitucija buvo dieviškai įkvėpta, nereiškia, kad dieviškas įkvėpimas diktavo kiekvieną žodį ar frazę, tokią kaip kiekvienos valstijos atstovų skaičiaus arba minimalaus jų amžiaus ribos nuostatos.2 Pasak prezidento Dž. Rubeno Klarko, Konstitucija nebuvo „visiškai išbaigtas dokumentas“. „Priešingai, – sako jis, – tikime, kad jis turi plėstis ir vystytis, kad atitiktų besikeičiančius į priekį žengiančio pasaulio poreikius.“3 Pavyzdžiui, įkvėptos pataisos panaikino vergovę ir suteikė moterims teisę balsuoti. Tačiau įkvėpimo nematome kiekviename Konstituciją interpretuojančiame Aukščiausiojo Teismo sprendime.

Mano įsitikinimu, Jungtinių Valstijų Konstitucijoje glūdi bent penki dieviškai įkvėpti principai.4

Pirmas principas yra toks, kad valdžios galios šaltinis yra liaudis. Tais laikais, kai visuotinai manyta, kad aukščiausia valdžia kyla iš dieviškosios karalių teisės arba iš karinės galios, aukščiausią valdžią priskirti žmonėms buvo revoliucionieriška. Filosofai tai propagavo, tačiau pirmiausia tai buvo pritaikyta Jungtinių Valstijų Konstitucijoje. Aukščiausia valdžia, skirta žmonėms, nereiškia, kad gaujos ar kitos žmonių grupės gali įsikišti ir bauginti ar priversti valdžią veikti. Konstitucija įsteigė konstitucinę demokratinę respubliką, kur žmonės naudoja savo valdžią per jų išrinktus atstovus.

Antras įkvėptas principas tai deleguojamos valdžios paskirstymas tarp valstybės ir jai priklausančių valstijų. Mūsų federalinėje sistemoje šis beprecedentis principas kartais buvo keičiamas įkvėptomis pataisomis, tokiomis kaip mano anksčiau minėtos pataisos, panaikinančios vergovę ir suteikiančios balsavimo teisę moterims. Pažymėtina, kad Jungtinių Valstijų Konstitucija riboja šalies valdžiai tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktų galių naudojimą, o visą kitą valdžios galią palieka „atitinkamoms Valstijoms arba žmonėms“5.

Kitas įkvėptas principas yra valdžios padalijimas. Gerokai anksčiau nei šimtmetis iki mūsų 1787 m. Konstitucinės konvencijos Anglijos Parlamentas pradėjo atskirti įstatymų leidimo valdžią nuo vykdomosios valdžios, iš karaliaus atimdamas kai kurias galias. Amerikos konvencijoje įkvėpimas nurodė deleguoti nepriklausomas vykdomąsias, įstatymų leidimo ir teismines galias, kad tos trys institucijos galėtų riboti viena kitos valdžią.

Ketvirtą įkvėptą principą sudaro grupė esminių garantijų bei asmens teisių ir konkretūs valdžios galios ribojimai, numatyti Teisių bilyje, kuris buvo priimtas pataisoje praėjus vos trejiems metams po Konstitucijos įsigaliojimo. Teisių bilis nebuvo naujas. Čia įkvėpimas buvo praktiškas Anglijoje inicijuotų principų pritaikymas, pradedant Magna Carta (liet. Didysis įstatymas). Konstitucijos leidėjai buvo susipažinę su jais, nes kai kurios kolonijų chartijos turėjo tokias garantijas.

Be Teisių bilio Amerika nebūtų galėjusi tapti namais Evangelijos sugrąžinimui, kuris prasidėjo praėjus vos trims dešimtmečiams. Pirminėje nuostatoje tai, kad nebūtų religinio kriterijaus viešoms pareigoms užimti, buvo dieviškas įkvėpimas,6 tačiau Pirmojoje pataisoje papildymas apie religinę laisvę ir garantijos, kad valstybė neteiks pirmenybės jokiai religijai, buvo gyvybiškai būtini. Taip pat dievišką įkvėpimą matome Pirmosios pataisos punktuose dėl kalbos ir spaudos laisvės bei dėl asmeninės apsaugos kitose pataisose, tokiose kaip pataisa dėl baudžiamojo persekiojimo.

