Tikėjimo pamatai

Tai buvo puiki konferencija. Tikrai buvome ugdomi. Vienas svarbiausių visuotinės konferencijos tikslų stiprinti tikėjimą Dievu Tėvu ir mūsų Gelbėtoju Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Tad aš kalbėsiu apie to tikėjimo pamatus.

Asmeniniai pamatai, kaip ir daugelis vertų siekinių, paprastai statomi lėtai, kaskart po vieną sluoksnį, po vieną potyrį, po vieną iššūkį, po vieną pralaimėjimą ir po vieną pergalę. Labiausiai jaudinanti fizinė patirtis yra pirmieji kūdikio žingsniai. Kaip malonu juos stebėti. Ta mieliausia veido išraiška – ryžto, džiaugsmo, nuostabos ir pergalės mišinys – tikrai reikšmingas įvykis.

Mūsų šeima prisimena dar vieną panašų išskirtinį įvykį. Kartą, kai mūsų jauniausiajam sūnui buvo maždaug ketveri, jis įėjo į namus ir džiugiai bei labai didžiuodamasis šeimai paskelbė: „Dabar aš galiu viską. Galiu užsirišti, galiu važinėti ir galiu užsisegti.“ Supratome, kad jis mums sakė galįs užsirišti batukus, važinėti savuoju triratuku ir užsisegti striukę. Visi pasijuokėme, bet suvokėme, kad jam tai buvo didžiuliai pasiekimai. Jis manė, kad jau iš tiesų subrendo ir tapo suaugęs.

Fizinis, protinis ir dvasinis augimas turi daug ką bendro. Fizinis augimas gana akivaizdus. Pradedame nuo kūdikio žingsnelių ir diena po dienos, metai po metų augame ir stiprėjame, kol pasiekiame savo galutinį fizinį ūgį. Kiekvienas žmogus auga skirtingai.

Matydami nuostabų sportinį ar muzikinį pasirodymą dažnai sakome, kad tas žmogus labai gabus, – paprastai tai būna tiesa. Bet pats pasirodymas pastatytas ant metų metus trukusio pasiruošimo ir lavinimosi. Vienas gerai žinomas rašytojas Malkolmas Gladvelis tai pavadino 10 000 valandų taisykle. Tyrėjai nustatė, kad būtent tiek laiko reikia lavintis norint pasiekti sporto, muzikos, mokslo laimėjimų, išsiugdyti profesinius įgūdžius, tapti medicinos ar teisės žinovu ir panašiai. Vienas iš tų tyrėjų tvirtina, „kad reikia lavintis dešimt tūkstančių valandų, kad pasiektum meistriškumą, t. y. taptum kurios nors srities pasaulinio masto ekspertu.“¹

Dauguma žmonių suvokia, kad norint pasiekti fizinės ir protinės veiklos maksimumą, toks pasiruošimas ir lavinimasis yra būtini.

Deja, vis pasaulietiškesniame pasaulyje mažiau pabrėžiama, kiek reikia dvasiškai augti norint tapti panašesniems į Kristų ir pakloti ilgalaikio tikėjimo pamatus. Esame linkę pabrėžti didingo dvasinio suvokimo akimirkas. Tai labai vertingi atvejai, kai žinome, kad Šventoji Dvasia paliudijo ir perdavė mums į širdį ir protą kažkokį ypatingą dvasinį suvokimą. Mes džiaugiamės tokiais įvykiais; jie jokiu būdu neturėtų būti menkinami. Bet norint džiaugtis ilgalaikiu tikėjimu ir nuolatine Dvasios bendryste niekas neatstos asmeninio religinio gyvenimo, kurį galima palyginti su fiziniu ir protiniu vystymusi. Turėtume statyti ant tų potyrių, kurie kartais primena pirmuosius kūdikio žingsnius. Tai darome, kai ištikimai laikomės įsipareigojimo lankyti šventus sakramento susirinkimus, studijuoti Raštus, melstis ir tarnauti savo pašaukimuose. Vienoje neseniai girdėtoje atsisveikinimo kalboje, nekrologe, apie 13 vaikų tėvą buvo pasakojama, kad jo „ištikimybė kasdienei maldai ir Raštų studijavimui stipriai paveikė jo vaikus, suteikdama jiems nepajudinamą tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi pamatą.“²

