Noriu gyventi taip, kad išsipildytų pažadai

Kai paskutinį kartą į Vilnių buvo atvykęs patriarchas, man buvo gal trylika ar keturiolika metų. Tuo metu nejutau noro gauti patriarchalinį palaiminimą, o dabar manau, kad jį geriau gauti vėliau, nes ne visi dalykai gali būti lengvai suprantami, kai esi jaunesnio amžiaus. Aš savo palaiminimą gavau būtent tuo metu, kai buvau pasiruošęs jį priimti.

Šiais metais skyriaus prezidentas pasikvietė mane ir paklausė, ar noriu gauti patriarchalinį palaiminimą. Atsakiau, kad labai noriu. Su jauduliu laukiau tos dienos. Jaudinausi ir važiuodamas susitikti su patriarchu. Kai atvykau, patriarchas man davė paskaityti specialiai paruoštą medžiagą apie patriarchalinį palaiminimą. Skaitydamas sužinojau kai ką naujo ir reikšmingo, bet svarbiausia – perskaitęs duotą tekstą, pajutau, jog jaudulio neliko. Visiškai ramus įžengiau į patriarcho kabinetą. Pasikalbėjome maždaug penkias minutes, o tada patriarchas man suteikė palaiminimą.

Jis pasakė, iš kokios giminės esu. Ne kažin ką žinojau apie tą giminę, todėl po palaiminimo apie ją šiek tiek man papasakojo patriarchas, o grįžęs namo gal valandą naršiau internete, kad sužinočiau daugiau. Jaučiau pasididžiavimą, kad esu kilęs iš jos.

Po palaiminimo jaučiausi labai laimingas. Jutau ramybę ir džiaugsmą. Palaiminimas stipriai paveikė mane – noriu gyventi doriau, kad patriarchalinis palaiminimas išsipildytų, nes man buvo pažadėta daug gerų dalykų. Savo bendraamžiams norėčiau pasakyti, kad gavę palaiminimą, jie nieko nepraras, priešingai, gali būti motyvuoti gyventi geresnį gyvenimą, todėl visus skatinčiau ir visiems linkėčiau gauti patriarchalinį palaiminimą.