Jo kasdien vedanti ranka

Viena mėgstamiausių Dangiškojo Tėvo priemonių rodant Savo vaikams kelią yra dori seneliai. Mano tėčio mama buvo tokia moteris. Kartą tėtis mane drausmino. Aš to neatsimenu, nes tada buvau per mažas. Matydama tokį auklėjimą mano senelė tarė: „Monti, manau, tu auklėji jį per griežtai.“

Tėtis atsakė: „Mama, aš auklėsiu savo vaikus, kaip norėsiu.“

O mano išmintinga senelė švelniai atsakė: „Aš taip pat.“

Esu įsitikinęs, kad tądien tėtis iš savo mamos išgirdo išmintingą patarimą.

Kai galvojame apie patarimus, arba vedimą, galbūt prisimename visų mūsų žinomą ir mėgstamą giesmę „Dievo vaikas aš“. Priedainyje yra tokie žodžiai: „Vesk, lydėki šiam kely ir mokyki mane.“¹

Dar visai neseniai galvojau, kad tas priedainis tėra dieviškas nurodymas tėvams. Apmąstydamas šiuos žodžius suvokiau, kad nors jie ir perduoda tą nurodymą, juose slypi daug svarbesnė prasmė. Kiekvienas asmeniškai kasdien maldaujame Dangiškąjį Tėvą vesti ir lydėti mus šiame kely.

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas paaiškino: „Mūsų Dangiškasis Tėvas žino savo vaikų poreikius geriau nei kas kitas. Tai Jo darbas ir šlovė visada mums padėti, suteikiant nuostabius materialinius ir dvasinius išteklius, padedančius mums sugrįžti pas Jį.“²

Įsiklausykite į šiuos žodžius: Dangiškasis Tėvas geriau nei kas kitas žino, ko jums ir man reikia. Todėl Jis sudarė asmeninį priežiūros rinkinį, tinkamą kiekvienam mūsų. Jame yra daug dalykų. Tai Jo Sūnus ir Apmokėjimas, Šventoji Dvasia, įsakymai, tėvai, seneliai, vietiniai Bažnyčios vadovai ir daug kas kita – visa tai, kad padėtų mums grįžti ir gyventi su Juo.

Leiskite man šiandien papasakoti apie kelias to priežiūros rinkinio dalis, kurios padėjo man suvokti, jog mylintis Tėvas veda ir lydi šiame kelyje mane ir mano šeimą. Meldžiu, jog visi iš savo patirties atpažintumėte, kad Dangiškasis Tėvas veda ir lydi šiame kelyje ir jus, o tai supratę, galėtumėte pasitikėdami žengti pirmyn, žinodami, kad niekada nesate išties vieni.

Dangiškojo Tėvo įsakymai yra pagrindinės to priežiūros rinkinio dalys. Alma skelbė: „Nelabumas niekada nebuvo laimė.“³ Toleruoti netinkamą elgesį su meile jo nepataisant yra klaidingas gailestis, stiprinantis plačiai paplitusią nuomonę, kad nelabumas iš tikrųjų gali būti laimė. Samuelis Lamanitas aiškiai paneigė šią nuomonę, sakydamas: „[Jūs] siekėte laimės, darydami nedorybę, kas prieštarauja prigimčiai to teisumo, kuris yra mūsų didžiojoje ir amžinojoje Galvoje.“⁴

Per Savo pranašus Dangiškasis Tėvas nuolat primena mums, kad laimė yra teisumas. Pavyzdžiui, karalius Benjaminas mokė, jog Dangiškasis Tėvas „reikalauja, kad elgtumėtės taip, kaip jis jums įsakė; už ką, jei tai darote, jis tuoj pat jus palaimina“⁵. Kitoje giesmėje mums panašiai primenama:

Artėjant mano keturioliktajam gimtadieniui sužinojau apie kai kurias iš šių palaimų. Pastebėjau permainas savo tėvų elgesyje. Apmąstęs tai, ką pastebėjau, paklausiau jų: „Ar mes vykstame į misiją?“ Šokas mamos veide patvirtino mano įtarimą. Vėliau, šeimos taryboje, aš ir kiti vaikai sužinojome, kad mūsų tėvai buvo pašaukti pirmininkauti misijoje.