Aš tokį pamatą įgijau būdamas 15-os. Mano atsidavusi motina narsiai stengėsi padėti man pakloti asmeninius tikėjimo pamatus gyvenime. Aš lankiau sakramento susirinkimus, Pradinukų, vėliau Vaikinų organizaciją ir seminariją. Skaičiau Mormono Knygą ir visada asmeniškai meldžiausi. Tuo metu mūsų šeimoje įvyko dramatiškas įvykis, kai mano mylimas vyresnysis brolis svarstė galimybę siekti pašaukimo į misiją. Mano nuostabus tėtis, mažai aktyvus Bažnyčios narys, norėjo, kad jis toliau studijuotų ir netarnautų misijoje. Tai tapo tema, dėl kurios nebuvo sutarimo.

Per puikų pokalbį su broliu, kuris buvo penkeriais metais vyresnis ir tą pokalbį vedė, mudu priėjome prie išvados, kad jo sprendimas, ar tarnauti misijoje, priklauso nuo trijų dalykų: 1)  Ar Jėzus Kristus buvo dieviškos kilmės? 2)  Ar Mormono Knyga tikra? 3)  Ar Džozefas Smitas buvo Sugrąžinimo pranašas?

Man nuoširdžiai meldžiantis tą vakarą, Dvasia patvirtino tiesą apie visus šiuos tris dalykus. Taip pat supratau, kad beveik kiekvienas sprendimas, kurį priimsiu per likusį savo gyvenimą bus pagrįstas atsakymais į šiuos tris klausimus. Ypač gerai suvokiau, kad tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra būtinas. Žvelgdamas atgal suprantu, jog, pirmiausia dėl motinos pastangų man buvo pakloti pamatai, kad tą vakarą gaučiau tą dvasinį patvirtinimą. Mano brolis, kuris jau turėjo liudijimą, apsisprendė tarnauti misijoje ir galiausiai pelnė tėčio paramą.

Dvasinį vadovavimą galime gauti, kai jo reikia, Viešpaties laiku ir pagal Jo valią.³ „Mormono Knyga. Dar vienas Jėzaus Kristaus Testamentas“ yra puikus to pavyzdys. Neseniai mačiau pirmojo leidimo Mormono Knygos egzempliorių. Džozefas Smitas užbaigė vertimą būdamas 23-ejų. Kai ką žinome apie to vertimo eigą ir jo naudotus įrankius. Į pirmąjį 1830 metų leidimą Džozefas įtraukė trumpą įvadą ir paprastai bei aiškiai pareiškė, kad knyga buvo išversta „Dievo dovanos ir galios dėka“⁴. O kaip dėl pagalbinių priemonių – Urimų ir Tumimų, regėtojo akmenų? Ar jie buvo būtini, ar buvo tarsi pagalbiniai dviračio ratukai, reikalingi tol, kol Džozefas galėjo panaudoti tiek tikėjimo, kiek reikėjo, kad gautų tiesioginį apreiškimą?⁵

Kaip kartojimo ir nuolatinių pastangų reikia norint įgyti fizinę ir protinę galią, lygiai tas pats taikoma ir dvasiniams dalykams. Prisiminkite, kad ruošdamas pranašą Džozefą priimti plokšteles, tas pats pasiuntinys Moronis su tokiu pačiu pranešimu jį aplankė keturis kartus. Tikiu, kad kassavaitinis dalyvavimas šventuose sakramento susirinkimuose turi tokių dvasinių prasmių, kurias suprantame ne iki galo. Reguliarus Raštų apmąstymas – o ne retas jų paskaitymas – gali mūsų paviršutinišką supratimą pakeisti nuolat stiprėjančiu, didingu ir gyvenimą keičiančiu tikėjimu.

