„Vaikščiok su manimi“

Mano mylimi kunigijos broliai, šiandien siekiu tiek patikinti, tiek ir įkvėpti jus vykdyti savo kunigystės tarnystę. Tai šiek tiek panašu į tikslą, kurio siekė Gelbėtojas sutikęs turtingą jaunuolį, paklaususį: „Ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Žr. Mato 19:16.) Gal jūs atėjote į šią konferenciją, kaip tas jaunuolis atėjo pas Gelbėtoją, norėdami sužinoti, ar jūsų tarnavimas buvo priimtinas. Taip pat galbūt jaučiate, kad reikėtų padaryti daugiau – gal daug daugiau! Meldžiu, kad man pavyktų perduoti meilingą Gelbėtojo pritarimą dėl to, ką jau atlikote, ir tuo pat metu padrąsinančiai žvilgtelėti į tai, ką jūs, kaip turintieji Jo šventą kunigystę, Jam padedant, dar galite atlikti.

To turtingo jaunuolio buvo paprašyta parduoti viską, ką jis turėjo, išdalinti vargšams ir sekti Gelbėtoju. Jūsų būsima pažanga gal to nereikalaus, bet tam tikro pasiaukojimo reikės. Kad ir kaip būtų, tikiuosi, kad dėl mano žinios jūs nepasitrauksite nuliūdę kaip tas jaunuolis. (Žr. Mato 19:20–22.) Greičiau tikiuosi, kad jūs eisite savo keliu džiaugdamiesi (žr. DS 84:105), nes norite tobulėti ir manote, kad galite.

Svarstant, ką Viešpats pašaukė mus atlikti, yra natūralu jausti tam tikrą netinkamumą. Iš tikrųjų, jei man pasakytumėte, kad jaučiatės visiškai pajėgūs atlikti savo kunigystės pareigas, turbūt sunerimčiau, kad jų nesuprantate. Kita vertus, jei man pasakytumėte, kad ketinate pasiduoti, nes užduotis smarkiai viršija jūsų galimybes, tada norėčiau jums padėti suprasti, kaip Viešpats lavina ir stiprina Jo kunigystę turinčius asmenis atlikti tai, ko jie niekada negalėtų atlikti vieni patys.

Tai tinka kalbant apie mane ir mano pašaukimą bei apie jus ir jūsų pašaukimus. Nė vienas iš mūsų kunigystės darbo negalime atlikti – gerai atlikti – remdamasis vien savo išmintimi ir talentais. Taip yra todėl, kad tai ne mūsų darbas, – tai Viešpaties darbas. Taigi vienintelis būdas jį atlikti sėkmingai – pasikliauti Juo, ar būtumėte ką tik pašauktas diakonas, kuriam patikėta įnešti dvasinės galios į sakramento apeigas; ar jaunas namų mokytojas, Viešpaties paskirtas mylėti ir tarnauti nepažįstamai šeimai, kuri, regis, nenori jūsų meilės ir jūsų tarnavimo; ar tėvas, kuris žino, kad turi teisiai pirmininkauti savo šeimai, bet gal nežino, kaip tai daryti, o laiko lieka nedaug, nes vaikai auga taip greitai, o pasaulis atrodo toks grubus ir priešiškas.

Taigi, jei jaučiatės šiek tiek netinkami, priimkite tai, kaip gerą ženklą. Tai rodo, kad galite suvokti, kaip didžiai Dievas pasitiki jumis. Tai reiškia, kad menkai suvokiate, kas iš tikrųjų yra kunigystė.

Labai nedaug žmonių pasaulyje tai suvokia. Netgi tie, kurie gali mintinai pasakyti protingą apibrėžimą, gali ne iki galo jį suprasti. Yra keletas Raštų ištraukų, kurios, jose esančia Dvasios galia, gali padėti jums pajusti pagarbią baimę šventai kunigystei. Štai keletas tų Raštų ištraukų:

„[…] Melchizedeko kunigystės, galia ir įgaliojimas yra turėti visų bažnyčios dvasinių palaiminimų raktus –

turėti privilegiją gauti dangaus karalystės slėpinius, turėti prieš save atvertus dangus, bendrauti su visuotiniu susirinkimu ir Pirmagimio bažnyčia bei mėgautis Dievo Tėvo ir Jėzaus – naujosios sandoros tarpininko – bendryste ir akivaizda.

