Sandoros su Dievu stiprina, saugo ir ruošia mus amžinajai šlovei
Pasirinkusios sudaryti sandoras ir jų laikytis, būsime palaimintos didesne laime šiame gyvenime ir šlovingu būsimu amžinuoju gyvenimu.
Seserys, o koks džiaugsmas susiburti pasaulinėje seserijoje! Kaip moterys, sudarančios sandoras su Dievu ir jų besilaikančios, dalijamės dvasiniais ryšiais, kurie padeda įveikti mūsų laikų iššūkius ir ruošia mus antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui. Šių sandorų laikymasis leidžia mums būti įtakingomis moterimis, galinčiomis priartinti kitus prie Gelbėtojo.
Tos, kurios esate pakrikštytos, tą nepamirštamą dieną sudarėte sandorą priimti Jėzaus Kristaus vardą, visuomet Jį atminti, laikytis Jo įsakymų ir tarnauti Jam iki galo. Kai tai darome, Dangiškasis Tėvas pažada atleisti mums mūsų nuodėmes ir suteikti Šventosios Dvasios bendrystę. Šie palaiminimai užveda mus ant kelio, kuris, jei veršimės pirmyn ir ištversime iki galo, leis mums gyventi celestialinėje karalystėje su Juo ir Jo Sūnumi. Kiekvienam pakrikštytam žmogui buvo pažadėtos šios privilegijos, jei ji ar jis laikysis tą ypatingą dieną sudarytų sandorų.
Tie, kurie šventykloje sudaro kitas sandoras, gauna galingus pažadus su asmeninės ištikimybės sąlyga. Mes iškilmingai pažadame paklusti Dievo įsakymams, gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, būti moraliai tyri ir paskirti savo laiką bei talentus Viešpačiui. Savo ruožtu Dievas pažada palaiminimus šiame gyvenime ir galimybę sugrįžti pas Jį.1 Šiame procese mums suteikiama, arba dovanojama, galia atskirti tiesą nuo klaidos, tai, kas teisinga, nuo to, kas neteisinga, tarp painių ir negatyvių balsų, kurie mus bombarduoja. Kokia galinga dovana!
Man ruošiantis pirmą kartą vykti į šventyklą mama ir patyrusios Paramos bendrijos seserys padėjo išsirinkti reikalingus daiktus, įskaitant gražius apeiginius drabužius. Bet svarbiausias pasiruošimas buvo dar prieš apdarų pasirinkimą. Pakalbėjęs su manimi, kad nustatytų, ar esu verta, vyskupas paaiškino sandoras, kurias sudarysiu. Jo rūpestingi paaiškinimai suteikė man galimybę apgalvoti tas sandoras ir pasiruošti sudaryti jas.
Atėjus tai dienai, viską dariau kupina dėkingumo ir ramybės. Nors ir nesupratau visos sudarytų sandorų reikšmės, žinojau, kad per jas buvau susieta su Dievu ir, jei laikysiuosi tų sandorų, man buvo pažadėti palaiminimai, kuriuos tada vargiai galėjau suprasti. Nuo tos pirmos patirties nuolat buvau patikinama, kad su Dievu sudarytų sandorų laikymasis leidžia mums semtis Gelbėtojo galios, kuri stiprina mus neišvengiamuose išbandymuose, suteikia apsaugą nuo priešininko įtakos ir ruošia mus amžinajai šlovei.
Gyvenimo patyrimai gali svyruoti nuo juokingų iki širdį veriančių, nuo niūrių iki šlovingų. Kiekviena patirtis padeda mums geriau suprasti visa apimančią mūsų Tėvo meilę ir mūsų gebėjimą keistis per Gelbėtojo malonės dovaną. Sandorų laikymasis leidžia Gelbėtojo galiai apvalyti mus mums mokantis per patirtį. Nesvarbu, ar tai būtų nedidelis neteisingas sprendimas, ar didelis paslydimas, mūsų Išpirkėjas yra pasiruošęs pagauti mus, kai krentame, jei atsigręšime į Jį.
Ar kada nors stovėjote ant aukšto skardžio, kojų pirštais ant jo krašto, o nugara atsisukę į žemiau esančią bedugnę? Virvėmis leidžiantis nuo uolos, nors esate saugiai prijungti prie stiprių virvių ir įrangos sistemos, kuria galite saugiai nusileisti, stovėjimas ant krašto vis tiek verčia širdį smarkiai daužytis. Kad atbulom žengtum nuo skardžio ir pakibtum ore tik ant virvių, reikia pasitikėjimo inkaru, pritvirtinto prie nepajudinamo objekto. Reikia pasitikėjimo žmogumi, kuris jums leidžiantis tolygiai įtemps virvę. Ir nors įranga suteikia jums šiek tiek galimybės kontroliuoti savo nusileidimą, turite būti tikri, kad jūsų partneris neleis jums nukristi.