Tikėjimas yra galios principas. Leiskite pateikti jums pavyzdį: Kai buvau jaunas misionierius, šaunus misijos prezidentas⁶ nuodugniai supažindino mane su Raštų istorija, užrašyta Luko 8 skyriuje, apie moterį, kuri 12 metų sirgo kraujoplūdžiu ir išleido viską, ką turėjo, gydytojams, nesugebėjusiems jos išgydyti. Iki šios dienos ta Raštų istorija išlieka viena mano mėgstamiausių.

Pamenate, kad ji tikėjo, jog išgis, jei tik prisilies prie Gelbėtojo drabužio. Tad prisilietusi ji iškart pagijo. Su mokiniais einantis Gelbėtojas tarė: „Kas mane palietė?“

Petras atsakė, kad visi jie, šalia einantieji, Jį spaudė.

„Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo jėga.“

Anglų kalboje žodžio jėga [angl. virtue] šaknį lengvai galima būtų išversti kaip „galia“. Ispanų ir portugalų kalbose jis ir verčiamas kaip „galia“. Nepaisant to, Gelbėtojas nematė tos moters; Jis nebuvo sutelkęs savo dėmesio į jos rūpestį. Tačiau jos tikėjimas buvo toks, kad prisilietimas prie drabužio apvado iššaukė gydančią Dievo Sūnaus galią.

Ir Gelbėtojas jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“⁷

Iki šiol mąstau apie šią istoriją. Suvokiu, kad mūsų asmeninės maldos ir maldavimai mylinčiam Tėvui danguje Jėzaus Kristaus vardu į mūsų gyvenimą gali atnešti didesnes palaimas, nei pajėgiame suvokti. Tikėjimo, tokio tikėjimo, kokį parodė ši moteris, pamatai turėtų būti didžiausias mūsų širdžių troškimas.

Tačiau pradiniai tikėjimo pamatai, net su dvasiniu patvirtinimu, neužkerta kelio iššūkiams. Atsivertimas į Evangeliją nereiškia, kad visos mūsų problemos išsispręs.

Ankstyvosios Bažnyčios istorija bei Doktrinoje ir Sandorose užrašyti apreiškimai pateikia puikių pavyzdžių, kaip pakloti tikėjimo pamatus ir kovoti su kiekvieną žmogų ištinkančiais netikėtumais ir iššūkiais.

Kirtlando šventyklos užbaigimas buvo visos Bažnyčios pamatinis įvykis. Jį lydėjo Dvasios išsiliejimai, doktrininiai apreiškimai ir tolesniam Bažnyčios kūrimui būtinų raktų sugrąžinimas. Kaip senovės apaštalai Sekminių dieną, daugelis narių išgyveno nuostabius dvasinius potyrius, susijusius su Kirtlando šventyklos pašventinimu.⁸ Bet, kaip yra ir mūsų gyvenime, tai nereiškė, kad jie ateityje išvengs iššūkių ar sunkumų. Šie pirmieji nariai nė nenutuokė, kad jiems teks susidurti su finansine Jungtinių Valstijų krize – 1837-ųjų metų panika, – kuri ištirs pačias jų sielų gelmes.⁹

Pavyzdžiu gali būti su šia finansine krize susijusių sunkumų patyręs vyresnysis Parlis P. Pratas, vienas iš didžių Sugrąžinimo vadovų. Jis buvo vienas pirmųjų Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių. 1837 metų pradžioje, pagimdžiusi jų pirmąjį kūdikį, mirė jo brangioji žmona Tenkfulė. Parlis ir Tenkfulė buvo susituokę beveik 10 metų, ir jos mirtis jį labai sukrėtė.