[…] Aarono kunigystės, galia ir įgaliojimas yra turėti angelų tarnavimo raktus“ (DS 107:18–20).

„[Kunigystės] apeigose apsireiškia dieviškumo galia. […]

Nes be to joks žmogus negali pamatyti Dievo veido, būtent Tėvo, ir likti gyvas“ (DS 84:20, 22).

„Ši aukštoji kunigystė yra pagal [Dievo] Sūnaus tvarką, kuri buvo nuo pasaulio įkūrimo; arba, kitais žodžiais, yra be dienų pradžios ar metų pabaigos ir paruošta nuo amžinybės iki visos amžinybės pagal jo išankstinį žinojimą apie viską“ (Almos 13:7).

„Kiekvienas, kuris įšventintas pagal šią tvarką ir pašaukimą, turės galią tikėjimu perskelti kalnus, perskirti jūras, išdžiovinti vandenis, pasukti jų tėkmę;

sustabdyti tautų armijas, perskirti žemę, nutraukti bet kokius pančius, stovėti Dievo akivaizdoje; viską daryti pagal jo valią, pagal jo įsakymą, pajungti kunigaikštystes ir galias; ir tai – pagal Dievo Sūnaus, kuris buvo dar prieš pasaulio įkūrimą, valią“ (Džozefo Smito Vertimas, Pradžios 14:30–31).

Vienas būdas atsakyti į tokius pagarbią baimę keliančius kunigystės galios apibūdinimus yra manyti, kad tai taikoma ne mums. Kitas būdas atsakyti yra nuoširdžiai užduoti sau tokius sielą tiriančius klausimus: ar esu jautęs, kad man atsivėrė dangūs? Ar kas nors vartotų frazę „angelų tarnavimas“ mano tarnystei apibūdinti? Ar atnešu „dieviškumo galią“ į gyvenimus žmonių, kuriems tarnauju? Ar perskėliau kalną, sustabdžiau armiją, nutraukiau kieno nors pančius, ar pajungiau pasaulio galias – net jei tik perkeltine prasme – tam, kad įvykdyčiau Dievo valią?

Toks savęs tyrimas atneša jausmą, kad Viešpaties tarnystėje galime padaryti daugiau. Tikiuosi, jog tai taip pat skatina jus jausti, kad norite padaryti daugiau – trokštate aktyviau dalyvauti stebuklingame Viešpaties darbe. Tokie jausmai yra pirmieji žingsniai tampant tokiais žmonėmis, kokiems išugdyti ir skirtas kunigystės tarnavimas.

Kitas žingsnis aprašytas Jehovos pokalbyje su Henochu. Henochą pažįstame kaip galingą pranašą, kuris vidur didžio nelabumo sukūrė Sionę. Bet prieš tapdamas galingu pranašu Henochas sakė: „Aš esu tik jaunuolis, ir visi žmonės manęs nekenčia; nes esu neiškalbus“ (Mozės 6:31). Paklausykime, kokiais žodžiais Viešpats drąsino Henochą. Šie Jo žodžiai tinka ir jums, kurie kaip kunigija esate pašaukti tarnauti kitiems.

„Viešpats tarė Henochui: Eik ir daryk, kaip aš tau įsakiau, ir joks žmogus nepervers tavęs. Atverk savo burną, ir ji bus pripildyta, ir aš duosiu tau, ką sakyti, nes visas kūnas yra mano rankose, ir aš darysiu, kaip man atrodo tinkama. […]

Štai mano Dvasia ant tavęs, todėl aš išteisinsiu visus tavo žodžius; ir kalnai bėgs nuo tavęs, ir upės pasuks iš savo vagų; ir tu būsi manyje, ir aš – tavyje; taigi vaikščiok su manimi“ (Mozės 6:32, 34).

Broliai, mūsų įšventinimas į kunigystę yra Viešpaties kvietimas vaikščioti su Juo. Ką reiškia vaikščioti su Viešpačiu? Tai reiškia daryti tai, ką Jis daro, tarnauti taip, kaip Jis tarnauja. Tam, kad laimintų stokojančius, Jis aukojo savo patogumus, todėl ir mes stengiamės tai daryti. Jis, išskirtinį dėmesį skyrė žmonėms, kurių visuomenė nepaisė ar net vengė, todėl ir mes turime stengtis tai daryti. Jis drąsiai, bet su meile liudijo apie tikrą doktriną, kurią Jis gavo iš savo Tėvo, nors ji buvo nepopuliari, todėl ir mes turime tai daryti. Jis visiems sakė: „Ateikite pas mane“ (Mato 11:28), ir mes visiems sakome: „Ateikite pas Jį.“ Kaip kunigija esame Jo atstovai. Veikiame ne savo, o Jo vardu. Kalbame ne savo, o Jo žodžius. Žmonės, kuriems tarnaujame, Jį geriau pažįsta per mūsų tarnystę.