Puikiai prisimenu, kai virvėmis leidomės nuo uolų su grupe merginų. Turėjau leistis pirma. Atbula žengusi nuo skardžio pradėjau nekontroliuojamai kristi. Laimei, virvė trūktelėjo ir mano per greitas leidimasis buvo sustabdytas. Kabėdama pusiaukelėje virš dantyto uolos paviršiaus, karštai meldžiausi už tą žmogų ar daiktą, kuris saugojo mane nuo kritimo ant akmenų.
Vėliau sužinojau, kad inkaro varžtas nebuvo patikimai pritvirtintas, ir kai nužengiau nuo krašto, mane leidžiantis žmogus buvo parverstas ant nugaros ir traukiamas skardžio krašto link. Jam kažkaip pavyko atremti kojas į pasitaikiusius akmenis. Įsitvirtinęs toje padėtyje, jis sugebėjo mane nuleisti didelėmis pastangomis perimdamas virvę rankomis. Nors jo nemačiau, žinojau, kad jis iš visų jėgų stengėsi išgelbėti mane. Kitas draugas buvo skardžio apačioje pasiruošęs mane sugauti, jei virvė neatlaikytų. Kai nusileidau pakankamai arti, jis sugriebė mano apraišus ir nuleido mane ant žemės.
Su Jėzumi Kristumi, kaip mūsų inkaru ir tobulu partneriu, esame tikros dėl Jo meilės kupinos stiprybės išbandymuose ir dėl savo galutinio išvadavimo per Jį. Kaip mokė prezidentas M. Raselas Balardas: „Tikėjimas Dievu ir Jo Sūnumi, Viešpačiu Jėzumi Kristumi, yra […] inkaras, kurį privalome turėti savo gyvenime, kad tvirtai mus laikytų socialinių neramumų ir nedorybių laikais. […] Mūsų tikėjimas […] turi būti sutelktas į Jėzų Kristų, Jo gyvenimą ir Apmokėjimą bei Evangelijos sugrąžinimą“.2
Dvasinė įranga, laikanti mus, kad neužsimuštume ant priešininko akmenų, tai mūsų liudijimas apie Jėzų Kristų ir sandoros, kurias sudarome. Galime pasikliauti šiomis atramomis, kurios mus nukreips ir ves ten, kur saugu. Kaip mūsų stropus draugas, Gelbėtojas neleis mums pakliūti už Jo įtakos ribų. Net mūsų kančios ir sielvarto metu Jis yra čia, kad pakylėtų ir padrąsintų. Jo galia padeda mums atsigauti nuo dažnai niokojančio aplinkinių pasirinkimų poveikio. Tačiau kiekviena turime užsidėti apraišus ir įsitikinti, kad mazgai yra tvirtai surišti. Turime pasirinkti būti inkaru prisitvirtinusios prie Gelbėtojo, būti su Juo susietos sandoromis.3
Kaip stipriname tą inkarą? Meldžiamės nuolankia širdimi, studijuojame ir apmąstome Raštus, atgailaudamos pagarbiai priimame sakramentą, stengiamės laikytis įsakymų ir sekti pranašo patarimais. Vykdydamos savo kasdienes užduotis kilnesniais ir šventesniais4 būdais, tampame geriau sutvirtintos su Gelbėtoju ir tuo pačiu padedame kitiems ateiti pas Jį.
Koks yra kilnesnis ir šventesnis būdas? Bendraudamos su kitais visada stengiamės gyventi pagal Evangeliją. Rūpinamės tais, kuriems reikia pagalbos, iš tikrųjų tarnaudamos ir rodydamos meilę per paprastą tarnystę. Dalijamės gerąja Evangelijos žinia su tais, kuriems reikia ramybės bei stiprybės ir kurie „nežino, kur ją rasti“.5 Darbuojamės sujungdamos šeimas amžinybei abiejose uždangos pusėse. O tiems, kurie sudarė sandoras Viešpaties namuose, prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino: „Kiekvienas suaugęs šventyklos lankytojas […] dėvės šventus kunigystės apdarus, [kurie] […] mums primena […] kasdien tuo sandoros keliu eiti vis kilnesniu ir šventesniu būdu.“6 Šie veiksmai nėra tik atsitiktinis pasirodymas, jie yra būtini mūsų kasdienei laimei ir amžinajam džiaugsmui.