Po kelių mėnesių vyresnysis Pratas susidūrė su viena sunkiausių padėčių, kokiose kada nors yra buvusi Bažnyčia. Pačiame visą šalį apėmusios krizės įkarštyje tam tikros vietinės ekonominės problemos – tarp kurių buvo spekuliacijos žemės sklypais ir Džozefo Smito bei kitų Bažnyčios narių įkurtos finansų įstaigos patiriami sunkumai – Kirtlande sukėlė nesantaiką ir ginčus. Bažnyčios vadovai ne visada savo gyvenimuose priimdavo išmintingus finansinius sprendimus. Parlis patyrė didelių finansinių nuostolių ir kurį laiką buvo labai nepatenkintas pranašu Džozefu.¹⁰ Jis rašė Džozefui aštrios kritikos kupinus laiškus ir prieš pranašą kalbėjo iš sakyklos. Tuo pat metu Parlis sakėsi toliau tikįs Mormono Knyga bei Doktrina ir Sandoromis.¹¹

Vyresnysis Pratas prarado savo žmoną, žemę ir namus. Neįspėjęs Džozefo Parlis išvyko į Misūrį. Pakeliui jis netikėtai sutiko į Kirtlandą grįžtančius apaštalus Tomą B. Maršą ir Deividą Peteną. Jie jautė, kad Kvorumui reikia grąžinti santarvę, ir įkalbėjo Parlį grįžti drauge su jais. Jis suvokė, kad niekas neprarado daugiau nei Džozefas Smitas ir jo šeima.

Parlis susirado pranašą ir su ašaromis išpažino, kad tai, ką padarė, buvo neteisinga. Kelis mėnesius po savo žmonos Tenkfulės mirties Parlis buvo „po tamsiu debesimi“ ir pasidavė baimei ir nusivylimui.¹² Džozefas, žinodamas, ką reiškia kovoti su pasipriešinimu ir pagundomis, „nuoširdžiai atleido“ Parliui, melsdamasis dėl jo ir jį palaimindamas.¹³ Parliui ir kitiems likusiems ištikimiems nariams tie Kirtlando sunkumai išėjo į gera. Jų išmintis išaugo, jie tapo kilnesni ir dorybingesni. Ši patirtis tapo jų tikėjimo pamato dalimi.

Į negandas neturime žvelgti nei kaip į Viešpaties nemalonę, nei kaip į Jo palaimų atitraukimą. Priešingybė visame kame yra dalis tos grynintojo ugnies, paruošiančios mus amžinajam celestialiniam likimui.¹⁴ Kai pranašas Džozefas buvo Liberčio kalėjime, jam pasakyti Viešpaties žodžiai apibūdino įvairiausius sunkumus ir baigėsi taip:

„Jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.

Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?“¹⁵

Viešpats šiame nurodyme Džozefui Smitui taip pat aiškiai pasakė, kad pranašo dienos yra žinomos ir jų nebus atskaičiuota mažiau. Viešpats užbaigė taip: „Nebijok to, ką gali padaryti žmogus, nes Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“¹⁶

Kokios tad yra tikėjimo palaimos? Ką tikėjimas įvykdo? Sąrašas beveik begalinis:

Dėl tikėjimo Kristumi mūsų nuodėmės gali būti atleistos.¹⁷

Visi, kurie tiki, bendrauja su Šventąja Dvasia.¹⁸

Išgelbėjimas ateina per tikėjimą Kristaus vardu.¹⁹

Įgauname stiprybės pagal mūsų tikėjimą Kristumi.²⁰

Niekas neįeina į Kristaus atilsį, išskyrus tuos, kurie išplauna savo apdarus Kristaus krauju dėl savo tikėjimo.²¹

Į maldas atsakoma pagal tikėjimą.²²

Be žmonių tikėjimo Dievas tarp jų negali daryti stebuklų.²³

Galiausiai mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi yra būtinas mūsų amžinojo išgelbėjimo ir išaukštinimo pamatas. Helamanas taip mokė savo sūnus: „Atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; […]  kuris yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“²⁴

Esu dėkingas už tikėjimo pamatų tvirtinimą, vykstantį šioje konferencijoje. Meldžiu, kad turėtume pakankamai pasiaukojimo ir nuolankumo stiprinti savo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi pamatus. Apie Jį aš tvirtai liudiju, Jėzaus Kristaus vardu, amen.