Kai tik priimame Viešpaties kvietimą „vaikščiok su manimi“, mūsų kunigystės tarnystės esmė pasikeičia. Ji iš karto tampa aukštesnė, kilnesnė ir lengviau įvykdoma, nes žinome, kad esame ne vieni. Stipriausiai tai jaučiau, kai prezidentas Tomas S. Monsonas prieš devynerius metus man pradedant tarnauti dabartiniame pašaukime uždėjo rankas man ant galvos ir palaimino. Per tą palaiminimą Jis pacitavo tokius Gelbėtojo žodžius: „Ir kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).

Daug kartų pasitikėjau šiuo pažadu ir per 72-us savo kunigystės tarnavimo metus daugeliu būdų mačiau, kaip jis būdavo įvykdomas. Tai įvyko, kai buvau ką tik gavęs Aarono kunigystę ir paskirtas dalinti sakramentą. Siaubingai bijodamas suklysti, prieš susirinkimą išėjau iš sakramento salės ir nevilties apimtas meldžiau, kad Dievas man padėtų. Gavau atsakymą. Pajutau, kad Viešpats su manimi. Pajutau, kad Jis manimi pasitiki, – taigi pajutau, kad galiu atlikti savo darbo dalį.

Kitą kartą tai nutiko, kai tarnavau vyskupu. Man paskambino moteris, kuri padarė rimtą klaidą ir dabar turėjo priimti sunkų, gyvenimą keičiantį sprendimą. Kalbėdamas su ja pajutau, kad žinau problemos sprendimą, bet taip pat stipriai pajutau, kad aš neturėčiau jai jo pasakyti – ji turėjo jį sužinoti pati. Tariau jai: „Tikiu, kad Dievas pasakys jums, ką daryti, jei paklausite Jo.“ Vėliau ji man pranešė, kad paklausė ir Jis tikrai jai pasakė.

Kartą man tarnaujant vyskupu paskambino iš policijos. Man buvo pasakyta, kad girtas vairuotojas pro stiklą įvažiavo į banko vestibiulį. Kai suglumęs vairuotojas pamatė apsaugininką su į jį nukreiptu ginklu, jis sušuko: „Nešaukite! Aš – mormonas!“

Išaiškėjo, kad tas girtas vairuotojas buvo visai neseniai pasikrikštijęs mano apylinkės narys. Ruošdamasis kalbėtis su juo vyskupo kabinete galvojau, ką jam pasakyti, kad jis pajustų sąžinės graužatį dėl to, kad sulaužė savo sandoras ir užtraukė gėdą Bažnyčiai. Bet kai žiūrėjau į jį, prote išgirdau balsą, sakantį taip aiškiai, tarsi kas kalbėtų man: „Ketinu leisti tau jį pamatyti taip, kaip aš jį matau.“ Ir tada, akimirkai, visa jo išvaizda mano akyse pasikeitė. Pamačiau ne apgirtusį vaikiną, o šviesų, kilnų Dievo sūnų. Staiga pajutau Viešpaties meilę jam. Šis regėjimas pakeitė mūsų pokalbį. Jis taip pat pakeitė mane.

Taip vaikščiodamas su Viešpačiu Jo tarnystėje išmokau svarbių tiesų. Norėčiau pasidalinti su jumis trimis iš jų. Pirma yra ta, kad Dievas atidus ir padės net ką tik įšventintam jauniausiam diakonui. Niekada neturite manyti, kad esate per menkas ir per daug nereikšmingas, kad Jis skirtų dėmesį jums ir jūsų tarnystei, kurią atliekate Jo vardu.

