Bet čia nėra Bažnyčios!

Keliaudama prie Viduržemio jūros, kur tik galėjau, uoliai lankiausi Bažnyčios susirinkimuose. Sevilijoje, Ispanijoje, padedama viešbučio registratoriaus, vietinėje telefonų knygoje ir miesto žemėlapyje suradau vietos pastarųjų dienų šventųjų maldos namus. Užsirašiau adresą ir Bažnyčios pavadinimą ispanų kalba. Šeštadienį vakare pasimeldžiau, kad žinočiau, kada prasideda susirinkimai, ir stipriai pajutau, kad turiu ten būti prieš 10 valandą.

Prieš išeidama į bažnyčią sekmadienio ryte 9:30, aš vėl pasimeldžiau, kad galėčiau rasti maldos namus. Žiūrėdama į žemėlapį ėmiausi ieškoti mažų gatvelių labirinte. Buvo nuostabus rytas. Praėjau kavines ir paukščių turgų, pilną kleketuojančių paukščių.

Pasiekiau nurodytą vietą, bet neradau nieko, bent kiek panašaus į bažnyčią. Vaikščiojau gatvę pirmyn atgal, bet nieko neradau. Buvau sumišusi ir sunerimusi, ir jau buvo beveik 10:00.

Galiausiai meldžiausi Dangiškajam Tėvui: „Tu įsakei man eiti į Bažnyčią, ir aš atėjau, bet čia nėra Bažnyčios!“

Kaip tik tada iš už kampo pasirodė gražiai apsirengęs kostiumuotas vyras. Jis atrodė kaip mūsų Bažnyčios narys, ir aš pajutau Dvasios skatinimą susistabdyti jį. Gal kiek painiodamasi, pasakiau jam, kad ieškau bažnyčios. Jis pasakė kažką, ko nesupratau, ir atrodžiau sumišusi. Taigi jis atidarė savo lagaminėlį, kuriame pamačiau dvi knygas odiniais viršeliais, kurios atrodė kaip Raštai. Aš padaviau jam popieriaus lapelį, kuriame buvau užrašiusi „La Iglesia de Jesucristo“ (Jėzaus Kristaus Bažnyčia). Jis nusišypsojo ir mostelėjo atgal ton pusėn, iš kurios atėjau, ir mes kartu nuėjome prie bažnyčios. To pastato adresas buvo visai kitas, ir jis buvo vos už kelių minučių kelio nuo mano turimo adreso, bet buvo lengva jo nepastebėti, jeigu nežinojai, kad jis ten yra. Jis stovėjo giliau nedidelėje aikštėje, už didelių vartų.

Maldos namuose netrukus sužinojau, kad tas man padėjęs žmogus buvo ne kas kitas, kaip pats apylinkės vyskupas, ir kad susirinkimai prasideda 10:30. Aš atvykau netgi per anksti.

Apylinkės pasninko ir liudijimų susirinkimo metu, pajutau įkvėpimą išsakyti savo liudijimą. Misionierius vertė mano žodžius iš anglų į ispanų kalbą, ir aš paliudijau ir paaiškinau, kaip Viešpats padėjo man atvykti į bažnyčią. Tada vyskupas paliudijo ir paaiškino, kad tą rytą automobilį turėjo palikti toliau, todėl į Bažnyčią atėjo vėliau nei visada. Pamatęs mane jis pagalvojo, kad atrodau kaip Bažnyčios narė, todėl sustojo man padėti. Tada jis kalbėjo apie dvasiškai paklydusius narius ir sakė, kad turime padėti jiems rasti Bažnyčią.

Bėgant metams iš atminties išdilo Sevilijos vaizdai, bet išliko atsiminimai, kaip ten suradau bažnyčią. Tie atsiminimai liudija man, kad mūsų Tėvas danguje mus myli ir kad galiu matyti Jo ranką savo gyvenime, jei tik matau visa tai, kas „išeina [man] į gera“ (Romiečiams 8:28).