Paveikslėlis
Mes liaudis

Penktą ir paskutinį dievišką įkvėpimą matau esminėje visos Konstitucijos paskirtyje. Turime būti valdomi įstatymo, o ne asmenų, ir turime būti lojalūs Konstitucijai bei jos principams, o ne valstybės pareigūnams. Tokiu būdu visi asmenys prieš įstatymą turi būti lygus. Tie principai užkerta kelią autoritarinėms ambicijoms, kurios kai kuriose šalyse iškreipė demokratiją. Tai taip pat reiškia, kad nė viena iš trijų valdžios institucijų neturėtų dominuoti kitų atžvilgiu arba trukdyti kitoms atlikti savo konstitucines funkcijas riboti kitų institucijų valdžią.

III.

Kada Jungtinių Valstijų Konstituciją taiko netobuli mirtingieji, nepaisant dieviškai įkvėptų Konstitucijos principų, ne visada pasiekiama tai, kam tie principai skirti. Svarbias įstatymų leidimo temas, tokias kaip kai kurie įstatymai, apibrėžiantys šeimos santykius, iš valstijų perėmė federalinė valdžia. Pirmosios pataisos užtikrinta kalbos laisvė kartais yra susilpninama ribojant visuotinai nepopuliarius pasisakymus. Valdžios padalijimo principas visada buvo patikrinamas, kai tarytum per potvynį ir atoslūgį kuri nors valdžios institucija panaudoja kitai institucijai skirtas galias arba jas varžo.

Yra ir kitų pavojų, kurie menkina įkvėptus Jungtinių Valstijų Konstitucijos principus. Konstitucijos stuburą griauna pastangos jos įsteigimo tikslą – laisvę ir savivaldą – pakeisti dabartinėmis socialinėmis tendencijomis. Konstitucijos valdžia yra menkinama, kai kandidatai arba pareigūnai ignoruoja jos principus. Konstitucijos orumą ir galią mažina tie, kurie mini ją kaip politinį šūkį ar vaizduodami lojalumą jai, o ne kaip didingą valdžios įgaliojimo ir jos ribojimo šaltinį.

IV.

Mūsų tikėjimas dievišku įkvėpimu pastarųjų dienų šventiesiems suteikia unikalią atsakomybę visur, kur begyventume, remti ir ginti Jungtinių Valstijų Konstituciją ir konstitucionalizmo principus. Turime pasitikėti Viešpačiu ir būti pozityvūs dėl šios šalies ateities.

Ką dar pastarųjų dienų šventieji turi daryti? Turime melstis, kad Viešpats nukreiptų ir laimintų visas tautas ir jų vadovus. Tai yra mūsų tikėjimo teiginiuose. Reikalavimas paklusti prezidentams ar valdytojams7, žinoma, mums nekliudo prieštarauti pavieniams įstatymams ar taisyklėms. Tai reikalauja, kad civilizuotai ir taikiai naudotume savo įtaką, mūsų konstitucijų ir taikytinų įstatymų ribose. Ginčytinais klausimais turėtume stengtis padėti rasti sprendimą ir vienyti.

Yra ir kitos pareigos, kurios įeina į įkvėptos Konstitucijos palaikymą. Turėtume žinoti ir ginti įkvėptus Konstitucijos principus. Turėtume ieškoti ir palaikyti išmintingus ir gerus asmenis, kurie rems tuos principus savo viešoje veikloje.8 Turėtume būti nusimanantys piliečiai, kurie aktyviai siekia, kad jų įtaka būtų jaučiama pilietiniuose klausimuose.

Jungtinėse Valstijose ir kitose demokratijose politinė įtaka naudojama kandidatuojant į postą (ką mes skatiname), balsuojant, finansiškai remiant, priklausant politinėms partijoms bei tarnaujant jose ir nuolatos bendraujant su pareigūnais, partijomis bei kandidatais. Kad demokratija veiktų gerai, jai reikia visų tų elementų, tačiau doram piliečiui nebūtina užsiimti jais visais.

