Dievo šeimos surinkimas

Mano brangūs broliai ir seserys, džiaugiuosi galėdamas kalbėti jums šios visuotinės konferencijos sesijos pradžioje. Širdingai jus sveikinu.

Visuotinė konferencija visuomet buvo pastarųjų dienų šventųjų susirinkimo laikas. Jau seniai peraugome galimybę fiziškai rinktis vienoje vietoje, bet Viešpats numatė būdus visuotinės konferencijos palaiminimams pasiekti jus, kad ir kur būtumėte. Nors įspūdinga matyti šiame dideliame konferencijų centre susirinkusius šventuosius, mes, stovintieji prie šios sakyklos, visada įsivaizduojame milijonus, visame pasaulyje su mumis susirinkusius žiūrėti ir klausytis visuotinės konferencijos. Daugelis iš jūsų susirinkote drauge su šeimomis. Kiti galbūt su draugais arba Bažnyčios nariais.

Kur bebūtumėte ir kaip beklausytumėte mano balso, žinokite, kad nors ir nesate fiziškai su mumis, jaučiame, kad dvasiškai esate čia. Tikimės, kad visi pasijausite viena su mumis – kad pajusite tą Dvasios galią, kuri gaunama tikintiesiems susirinkus Jėzaus Kristaus vardu.

Jaučiausi įkvėptas kalbėti jums šiandien apie kitokį surinkimą. Jis nevyksta tik kas šešis mėnesius, kaip visuotinė konferencija. Iš tikrųjų jis vyksta nuolat nuo pat ankstyvųjų Bažnyčios atkūrimo dienų ir pastaraisiais metais spartėjo. Kalbu apie Dievo šeimos surinkimą.

Norint tą surinkimą apibūdinti, geriausia būtų pradėti nuo laiko prieš mūsų gimimą, prieš laiką, kuris Biblijoje vadinamas „pradžia“ (Pradžios 1:1). Tada mes gyvenome su Dangiškuoju Tėvu kaip Jo dvasiniai vaikai. Tai pasakytina apie kiekvieną kada nors gyvenusį žemėje.

Matote, žodžiai „brolis“ ir „sesuo“ mums yra ne vien draugiški kreipiniai ar malonybiniai žodžiai. Tai amžinos tiesos išraiška: Dievas tiesiogine prasme yra visos žmonijos Tėvas. Kiekvienas iš mūsų esame amžinosios šeimos dalis. Mylėdamas mus tobulo Tėvo meile Jis nori, kad tobulėtume, augtume ir taptume panašūs į Jį. Jis įsteigė planą, pagal kurį į žemę turime ateiti šeimose ir patirti tai, kas paruoš mus sugrįžti pas Jį ir gyventi taip, kaip Jis gyvena.

Svarbiausia Jo plano dalis buvo pažadas, jog Jėzus Kristus atiduos save kaip auką, kad išgelbėtų mus nuo nuodėmės ir mirties. Mūsų užduotis tame plane yra priimti Gelbėtojo auką paklūstant Evangelijos įstatymams ir apeigoms. Mes su jumis priėmėme šį planą. Iš tiesų mes džiaugėmės juo, nors tai reiškė, kad paliksime Tėvo akivaizdą ir pamiršime, ką patyrėme būdami su Juo.

Bet mes nebuvome čia atsiųsti į visišką tamsą. Kiekvienam iš mūsų buvo duota Dievo šviesos dalelė, vadinama „Kristaus šviesa“, skirta padėti mums atskirti gera nuo blogo, tiesą nuo netiesos. Todėl net mažai žinantieji apie Dievo planą arba nežinantieji jo vis dar gali jausti savo širdyse, kad vieni veiksmai yra teisūs ir dori, o kiti tokie nėra.

Mūsų gėrio ir blogio suvokimas ypač stiprus, kai auginame vaikus. Beveik kiekvieno gimdytojo įgimtas troškimas yra mokyti savo vaikus moralinės doros. Tai Dangiškojo Tėvo plano stebuklo dalis. Jis nori, kad Jo vaikai ateitų į žemę pagal amžiną danguje egzistuojantį gyvenimo šeimose modelį. Šeimos yra pagrindiniai amžinųjų karalysčių organizaciniai vienetai, todėl Jis nori, kad ir žemėje jos būtų pagrindiniai vienetai. Nors žemiškosios šeimos toli gražu netobulos, tačiau Dievo vaikams jos suteikia geriausią galimybę įsilieti į pasaulį per vienintelę meilės apraišką žemėje, artimą tam, ką jautėme būdami danguje, – per tėvų meilę. Šeimos taip pat yra geriausias būdas išsaugoti ir perduoti kitiems moralines vertybes ir teisingus principus, kurie, labiausiai tikėtina, atves mus atgal Dievo akivaizdon.