Gyvenome nuostabioje rančoje Vajominge. Žvelgiant mano akimis, gyvenimas buvo tobulas. Galėdavau grįžti namo iš mokyklos, atlikti man skirtus namų ruošos darbus ir eiti medžioti, žvejoti ar su šunimi tyrinėti apylinkių.

Netrukus po to, kai sužinojome apie tą pašaukimą, suvokiau, kad turėsiu atiduoti savo šunį Blu. Paklausiau tėčio, ką turėčiau daryti su Blu. Norėjau pabrėžti neteisingumą to, ko Dievas reikalavo. Niekada nepamiršiu šio atsakymo. Jis atsakė: „Aš nesu tikras. Tikriausiai jis negalės vykti su mumis, tad geriau jau paklausk Dangiškąjį Tėvą, ką daryti.“ Nesitikėjau tokio atsakymo.

Aš pradėjau skaityti Mormono Knygą. Nuoširdžiai meldžiausi, kad žinočiau, ar turiu atiduoti savo šunį. Atsakymo negavau akimirksniu; tačiau labai konkreti mintis vis skverbdavosi man į protą: „Nebūk našta tėvams. Nebūk našta. Aš pašaukiau tavo tėvus.“

Žinojau, ko prašė Dangiškasis Tėvas. Tas žinojimas nesumažino skausmo, kurį jaučiau atiduodamas savo šunį. Tačiau per tą nedidelę auką mano širdis suminkštėjo ir aš, siekdamas Dangiškojo Tėvo valios, radau ramybę.

Dėkoju savo Dangiškajam Tėvui už palaimas ir laimę, kurias radau per Raštus, maldą, Šventąją Dvasią ir vertą žemiškąjį tėvą, noriai priėmusį savo pareigą būti pagrindiniu Evangelijos mokytoju savo vaikams. Jie vedė ir netgi lydėjo mane padėdami rasti kelią – ypač tada, kai man reikėjo padaryti ką nors sunkaus.

Be tų mano paminėtų priežiūros rinkinio dalių, visi esame palaiminti mus vedančiu ir patariančiu kunigystės vadovu.

Prezidentas Boidas K. Pakeris sakė: „Vyskupai yra įkvėpti! Visi esame laisvi priimti ar atmesti savo vadovų patarimą, bet niekada nepraleiskite pro ausis savo vyskupo patarimo, tiek duoto nuo sakyklos, tiek duoto asmeniškai.“⁷

Šie vyrai stengiasi atstovauti Viešpačiui. Ar būtume pagyvenę, ar jauni, kai Šėtonas nori mus įtikinti, kad viskas prarasta, vyskupai yra tam, kad mums patartų. Kalbėdamas su vyskupais randu bendrą temą, kai pokalbis pasisuka apie nepaklusnumo išpažinimą arba nekaltųjų kančias dėl siaubingų skriaudų. Vyskupai iš karto nori parodyti Dangiškojo Tėvo meilę tam žmogui ir troškimą lydėti jį, kol jis ras kelią namo.

Turbūt didingiausia Dangiškojo Tėvo sukurto priežiūros rinkinio dalis yra apibūdinta tokiais žodžiais: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“⁸

Norėdamas išmokyti mus visko, ką turime daryti, Jėzus Kristus parodė kelią duodamas mums tobulą pavyzdį, kurį privalome stengtis atkartoti. Jis maldauja mus ištiesęs rankas, kviesdamas ateiti ir sekti paskui Jį.⁹ O kai suklumpame, – tai atsitinka visiems mums, – Jis primena: „Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.“¹⁰

Kokia nuostabi dovana! Atgaila yra ne bausmė, o privilegija. Tai privilegija, kuri veda ir rodo mums kelią. Nenuostabu, kad Raštuose skelbiama, jog turime nemokyti nieko kito, kaip tik atgailos.¹¹

Dangiškasis Tėvas turi daug priemonių, bet dažnai Savo darbe Jis panaudoja kitą asmenį. Kasdien Jis suteikia mums progų vesti ir lydėti šiame kelyje žmogų, patekusį į bėdą. Privalome sekti Gelbėtojo pavyzdžiu. Mes taip pat turime būti Dangiškojo Tėvo reikaluose.

