Tarnystė kaliniams

Nors teisingumo sistemos ir skiriasi, su įkalinimu susijusios problemos kyla visose tautose ir kultūrose. Daglas Ričensas vadovauja pagalbos kalintiems Bažnyčios nariams programai. Jis taip pat bendradarbiauja su kitų tikėjimų ir bendruomenių grupėmis, kad padėtų tiems, kuriuos paveikė įkalinimas, nepaisydamas jų kilmės ir religinių pažiūrų.

Brolis Ričensas sakė: „Paplitęs su kaliniais susijęs stereotipas yra tai, kad jie visi nepatikimi, žiaurūs ir pavojingi. Tačiau aš išsiaiškinau, kad dauguma yra ne tokie. Dauguma gailisi dėl savo veiksmų. Jie stengiasi pakilti virš blogų praeities pasirinkimų ir gyventi dorai.“

Kai kuriose šalyse net pusės visų piliečių artimiausias šeimos narys yra įkalintas.² Šie įkalinti broliai ar seserys, tėvai ar vaikai – be to, kad apibūdinami pagal kokius nors žemiškus ryšius, – yra tokie pat Dievo vaikai.

Nors gyvenimas reikalauja iš mūsų teisti ir priimti nuosprendžius, tik Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus yra vieninteliai asmenys, kurie gali tobulai teisti kitus atsižvelgdami į tų žmonių aplinkybes, veiksmus ir troškimus (žr. 1 Samuelio 16:7). Tas tobulas teismas, be abejo, atsižvelgs į aplinkybes, kuriose žmonės užaugo ir kurios prisidėjo prie jų įkalinimo, pavyzdžiui, šeimos traumą, kartų kartas besitęsiantį skurdą, narkotikų vartojimo kultūrą ir pan. Daugelis kitų faktorių, tarp kurių yra jų sveikata ir gerovė, daro įtaką žmogaus gebėjimui rinktis teisingai.³ Nors visuomenei svarbu visus priversti laikytis žmonių saugumą garantuojančių įstatymų, tai padaryti galime su gailestingumu ir žvelgdami iš amžinosios perspektyvos, suvokdami, kad daug ko nesuprantame.

„Pagalvokite, kaip jaustumėtės, jeigu visą gyvenimą būtumėte teisiami ir smerkiami už jūsų blogiausią kada nors padarytą poelgį“, – sako Tania Šafer, Bažnyčios narė, kuri prieš įkurdama kalinių gynimo grupę dirbo juridiniame biure. „Dievas pasirinks, kam atleisti, o kam ne, o mums Jis įsako atleisti visiems“ (žr. Mato 18:21–22).

Principas apie tobulą Dievo teismą taip pat gali būti paguodos šaltinis nusikaltimų aukoms. Kartais kitus skaudinantys žmonės taip ir nebūna nubaudžiami žemėje. Aukos gali kentėti dar ilgai po to, kai baigėsi kaltininkų bausmės kalėjime laikas. Daugelis kalėjime atsidūrusių asmenų skirtingu laiku buvo tiek aukos, tiek nusikaltėliai, o tai primena mums, kad gyvenimas yra sudėtingas santykių ir kitus veikiančių sprendimų tinklas. Paguodą galime rasti pasikliaudami, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus viską supranta. Jų teismas bus tobulas. Jų siūlomas išgydymas – tiek nekaltam, tiek atgailaujančiam – bus visa apimantis (žr. Apreiškimo 21:4).

Vyresnysis Geritas V. Gongas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo papasakojo apie susirinkimą, kuriame visi aplinkui jį buvo apsirengę baltai. Visi dainavo ir meldėsi ir visur jautėsi Dievo meilė.⁴ Priešingai nei daugelis mūsų galbūt įsivaizdavome, tai nebuvo šventyklos susirinkimas. Tai buvo tarnystės vizitas kalėjime, kuriame balti kombinezonai yra standartinė kalinių uniforma.