Tik labai maža dalis Dievo vaikų šiame gyvenime įgyja išsamų supratimą apie Dievo planą, o kartu ir galimybę gauti kunigystės apeigas bei sudaryti sandoras, dėl kurių apmokančioji Gelbėtojo galia ima veikti jų gyvenime. Net ir turintieji pačius geriausius tėvus gali pragyventi gyvenimą vadovaudamiesi turima šviesa, bet niekada neišgirsti apie Jėzų Kristų bei Jo Apmokėjimą ir nebūti pakviesti pasikrikštyti Jo vardu. Per visą pasaulio istoriją tai nutiko begalei milijonų mūsų brolių ir seserų.

Kai kas gali pamanyti, kad tai nesąžininga. Jie net gali priimti tai kaip įrodymą, jog nėra jokio plano, jokių konkrečių išgelbėjimo reikalavimų, manydami, kad teisingas, mylintis Dievas nekurtų tik mažai Jo vaikų dalelei prieinamo plano. Kiti gali prieiti prie išvados, kad Dievas iš anksto nusprendė, kuriuos iš Savo vaikų išgelbės, ir padarė, kad Evangelija jiems būtų prieinama, o kiti, kurie niekada neišgirdo Evangelijos, paprasčiausiai nebuvo „išrinkti“.

Bet mes su jumis dėl pranašui Džozefui Smitui sugrąžintų tiesų žinome, kad Dievo plane yra daugiau meilės ir jis teisingesnis. Mūsų Dangiškasis Tėvas nori surinkti ir palaiminti visą savo šeimą. Nors Jis žino, kad ne visi Jo vaikai panorės būti surinkti, Jo planas kiekvienam Jo vaikui suteikia galimybę priimti arba atmesti Jo kvietimą. O šio plano centre yra šeimos.

Prieš daugybę amžių pranašas Malachijas sakė, kad ateis diena, kai Dievas atsiųs Eliją „atgrę[žti] tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus“ (Malachijo 4:6).

Ši pranašystė buvo tokia svarbi, kad po Savo prisikėlimo Gelbėtojas ją pacitavo lankydamasis Amerikos žemyne (žr. 3 Nefio 25:5–6). Ir kai angelas Moronis aplankė pranašą Džozefą Smitą, jis taip pat pacitavo šią pranašystę apie Eliją, širdis, tėvus ir vaikus (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:36–39).

Šiandien – balandžio 1-oji. Po dviejų dienų, balandžio 3-iąją, sukaks 181 metai nuo tos dienos, kai išsipildė Malachijo pranašystė. Tą dieną Elijas tikrai atėjo ir perdavė Džozefui Smitui kunigystės galią užantspauduoti šeimas amžinybei (žr. DS 110:13–16).

Nuo tos dienos iki dabar susidomėjimas savo šeimos istorijos tyrinėjimu augo eksponentiškai. Vis labiau žmones traukia jų protėviai, ir tai ne vien tik smalsumas. Šiam susidomėjimui remti pasaulyje atsirado genealogijos bibliotekos, asociacijos ir technologijos. Ryšius pagerinančios interneto galimybės leido šeimoms drauge tyrinėti šeimos istoriją su tokia sparta ir tokiu kruopštumu, kokie anksčiau buvo neįmanomi.

Kodėl visa tai vyksta? Neturėdami geresnio termino, mes tai vadiname „Elijo dvasia“. Taip pat galėtume pavadinti pranašystės išsipildymu. Liudiju, kad Elijas tikrai atėjo. Vaikų – jūsų ir mano – širdys atsigręžė į mūsų tėvus ir mūsų protėvius. Prieraišumo jausmas, kurį jaučiate savo protėviams, yra tos pranašystės išsipildymo dalis. Jis giliai įsišaknijęs jūsų savimonėje. Bet tai susiję ne vien su paveldėtu DNR.