Kaip Vaikinų organizacijos visuotinė prezidentūra žinome, kad jaunuoliai laiminami, kai turi tėvus ir vadovus, kurie veikia vietoj Dangiškojo Tėvo vesdami ir lydėdami juos šiame kelyje. Trys principai¹², kurie padės mums tapti Dangiškojo Tėvo sukurto priežiūros rinkinio kitiems dalimi, yra tokie:

Pirmasis, būkite su jaunimu. Prezidentas Henris B. Airingas pabrėžė tokią mintį: „Galime daryti kai ką, kas gali būti svarbiausia. Už žodžius, kuriais mokome doktrinos, daug svarbesni bus mūsų gyvenimo pagal tą doktriną pavyzdžiai.“¹³ Kad jaunuolius galėtume vesti, turime būti su jais. Tam paskirtas laikas yra meilės išraiška, leidžianti mums mokyti žodžiu ir pavyzdžiu.

Antra, norėdami tikrai rodyti jaunimui kelią, privalome sujungti juos su dangumi. Visada ateina laikas, kai turime stovėti vieni. Tik Dangiškasis Tėvas gali būti kartu, kad visuomet ir visur rodytų kelią. Mūsų jaunimas turi žinoti, kaip ieškoti Dangiškojo Tėvo patarimo.

Trečia, turime leisti jaunimui rodyti kelią. Kaip daro mylintis gimdytojas, laikantis besimokančio vaikščioti vaikelio rankutę, tap ir mes turime paleisti, kad jaunimas galėtų tobulėti. Norint leisti jaunimui rodyti kelią, būtina turėti kantrybės ir meilės. Tai daug sunkiau ir reikalauja daugiau laiko, nei viską darant patiems. Pakeliui jie gali suklupti, bet mes būsime greta.

Broliai ir seserys, ateis laikas mūsų gyvenime, kai tokio vedimo palaimos atrodys tolimos ir retos. Papuolusiems į tokias bėdas vyresnysis D. Todas Kristofersonas pažadėjo: „Jūsų sandoros tebūna pirmaeilės, o jūsų paklusnumas tebūna tikras. Tada su tikėjimu galite prašyti, neabejodami, pagal savo poreikius, ir Dievas atsilieps. Jis palaikys jus, jeigu tik darbuositės ir budėsite. Savo laiku ir savaip Jis išties jums savo ranką sakydamas: „Aš čia.“¹⁴

Vienu tokiu metu, norėdamas keblioje situacijoje rasti sprendimą, ieškojau Dangiškojo Tėvo patarimo nuolatinėje ir nuoširdžioje maldoje daugiau nei metus. Remdamasis logika, žinojau, kad Dangiškasis Tėvas atsako į visas nuoširdžias maldas. Vis dėlto vieną dieną pasiekiau tokį beviltiškumo laipsnį, kad į šventyklą nuėjau su vienu klausimu: „Dangiškasis Tėve, ar tau tikrai rūpiu?“

Sėdėjau galinėje Logano Jutos šventyklos laukiamojo dalyje, kai netikėtai į kambarį tą dieną įėjo šventyklos prezidentas Vanas  Dž. Feterstounas, artimas mano šeimos draugas. Jis atsistojo prieš susirinkusiuosius ir visus mus pasveikino. Tada, tarp šventyklos lankytojų pastebėjęs mane, jis nutilo, pažvelgė man į akis ir tarė: „Broli Brau, kaip gera matyti jus šiandien šventykloje.“

Niekada nepamiršiu tą paprastą akimirką užplūdusio jausmo. Jaučiausi lyg – tuo pasveikinimu – Dangiškasis Tėvas būtų ištiesęs ranką ir taręs: „Štai aš!“

Dangiškasis Tėvas tikrai yra ir atsako į kiekvieno vaiko maldą.¹⁵ Kaip vienas Jo vaikų, aš žinau, kad atsakymai į mano maldas ateina Viešpaties laiku. O per tuos potyrius aš geriau nei kada nors anksčiau supratau, kad esame Dievo vaikai ir kad Jis pasiuntė mus į šiuos žemiškus namus, kad čia galėtume pajusti Jo artumą ir kada nors sugrįžtume vėl gyventi su Juo.

Liudiju, kad Dangiškasis Tėvas tikrai veda ir lydi mus šiame kely. Sekdami paskui Jo Sūnų ir skirdami dėmesį Jo tarnams apaštalams bei pranašams, rasime kelią į amžinąjį gyvenimą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.