Yra daug politinių problemų ir jokia partija, programa ar pavienis kandidatas negali patenkinti visų asmeninių pageidavimų. Todėl kiekvienas pilietis turi nuspręsti, kurie klausimai konkrečiu metu yra jam svarbiausi. Tada nariai turi siekti įkvėpimo, kaip taikyti jų asmeninius poreikius atitinkančią įtaką. Tas procesas bus nelengvas. Tai gali pareikalauti keisti remiamą partiją arba kandidatą, netgi po kiekvienų rinkimų.

Tokie nepriklausomi veiksmai kartais pareikalaus iš balsuotojų paremti kandidatus arba politines partijas ar programas, kurių kitoms pozicijoms jie gali nepritarti.9 Tai viena iš priežasčių, kodėl savo narius raginame susilaikyti nuo vieni kitų teisimo politiniais klausimais. Niekada neturėtume manyti, kad ištikimas pastarųjų dienų šventasis negali priklausyti konkrečiai partijai arba balsuoti už konkretų kandidatą. Mes mokome teisingų principų ir paliekame savo nariams spręsti, kaip nusistatyti prioritetus ir taikyti tuos principus, susidūrus su laikas nuo laiko pasitaikančiomis problemomis. Mes taip pat reikalaujame ir prašome vietinių vadovų reikalauti, kad apie politinius pasirinkimus ir ryšius nebūtų mokoma ir jie nebūtų propaguojami jokiame mūsų Bažnyčios susirinkime.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, žinoma, pasinaudoja jai priklausančia teise skatinti ar prieštarauti konkretiems įstatymų projektams, kurie, mūsų supratimu, paveiks religijos laisvę ar esminius Bažnyčios organizacijų interesus.

Liudiju apie dieviškai įkvėptą Jungtinių Valstijų Konstituciją ir meldžiuosi, kad mes, pripažįstantieji Dievišką Esybę, kuri ją įkvėpė, visuomet remtume ir gintume didžius jos principus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Žr. Mark Tushnet, “Constitution,” in Michel Rosenfeld and András Sajó, eds., The Oxford Handbook of Comparative Constitutional Law (2012), 222. Trys šalys, neturinčios rašytinės susistemintos konstitucijos, yra Jungtinė Karalystė, Naujoji Zelandija ir Izraelis. Kiekviena iš jų turi stiprias konstitucionalizmo tradicijas, nors valdymo nuostatos nėra surinktos į vieną dokumentą.

  2. Žr. Jungtinių Valstijų Konstitucija, 1 straipsnis, 2 skyrius.

  3. J. Reuben Clark Jr., “Constitutional Government: Our Birthright Threatened,” Vital Speeches of the Day, Jan. 1, 1939, 177, quoted in Martin B. Hickman, “J. Reuben Clark, Jr.: The Constitution and the Great Fundamentals,” in Ray C. Hillam, ed., By the Hands of Wise Men: Essays on the U.S. Constitution (1979), 53. Brigamas Jangas panašiai samprotavo apie Konstitucijos vystymąsi, mokydamas, kad jos sudarytojai „paklojo pamatą, o vėlesnių kartų darbas yra ant jo statyti antžeminę dalį“ (Discourses of Brigham Young, sel. John A. Widtsoe [1954], 359).

  4. Tie penki yra panašūs bet ne identiški tiems, kuriuos siūlo Dž. Rubenas Klarkas knygoje Stand Fast by Our Constitution (1973), 7; Ezra Taft Benson, “Our Divine Constitution,” Ensign, Nov. 1987, 4–7; and Ezra Taft Benson, “The Constitution—A Glorious Standard,” Ensign, Sept. 1987, 6–11. Žr. Noel B. Reynolds, “The Doctrine of an Inspired Constitution,” in By the Hands of Wise Men, 1–28.

  5. Jungtinių Valstijų Konstitucija, 10 pataisa.

  6. Žr. Jungtinių Valstijų Konstitucija, 6 straipsnis.

  7. Žr. Tikėjimo Teiginių 1:12.

  8. Žr. Doktrinos ir Sandorų 98:10.

  9. Žr. David B. Magleby, “The Necessity of Political Parties and the Importance of Compromise,” BYU Studies, vol. 54, no. 4 (2015), 7–23.