Nėra nieko svarbesnio mūsų amžinajam tobulėjimui, kaip sandorų su Dievu laikymasis. Kai galioja mūsų sudarytos šventyklos sandoros, galime tvirtai viltis džiaugsmingo susitikimo su artimaisiais kitoje uždangos pusėje. Tas vaikas ar vienas iš tėvų, ar sutuoktinis, kuris paliko mirtingąjį pasaulį, visa širdimi tikisi, kad būsite ištikimos sandoroms, kurios jus susieja. Jei nepaisome savo sandorų su Dievu arba elgiamės su jomis lengvabūdiškai, tiems amžiniesiems saitams keliame pavojų. Dabar laikas atgailauti, pasitaisyti ir bandyti dar kartą.
Laimė tuščia, jei amžinojo džiaugsmo palaiminimus iškeičiame į trumpalaikį atsipalaidavimą. Nesvarbu, kiek mums metų, tai yra visiška tiesa: raktas į nesibaigiančią laimę yra gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją ir laikytis sandorų. Mūsų pranašas prezidentas Nelsonas patvirtino, kad „mūsų didžiausias saugumas ir vienintelė ilgalaikė laimė yra laikytis sugrąžintos Jėzaus Kristaus Evangelijos geležinės lazdos su jos sandoromis ir apeigomis. Kai tai darome, galime saugiai plaukti šėlstančiais vandenimis, nes turime prieigą prie Dievo galios“7.
Daugelis iš mūsų susiduriame su šėlstančiais vandenimis. Kai esame blaškomos pasipriešinimo bangų ir kartais esame apakintos per tuos sunkumus pasipilančių ašarų upelių, galime nežinoti, kuria kryptimi irkluoti savo gyvenimo valtį. Galime net manyti, kad neturime pakankamai jėgų pasiekti krantą. Jūsų regėjimą gali praskaidrinti ir nukreipti jus teisinga kryptimi prisiminimas, kas esate – mylimas Dievo vaikas, – kodėl esate žemėje ir koks jūsų tikslas – gyvenimas su Dievu ir savo artimaisiais. Audros įkarštyje yra ryškus šviesulys, rodantis kelią. „Aš esu toji šviesa, kuri šviečia tamsoje“, – sakė Jėzus.8 Žvelgdamos į Jo šviesą ir išlaikydamos savo sandorų vientisumą, galime būti tikros, kad esame saugios.
Man buvo didelė garbė susitikti su įvairaus amžiaus įvairiose gyvenimo aplinkybėse esančiomis moterimis, kurios laikosi savo sandorų. Kiekvieną dieną jos žvelgia į Viešpatį ir Jo pranašą, o ne į populiariąją žiniasklaidą. Nepaisant asmeninių sunkumų ir žalingų pasaulio filosofijų, kurios bando atitraukti jas nuo sandorų laikymosi, jos pasiryžusios likti sandoros kelyje. Jos remiasi pažadu, kad turės „vis[a], ką turi […]Tėvas“9. Moterys, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus, kiekviena iš jūsų, sudariusi sandoras su Dievu, turite galios išlaikyti Viešpaties šviesą ir vesti pas Jį kitus.10 Kai laikysitės sandorų, Jis palaimins jus savo kunigystės galia ir leis jums daryti didelę įtaką visiems, su kuriais bendraujate. Kaip sakė prezidentas Nelsonas, Jūs esate moterys, kurios išpildys išpranašautas pranašystes!11
Brangios seserys, visų svarbiausia, likite sandoros kelyje, vedančiame pas Jėzų Kristų! Buvome palaimintos, kad atėjome į žemę, kai visas pasaulis nusėtas šventyklomis. Sudaryti šventyklos sandoras ir jų laikytis gali kiekvienas vertas Bažnyčios narys. Jaunos suaugusiosios, jums nereikia laukti, kol susituoksite ar tarnausite misijoje, kad sudarytumėte tas šventas sandoras. Merginos, galite ruoštis gauti šventyklos sandorų teikiamą apsaugą ir stiprybę, kai tik sulauksite 18-os metų, kai tik būsite pasiruošusios ir jausite norą gerbti tas šventyklos sandoras.12 Tos, kurios jau gavote šventyklos palaiminimus, neleiskite, kad niekintojai ar blaškytojai atitrauktų jus nuo amžinųjų tiesų. Studijuokite ir kreipkitės į patikimus šaltinius, kad geriau suprastumėte sudarytų sandorų šventą reikšmę. Eikite į šventyklą kaip galėdamos dažniau ir klausykite Dvasios. Jausite malonų patikinimą, kad einate Viešpaties keliu. Rasite drąsos eiti toliau ir kviesti kitus eiti drauge.
Liudiju, kad pasirinkusios sudaryti sandoras su Dangiškuoju Tėvu ir pasinaudojusios Gelbėtojo galia jų laikytis, būsime palaimintos didesne laime šiame gyvenime, nei dabar galime įsivaizduoti, ir būsimu šlovingu amžinuoju gyvenimu.13 Jėzaus Kristaus vardu, amen.