Pavyzdžiui, sekdami raginimais domėtis savo šeimos istorija, galite sužinoti, kad su tam tikru tolimu giminaičiu turite kai ką bendro: panašius veido bruožus, domėjimąsi knygomis arba talentą dainuoti. Tai gali būti labai įdomu ir netgi įžvalgu. Bet jeigu jūsų darbas tuo ir baigsis, pajusite, kad kažko trūksta. Taip bus todėl, kad Dievo šeimos rinkimui reikia ne vien švelnių jausmų. Tam reikia šventų sandorų, sudarytų pasitelkiant kunigystės apeigas.

Daugelis jūsų protėvių negavo tokių apeigų, bet Dievo apvaizdos dėka, jas gavote jūs. Ir Dievas žinojo, kad su meile pajusite trauką protėviams ir kad turėsite techninių priemonių juos surasti. Jis taip pat žinojo, kad gyvensite tokiu metu, kai galimybių pasiekti šventas šventyklas, kuriose galima bus atlikti apeigas, bus daugiau nei kada nors buvo istorijoje. Ir Jis taip pat žinojo, kad gali patikėti jums atlikti šį darbą už jūsų protėvius.

Be abejo, visi turime daug dėmesio ir laiko reikalaujančių neatidėliotinų ir svarbių pareigų. Visi matome, kad kai kas iš to, ko Viešpats iš mūsų tikisi, viršija mūsų galimybes. Laimei, Viešpats davė būdą kiekvienam iš mūsų įgyti pasitikėjimą ir pasitenkinimą visur, kur tarnaujame, įskaitant šeimos istorijos darbą. Stiprybės daryti tai, ko Jis prašo, gauname per tikėjimą, kad Gelbėtojas neduoda įsakymų „neruošdamas [mums] kelio atlikti tai, ką jis [mums] įsako“ (1 Nefio 3:7).

Iš patirties žinau, kad tai tiesa. Prieš daugelį metų, būdamas universiteto studentas, sutikau vyrą, dirbusį vienai iš stambiausių pasaulio kompiuterių kompanijų. Tai buvo kompiuterių eros pradžioje ir nutiko taip, kad kompanija pasiuntė jį parduoti kompiuterių Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.

Kiek supratau, šis pardavėjas neturėjo jokių religinių įsitikinimų. Tačiau susižavėjęs ir nustebęs jis pasakė: „Šioje Bažnyčioje jie darė tai, ką vadino „genealogija“, ieškodami mirusiųjų vardų, stengdamiesi rasti savo protėvius. Ieškodami informacijos žmonės, daugiausia moterys, bėgiojo tarp kartotekų, kortelėse ieškodami informacijos.“ Jei neklystu, jis sakė, kad moterys avėjo sportinius batelius, kad galėtų bėgioti greičiau. Tas vyras tęsė: „Kai pamačiau viso to, ką jie stengiasi padaryti, mastą, supratau, kodėl buvo išrasti kompiuteriai.“

Taigi, jis buvo iš dalies teisus. Kompiuteriai turėjo tapti svarbia šeimos istorijos darbo ateities dalimi, bet tik ne jo pardavinėjami kompiuteriai. Įkvėptas Bažnyčios vadovas nusprendė nepirkti iš jo kompiuterių. Bažnyčia liko laukti technologijos, kuri tuo metu dar buvo neįsivaizduojama. Bet per daugelį metų po to įvykio aš pamačiau, kad net ir geriausios techninės priemonės nepakeis apreiškimo iš dangaus, tokio, kokį gavo tuometinis Bažnyčios vadovas. Tai dvasinis darbas ir Viešpats jam vadovauja Savo Šventąja Dvasia.

Vos prieš kelias savaites prie savo šeimos istorijos darbavausi padedamas vieno šalia sėdinčio konsultanto ir kito, man padedančio telefonu. Kompiuterio ekrane prieš mane buvo mano mirtingąsias galias viršijanti problema. Mačiau dėl technikos stebuklo man atsiųstus du vardus žmonių, kurie, ko gero, laukė šventyklos apeigų. Bėda buvo ta, kad vardai buvo skirtingi, nors buvo pagrindo manyti, jog tai tas pats asmuo. Turėjau nuspręsti, kaip buvo iš tiesų.

