Kodėl sandoros kelias
Sandoros kelio išskirtinumas yra unikaliai ir amžinai reikšmingas.
Visos savo tarnystės metu Prezidentas Raselas M. Nelsonas studijavo ir mokė apie Dievo sandoras su Savo vaikais. Jis pats yra puikus einančiojo sandoros keliu pavyzdys. Savo, kaip Bažnyčios Prezidento, pirmojoje kalboje Prezidentas Nelsonas pareiškė:
„Jūsų įsipareigojimas sekti Viešpačiu sudarant su Juo sandoras ir po to jų laikantis, atvers duris visiems dvasiniams palaiminimams ir privilegijoms visiems vyrams, moterims ir vaikams.
Šventyklos apeigos ir joje sudarytos sandoros yra gyvybiškai svarbios jūsų gyvenimui, jūsų santuokai ir šeimai, ir jūsų gebėjimui atsilaikyti prieš priešininką. Garbindami šventykloje ir tarnaudami ten savo protėviams būsite gausiau palaiminti asmeniniais apreiškimais bei ramybe ir sustiprinsite savo pasiryžimą likti sandoros kelyje.“1
Kas yra sandoros kelias? Tai kelias, vedantis į celestialinę Dievo karalystę. Tą kelią pradedame prie krikšto vartų ir tada „verž[iamės] pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms [tai yra du didieji įsakymai] […] iki galo“2. Sandoros kelyje (kuris, beje, nusidriekia už mirtingojo gyvenimo ribų) gauname visas su išgelbėjimu ir išaukštinimu susijusias apeigas ir sandoras.
Mūsų svarbiausias sandoros įsipareigojimas yra vykdyti Dievo valią „ir bū[ti] paklusn[iems] jo įsakymams visame kame, ką tik jis mums įsakys“3. Kiekvieną dieną laikytis Jėzaus Kristaus Evangelijos principų ir įsakymų yra daugiausiai laimės ir pasitenkinimo teikiantis gyvenimo būdas. Dėl to žmogus išvengia daugybės problemų ir apgailestavimų. Leiskite pasinaudoti sporto analogija. Teniso žaidime yra taip vadinamos neišprovokuotos klaidos. Tai yra tokie dalykai kaip paduotą kamuoliuką pataikyti į tinklą, tai yra netiksliai paduoti du kartus iš eilės. Neišprovokuotomis klaidomis laikomos paties žaidėjo, o ne priešininko įgūdžių, sukeltos klaidos.
Pernelyg dažnai problemų ar iššūkių prisidarome dėl savo prastų pasirinkimų, arba, galime sakyti, dėl „neišprovokuotų klaidų.“ Stropiai eidami sandoros keliu ganėtinai natūraliai išvengiame daugelio „neišprovokuotų klaidų“. Aplenkiame įvairias priklausomybės formas. Neįvirstame į nesąžiningo elgesio griovį. Peršokame amoralumo ir neištikimybės prarają. Apeiname tuos žmones ir dalykus, kurie, net jei ir būtų populiarūs, keltų pavojų mūsų fizinei ir dvasinei gerovei. Vengiame pasirinkimų, galinčių pakenkti kitiems ar juos nuskriausti, ir vietoj to išsiugdome savidrausmės ir tarnavimo įpročius.4
Manoma, kad vyresnysis Dž. Goldenas Kimbolas yra pasakęs: „Man gal ne [visada] pavykdavo eiti tiesiu ir siauru keliu, tačiau [stengiuosi] jį kirsti kuo dažniau.“5 Esu įsitikinęs, jog brolis Kimbolas sutiktų, kad rimtesniu atveju likti sandoros kelyje, o ne tik jį kirsti, yra didžiausia mūsų viltis išvengti išvengiamų bėdų ir sėkmingai susidoroti su neišvengiamomis gyvenimo bėdomis.
Kai kurie turbūt sakytų: „Gerus pasirinkimus galima daryti pasikrikštijus ir nepasikrikštijus; man nereikia sandorų, kad būčiau garbingas ir sėkmingas žmogus.“ Tikrai, yra daug tokių, kurie patys neidami sandoros keliu elgiasi taip, lyg būtų tuo keliu einančiųjų pasirinkimų ir indėlio atspindys. Galima sakyti, kad jie raško ėjimo „sandorą atitinkančiu“ keliu palaiminimus. Tad kuo skiriasi sandoros kelias?
Tiesą sakant, tas skirtumas yra unikaliai ir amžinai reikšmingas. Tas skirtumas susijęs su mūsų paklusnumo prigimtimi, Dievo įsipareigojimo mums esme, gaunama dieviška pagalba, su sandoros žmonių surinkimą lydinčiais palaiminimais ir, svarbiausia, su mūsų amžinuoju paveldu.
