Raštų galia

Kodėl paauglys turėtų pasirinkti dvi valandas kiekvieną ketvirtadienio vakarą praleisti studijuodamas Raštus su savo mama? Prieš metus Ruma Teruatea iš Taičio tikriausiai užsidavė tą patį klausimą.

Dabar jis paklaustų, kodėl paauglys pasirinktų to nedaryti.

Per trejus metus seminarijoje Ruma iš tiesų niekada nekreipė dėmesio, kai jo mokytojai paskirdavo, kokias Raštų ištraukas reikia perskaityti kitai pamokai. „Nenorėjau jų skaityti, – sako jis, – Raštai manęs tiesiog netraukė.“

Tačiau jam buvo įdomu, kodėl Bažnyčios vadovai jo apylinkėje ir kuole savo kalbose bei pamokose visada cituodavo Raštus. Jis stebėjo savo vadovus ir atkreipė dėmesį, kaip jo kuolo prezidentui buvo lengva cituoti iš Raštų.

Taigi, kai Taičio Faa kuole seminarijos studentai buvo padalinti į grupes, kurios paskutiniais Rumos seminarijos metais dalyvavo Raštų įvaldymo varžybose, jis nusprendė pabandyti studijuoti Raštus.

Tada ir prasidėjo jo kassavaitinės studijavimo kartu su mama sesijos. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą jie studijuodavo kartu, ruošdamiesi kitos dienos pamokos varžyboms, mokydamiesi, kur yra svarbios eilutės ir netgi daugelį iš jų išmokdavo mintinai.

Ir nuo tada Rumai viskas pradėjo keistis. Raštų studijos sustiprino jo ryšį su mama. Jis pradėjo matyti panašumus tarp to, kas mokoma Raštuose, ir to, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje. Kai jis meldėsi apie tai, ką skaitė, suvokė, kad tai buvo iš Dievo.

Tai taip pat padėjo jam savo komandą atvesti į pergalę kuolo Raštų įvaldymo čempionate.

Matydamas gautus palaiminimus, Ruma juose atpažino bestudijuojant išmoktą pamoką. „Mozijo 2:24 karalius Benjaminas mokė, kad kuomet renkamės daryti tai, ko Viešpats prašo, iš karto esame laiminami“ – sako Ruma. Vienas iš didžiausių jo gautų palaiminimų yra tai, kad, „po Raštų studijavimo šiais metais, žinau, jog Mormono Knyga yra tikra.“

Prasidedant mokslo metams Vaitiarė Pito netgi nebuvo Bažnyčios narė. Taigi, kaip nauja narė, iki tol nebuvusi seminarijoje, padėjo savo komandai laimėti Fa kuolo Raštų įvaldymo čempionatą?

„Nesijaudinau dėl nepakankamos patirties, – sako ji, – daugumą tų eilučių išmokau per misionierių pamokas.“

Dauguma Vaitiarės šeimos narių prisijungė prie Bažnyčios po to, kai netikėtai mirė jos tėvas ir apylinkės misijos vadovas į Vaitiarės namus atvedė misionierius. Jie kalbėjo apie šeimos vienybę ir gyvenimą kartu amžinai. „Tai tikrai pakeitė mūsų šeimą“, – sako ji.

Tačiau tai visai nepakeitė septyniolikmetės savarankiško požiūrio. „Po mano krikšto visi man sakė, kad turiu lankyti seminariją, – sako ji. – Nemėgstu, kai man nurodinėja, ką daryti, taigi, kad pradėčiau ją lankyti, man prireikė daug laiko.“

Galiausiai ji nusprendė sudalyvauti ir pamatė, kad tai jai patinka. Ji buvo paskirta į tą pačią Raštų įvaldymo komandą kaip ir Ruma.

Iš pradžių ji nesistengė skaityti paskirtų Raštų ištraukų. Tačiau nusprendusi tai daryti, greitai pastebėjo keletą palaiminimų.

„Raštai man labai padėjo, – sako ji, – iš Raštų sužinojau daug dalykų, įskaitant maldos svarbą ir kad Dangiškasis Tėvas atsakys į tas maldas.“

Ji taip pat sužinojo, kad kai pati nusprendžia kažką daryti, tarkim lankyti seminariją arba skaityti Raštus, tokio įsipareigojimo lengviau laikytis, nei ji tai darytų todėl, kad turi arba „privalo“.

Dabar, kai mokslo metai pasibaigė, Vaitiarė džiaugiasi, kad nusprendė lankyti seminariją ir studijuoti Raštus: „Žinau, kad skaitydami Raštus esame laiminami.“