Paprašiau, kad mano konsultantai man pasakytų. Jie atsakė: „Ne, tai jūs turite atrinkti.“ Jie buvo visiškai tikri, kad aš išsiaiškinsiu tiesą. Kompiuteris, su visa savo galia ir turima informacija, man paliko palaiminimą spoksoti į tuos du ekrane esančius vardus, įvertinti turimą informaciją, ieškoti kitų žinių, tyliai melstis ir išsiaiškinti tiesą. Melsdamasis gavau neabejotiną supratimą, ką turiu daryti, – lygiai taip, kaip ir kitais atvejais, kai sprendžiant problemą man reikėdavo pasikliauti dangaus pagalba.

Nežinau, kokius dar stebuklus Dievas įkvėps žmones sukurti, kad padėtų vykdyti Jo šeimos sirinkimo darbą. Kad ir kokie nuostabūs atradimai atsirastų, naudojantis jais reikės, kad Dvasia veiktų per tokius žmones kaip jūs ir aš. Tai neturėtų mūsų stebinti. Galiausiai, juk jie yra mylimi Dievo sūnūs ir dukterys. Jis pasiųs tokį įkvėpimą, kokio tik prireiks, kad suteiktų jiems galimybę sugrįžti pas Jį.

Pastaraisiais metais Bažnyčios jaunimas į Elijo dvasią sureagavo labai įkvepiančiu būdu. Daugelis jau dabar turi riboto naudojimo šventyklos rekomendacijas ir jas dažnai naudoja. Šventyklų krikštyklose dirbama intensyviau nei kada nors anksčiau. Kai kurioms šventykloms teko net pakoreguoti savo dienotvarkes, kad prisitaikytų prie didesnio šventyklą lankančių jaunuolių skaičiaus.

Anksčiau, jei jaunimas į šventyklą atsinešdavo savo protėvių vardus, tai buvo reta, bet sveikintina išimtis. Dabar tai tapo norma ir labai dažnai tai yra pačių jaunuolių surasti vardai.

Be to, daugelis jaunuolių pamatė, kad skirdami laiko šeimos istorijos tyrimams ir šventyklos darbui sustiprino savo liudijimą apie išgelbėjimo planą. Tai sustiprino Dvasios poveikį jų gyvenimuose ir sumažino priešininko įtaką. Tai padėjo jiems suartėti su savo šeimomis, o taip pat ir su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jie pamatė, kad šis darbas ne tik gelbsti mirusiuosius. Jis gelbsti mus visus (žr. DS 128:18).

Jaunimas šios vizijos ėmėsi pagirtinai. Dabar jų tėvams reikia juos vytis. Dėl jaunimo atlikto darbo dabar dvasių pasaulyje yra daug priėmusiųjų krikštą ir jie laukia kitų apeigų, kurias šio pasaulio šventyklose gali atlikti tik suaugusieji. Dangiškojo Tėvo šeimos surinkimo darbas skirtas ne tik jaunimui, ir ne tik seneliams. Jis skirtas visiems. Visi esame renkantieji.

Tai darbas mūsų laikotarpio, kurį Paulius pavadino „laikų pilnatve“, kai sakė, kad Dievas „suvienys Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje“ (Efeziečiams 1:10). Tai tapo įmanoma dėl Dievo Mylimojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Apmokėjimo. Dėl Jo mūsų šeimų nariai, „kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tap[o] artimi. Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną“ (Efeziečiams 2:13–14). Jūs, kaip ir aš, tai jautėte, kai patyrėte, kad stiprėja meilė žiūrint į protėvio nuotrauką. Jūs tai jautėte šventykloje, kai kortelėje užrašytas vardas tapo daugiau nei vardu, ir negalėjote nejausti, kad tas žmogus žino apie jus ir jaučia jūsų meilę.

Liudiju, kad Dievas Tėvas nori, jog Jo vaikai vėl sugrįžtų namo, šeimomis ir šlovėje. Gelbėtojas gyvas. Jis vadovauja šiam darbui ir laimina jį. Taip pat Jis prižiūri ir veda mus. Jis dėkoja jums už jūsų ištikimą tarnystę renkant Jo Tėvo šeimą, ir aš pažadu jums, kad sulauksite įkvėptos pagalbos, kai jos sieksite ir trokšite. Jėzaus Kristaus vardu, amen.