„Bažnyčios vadovai rūpinasi visais, kuriuos kaip nors paveikė nusikaltimai ir įkalinimas, – paliudijo brolis Ričensas, pasakodamas, kaip vienas vadovas kas mėnesį lankydamasis kalėjime atiduoda kaliniams savąjį Bažnyčios žurnalo egzempliorių. – Jie dažnai aplanko kalinius, paremia jų šeimas ir švelniai rūpinasi aukomis.“

Tarnystė kaliniams yra kuolo prezidento, veikiančio su apylinkės vadovais, kad drauge pasirūpintų jų vietovėje esančių narių poreikiais, pareiga. Kaip jūsų kuolo prezidentas patarnauja įkalintiems nariams ir dalijasi su jais dvasią pakeliančiomis žinutėmis? Kai kuriose vietovėse lankyti ir mokyti kalinius gali būti pašaukti Bažnyčios nariai. Brolis Ričensas sakė, kad dažnai šitie kalinius morališkai palaikyti pašaukti nariai iš pradžių nerimauja, bet vėliau, suvokę, koks reikšmingas šis pašaukimas, niekada nenori būti iš jo atleisti.

Jis sako: „Tai tyras pamaldumas“ (žr. Jokūbo 1:27).

Nors neturėtume jaustis spaudžiami lankyti nepažįstamus kalinius, yra būdų, kaip jiems tarnauti saugiai. Štai keletas:

Įkalinimas gali būti nepaprastai sunkus laikas žmogaus gyvenime. Bet Šventosios Dvasios nesustabdo sienos, grotos ar grandinės. Malda, Raštų studijavimas ir nuolankumas gali kviesti Jos guodžiantį artumą kalėjimo kameroje taip pat greitai, kaip ir jo išorėje. Todėl ir kalėjimas gali tapti vieta, kur vyksta stebuklai.

Įkalinimo metu tinklaraštį rašiusi Bažnyčios narė Portija Louder laiką kalėjime apibūdino kaip sunkią tikėjimo ir savęs atradimo kelionę. „Gyvenime esu patyrusi labai rimtų problemų, bet galiu jausti, kad aš gyju per neapsakomą meilę, – rašė ji. – Kad ir su kokiu sunkumu šiuo metu susidūrėte, kad ir kur esate savo kelionėje, nepasiduokite!“

Garfas Kenonas, tarnavęs skyriaus kalėjime prezidentu, papasakojo, kaip Dvasia paragino jį su kietaširdžiu kaliniu, kuriam teko sunkus gyvenimas, kalbėtis švelniai ir maloniai. „Tai, ką pasakėte, buvo maloniausi man per visą gyvenimą pasakyti žodžiai, – pasakė tas vyriškis. – Neatsimenu, jog kada nors su manimi kas būtų kalbėjęs maloniai ir su tokiu rūpestingumu. Ačiū.“ Susitikimą jie baigė malda, kuri buvo pirmoji per daugelį metų to vyriškio išgirsta malda.

„Taip, Šventoji Dvasia tikrai yra pataisos įstaigose, – paliudijo brolis Kenonas. – Ten yra Dievo vaikų ir Jis nori, kad jie sugrįžtų.“

Dievas duoda galingus pažadus visiems, kurie pasirenka sekti Juo, nesvarbu, ar apie Jį pirmą kartą sužinome Sekmadieninėje mokykloje ar kalėjime. Kaip sakoma Ezechielio 36:26: „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią.“

Nusikaltimas nesumenkina žmogaus sielos vertės (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:10). Jei kas nors trokšta pasikeisti ir tapti geresnis, ar leidžiame jiems augti ir gauti atleidimą?

„Dievo malonė ir gailestingumas milžiniški, – sakė brolis Ričensas. – Kartais įkalintieji jaučia, kad Viešpats jiems atleido daug anksčiau nei atleidžia valdžia, visuomenė ar netgi kai kurie Bažnyčios nariai.“

Baigus kalėti sunku vėl sugrįžti į visuomenę. Buvę kaliniai dažnai turi sunkumų ieškodami darbo ar gyvenamosios vietos. Galime padėti jiems rasti saugumą tinkamose vietose ir užsiimti sveikais pomėgiais. Galbūt svarbiausia, ką galime padaryti, tai būti pozityviu, stiprinančiu draugu. Iškėlęs savo kandidatūrą į JAV prezidentus ir kalbėdamas apie kalėjimų reformą Džozefas Smitas mokė, kad „griežtumas ir atsiskyrimas niekada nepakeis žmonių polinkių tiek, kiek argumentai ir draugystė“⁵.

Judas ragino šventuosius būti gailestingus (žr. Judo 1:22). Jo žodžiai atkartoja Gelbėtojo prašymą prisiminti esančius kalėjime. Kaip atsakysime į šiuos kvietimus? Pasistenkime su Dievo gerumu puoselėti kalinius ir jų šeimas. Mūsų užuojauta ir gailestis gali daug ką pakeisti.