Įsipareigotas paklusnumas
Pirma – mūsų paklusnumo Dievui prigimtis. Mes ne tik turime gerų ketinimų, bet ir iškilmingai įsipareigojame gyventi pagal kiekvieną žodį, išeinantį iš Dievo burnos. Tai darydami mes sekame Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, kuris pasikrikštydamas „parodo žmonių vaikams, kad pagal kūną jis nusižemina prieš Tėvą ir paliudija Tėvui, kad bus jam paklusnus, vykdydamas jo įsakymus“6.
Sudarydami sandoras mes dėmesį kreipiame ne tik į klaidų vengimą ar apdairių sprendimų priėmimą. Mes jaučiamės atskaitingi Dievui už savo pasirinkimus ir gyvenimą. Mes prisiimame Kristaus vardą. Mes susitelkiame į Kristų — į buvimą šauniais Jėzaus liudytojais ir Kristaus savybių ugdymą.
Sudarydami sandoras padedame paklusnumui Evangelijos principams įsišaknyti iki mūsų sielos gelmių. Pažįstu vieną sutuoktinių porą, kuriems tuokiantis žmona nebuvo aktyvi Bažnyčioje, o vyras nebuvo Bažnyčios narys. Vadinsiu juos Marija ir Jonu, o ne tikraisiais jų vardais. Į pasaulį atėjus vaikams, Marija aiškiai pajuto poreikį juos auginti, kaip sako Raštai, „drausmin[ant] ir mok[ant] Viešpatyje“7. Jonas tam neprieštaravo. Marijai teko nemažai pasiaukoti, kad galėtų likti namie ir nuosekliai mokyti Evangelijos. Ji rūpinosi, kad jos šeima nepraleistų nei vienų pamaldų ir nei vienos veiklos Bažnyčioje. Marija ir Jonas tapo pavyzdingais tėvais, o jų vaikai (energingieji berniukai) augo tikėjimu ir atsidavimu Evangelijos principams ir standartams.
Jono tėvai (berniukų seneliai) džiaugėsi savo anūkų pasiekimais ir augimu pilnavertėje aplinkoje, tačiau dėl tam tikro priešiškumo Bažnyčiai šią sėkmę jie norėjo priskirti išskirtinai Jono ir Marijos auklėjimo įgūdžiams. Jonas, nors ir nebūdamas Bažnyčios narys, su tokiu vertinimu sutikti nenorėjo. Jis atkakliai teigė, kad jie mato Evangelijos mokymų vaisius – tai, ką jų sūnūs patirdavo tiek bažnyčioje, tiek ir namuose.
Pats Jonas buvo veikiamas Dvasios, savo žmonos meilės ir pavyzdžio, o taip pat savo sūnų raginimų. Po kurio laiko jis buvo pakrikštytas – tuo labai džiaugėsi apylinkės nariai ir draugai.
Nors jų ir jų sūnų gyvenimas neapsiėjo be iššūkių, tačiau Marija ir Jonas kuo nuoširdžiausiai tvirtina, kad būtent Evangelijos sandora yra visų jų turimų palaiminimų esmė. Vaikų ir savo pačių gyvenime jie matė, kaip pildėsi Viešpaties žodžiai Jeremijui: „Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“8
Susisaistymas su Dievu
Antras unikalus sandoros kelio aspektas yra mūsų santykis su Dievybe. Sandoros, kurias Dievas siūlo Savo vaikams, mus ne tik veda. Jos susieja mus su Juo, o būdami susieti su Juo mes galime įveikti viską.9
Kartą skaičiau prastai informuoto laikraščio žurnalisto straipsnį, kuriame buvo aiškinama, kad krikštus už mirusiuosius atliekame į vandenį panardindami mikrofilmų ritinėlius. Tada visi tie, kurių vardai buvo mikrofilme, būdavo laikomi pakrikštytais. Taip daryti būtų produktyvu, tačiau tai ignoruotų begalinę kiekvienos sielos vertę ir asmeninės sandoros su Dievu svarbą.