Antra yra ta, kad Viešpaties darbas – ne tik problemų sprendimas, bet ir žmonių ugdymas. Taigi vaikščiodami su Juo kunigystės tarnystėje galite suprasti, jog kartais tai, kas atrodo greičiausias sprendimas, nėra Viešpaties laukiamas sprendimas, nes jis neleidžia žmonėms augti. Jei klausysite, Jis pamokys jus taip, kaip tik Jis moka. Atminkite, kad Dievo darbas ir šlovė nėra tik vadovauti įspūdingai organizacijai; Jo darbas ir šlovė – „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Juk galiausiai būtent todėl Jis duoda savo kunigystės įgaliojimą tokiems netobuliems mirtingiesiems, kaip jūs ir aš, ir kviečia mus dalyvauti Jo darbe. Jo darbas yra mūsų pažanga!

Dabar trečia tiesa: vaikščiojimas su Gelbėtoju kunigystės tarnystėje pakeis jūsų požiūrį į kitus. Jis išmokys jus žiūrėti į juos Jo akimis – nepaisant išvaizdos žiūrėti į širdį (žr. 1 Samuelio 16:7). Būtent taip Gelbėtojas galėjo matyti Simoną – ne kaip impulsyvų žveją, o kaip Petrą, tvirtą būsimą Jo Bažnyčios vadovą (žr. Luko 5:1–11). Būtent taip jis galėjo matyti Zachiejų – ne kaip sugedusį muitininką, kokiu jį laikė kiti, bet kaip sąžiningą, dorą Abraomo sūnų (žr. Luko 19:1–9). Jei vaikščiosite su Viešpačiu pakankamai ilgai, išmoksite matyti kiekvieną kaip beribio potencialo Dievo vaiką, nepriklausomai nuo to, kokia jo ar jos praeitis. Jei ir toliau vaikščiosite su Gelbėtoju, išsiugdysite dar vieną Jo dovaną – sugebėjimą padėti žmonėms matyti savo potencialą ir atgailauti.

Mano brangūs kunigystės broliai, daugeliu atžvilgių esame kaip tie du mokiniai, ėję keliu į Emausą pirmą Velykų sekmadienį. Tai buvo prisikėlimo rytas, bet jie dar nebuvo tikri, kad įvyko prisikėlimas, ir net nesuprato, ką prisikėlimas reiškia. Jie tikėjo, kad „[Jėzus iš Nazareto] yra tas, kuris atpirks Izraelį“, bet jų širdys buvo nerangios „tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai“ apie prisikėlimą. Jiems toliau keliaujant ir bandant tai apsvarstyti, Jėzus prisiartino ir ėjo su jais. Bet jų akys buvo uždengtos, kad jie jo nepažintų. (Žr. Luko 24:13–32.)

Liudiju, kad mums einant kunigystės tarnavimo keliu, Gelbėtojas Jėzus Kristus eina su mumis, nes tai yra Jo kelias. Prieš mus eina Jo šviesa ir mus lydi Jo angelai. Gal iki galo nesuprasime, kas yra kunigystė, ar kaip ja naudotis taip, kaip tai daro Jis. Bet jei būsime dėmesingi toms akimirkoms, „kada mūsų širdys dega“ (žr. Luko 24:32), mūsų akys gali būti atidengtos, ir mes pamatysime Jo ranką mūsų gyvenimuose ir tarnystėje. Liudiju, kad geriausiai Jį pažinsime dirbdami su Juo ir tarnaudami Jam šiame didžiame Dievo vaikų gelbėjimo darbe. „Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką, kuriam netarnavo ir kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“ (Mozijo 5:13.) Jėzus Kristus yra mūsų šeimininkas. Tai yra Jo Bažnyčia. Mūsų turima kunigystė yra Jo kunigystė. Tikiuosi, kad visi pasirinksime vaikščioti su Juo ir pamatyti, kaip Jis vaikšto su mumis.

Iškilmingai liudiju, kad Jėzus yra Kristus, mūsų prisikėlęs Viešpats. Liudiju, kad kunigystė, kurią Jis patikėjo mums, yra galia kalbėti ir veikti Jo vardu. Esame vaikai mylinčio Dangiškojo Tėvo, kuris atsako į mūsų maldas ir siunčia Šventąją Dvasią stiprinti mus visuose kunigystės pavedimuose, kuriais buvome palaiminti. Džozefas Smitas matė Tėvą ir Sūnų. Jis gavo kunigystės raktus, kurie buvo perduoti prezidentui Tomui S. Monsonui, naudojančiam juos šiandien. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.