„Jėzus tarė […]: Įeikite pro ankštus vartus; nes ankšti yra vartai, ir siauras kelias, kurie veda į gyvenimą, ir nedaugelis juos randa.“10 Perkeltine prasme, šie vartai yra tokie ankšti, kad pro juos vienu metu tegali įeiti tik vienas asmuo. Kiekvienas asmeniškai įsipareigoja Dievui ir mainais už tai iš Jo gauna asmeninę, vardinę sandorą, kuria jis ar ji gali visiškai pasikliauti laike ir amžinybėje. Per apeigas ir sandoras mūsų gyvenime „apsireiškia dieviškumo galia“.11
Dieviškoji pagalba
Tai mus atveda prie trečio ypatingo sandoros kelio palaiminimo. Dievas suteikia beveik nesuvokiamą dovaną, padedančią sudariusiems sandorą jos laikytis – Šventosios Dvasios dovaną. Ši dovana yra teisė į nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę, apsaugą ir vadovavimą.12 Šventoji Dvasia, dar vadinama Guodėju, „pripildo vilties ir tobulos meilės“13. Ji „viską žino ir liudija apie Tėvą ir apie Sūnų“14, kurių liudytojais įsipareigojame būti.15
Sandoros kelyje taip pat randame esminius atleidimo ir apvalymo nuo nuodėmės palaiminimus. Tai pagalba, kuri gali ateiti tik per dieviškąją malonę, suteikiamą per Šventąją Dvasią. Viešpats sako: „Dabar, tai įsakymas: atgailaukite, visi jūs, žemės pakraščiai, ir ateikite pas mane, ir priimkite krikštą mano vardu, idant būtumėte pašventinti Šventosios Dvasios priėmimu, kad stotumėte be dėmės priešais mane paskutiniąją dieną.“16
Rinkimasis su sandoros žmonėmis
Ketvirta, einantieji sandoros keliu išskirtinių palaiminimų taip pat sulaukia dalyvaudami įvairiuose Dievo paskirtuose surinkimuose. Pranašysčių apie seniai išsklaidytų Izraelio genčių surinkimą (tiesiogine prasme) į jų paveldo žemes apstu visuose Raštuose.17 Šių pranašysčių ir pažadų išsipildymas vyksta jau dabar, surenkant sandoros žmones į Bažnyčią – Dievo karalystę žemėje. Prezidentas Nelsonas aiškina: „Kalbėdami apie surinkimą, mes tiesiog pasakome tokią pagrindinę tiesą: kiekvienas mūsų Dangiškojo Tėvo vaikas […] turi išgirsti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią.“18
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams Viešpats įsako: „Kelki[tės] ir sušvisk[ite], kad [jūsų] šviesa būtų vėliava tautoms; ir kad susirinkimas Sionės žemėje ir jos kuoluose būtų apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės.“19
Kiekvieną savaitę, Viešpaties dieną, mes, sandoros žmonės taip pat renkamės maldos namuose, „kad galėtum[e] geriau išsisaugoti nesusitep[ę] pasauliu“20. Ten renkamės tam, kad sakramentinę duoną ir vandenį priimtume atmindami Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, o taip pat tam, kad „pasninkaut[ume] ir melst[umės], ir kalbėt[umės] vienas su kitu apie [savo] sielų gerovę“21. Paauglystėje savo vidurinės mokyklos klasėje buvau vienintelis Bažnyčios narys. Man patiko mokykloje turėti daugybę gerų draugų, tačiau supratau, kad man labai svarbu kiekvieną savaitę per Šabo dieną susirinkti, atsigaivinti ir atsinaujinti dvasiškai ir net fiziškai. Per šią pandemiją stipriai pasigedome galimybės reguliariai rinktis į šį sandorinį susirinkimą ir nekantriai laukiame galimybės vėl rinktis kaip anksčiau.
Sandoros žmonės taip pat renkasi į šventyklą – Viešpaties namus, kuriuose gauna tokių apeigų, palaiminimų ir apreiškimų, kokie prieinami tik ten. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Koks buvo Dievo žmonių […] surinkimo tikslas visais pasaulio amžiais? […] Pagrindinis tikslas buvo pastatyti Viešpačiui namus, kuriuose Jis galėtų apreikšti savo žmonėms savo namų apeigas ir savo karalystės šloves bei mokyti žmones išgelbėjimo kelio; nes yra tam tikros apeigos ir principai, kurie turi būti aiškinami ir vykdomi tam tikslui pastatytose patalpose arba namuose.“22
Sandoros pažadų paveldėjimas
Galiausiai, tik eidami sandoros keliu galėsime paveldėti Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palaiminimus – didžiausius išgelbėjimo ir išaukštinimo palaiminimus, kuriuos suteikti gali tik Dievas.23
Raštuose minima sandoros tauta dažnai reiškia tiesioginius Abraomo palikuonis arba „Izraelio namus“. Tačiau sandoros tautą sudaro ir visi tie, kurie priima Jėzaus Kristaus Evangeliją.24 Paulius paaiškino:
„Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. […]
O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“25
Ištikimai besilaikantieji sudarytų sandorų „išeis teisiųjų prikėlimo metu“26. Jie „padaryti tobuli per naujosios sandoros tarpininką Jėzų. […] Tai tie, kurių kūnai yra celestialiniai, kurių šlovė – saulės šlovė, būtent šlovė Dievo, aukščiausiojo iš visų.“27 „Todėl viskas yra jų, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas yra jų, ir jie – Kristaus, ir Kristus – Dievo.“28
Tad paisykime pranašo raginimo likti sandoros kelyje. Mus ir mūsų dienas regėjęs Nefis užrašė: „Aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, kurie buvo išsklaidyti ant viso žemės veido; ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.“29
Kartu su Nefiu, „mano siela gėrisi“30 Viešpaties sandoromis. Šį Velykų sekmadienį liudiju apie Jėzų Kristų, kurio prisikėlimas yra mūsų viltis ir patikinimas apie viską, kas pažadėta sandoros kelyje ir jo pabaigoje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.