Kiekvienos sielos vertė

Angelo paklaustas apie Dievo nuolaidumą, Nefis nuolankiai atsakė: „Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu“ (1 Nefio 11:17). Dažnai mąstau, kaip Nefis suvokė šią paprastą, nuostabią tiesą: Dievas myli Savo vaikus. Aišku, kad jis žinojo Kristaus doktriną, kaip mokė jo „geri gimdytojai“ (1 Nefio 1:1). Bet jis taip pat žinojo atsakymus į su Gelbėtoju susijusius klausimus „kodėl“. Ir kokie tie „kodėl“?

Kodėl Dievas leido Savo Sūnui būti auka? Kodėl Jis pasiuntė mus čia, kad būtume išbandyti? Nes, kaip mokoma taip pat nuostabioje tiesoje: „Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė“ (Doktrinos ir Sandorų 18:10).

Kodėl Jam esame tokie vertingi? Natūralu, nes esame Jo vaikai ir Jis mus myli. Tačiau keliose kitose eilutėse Jis apibūdina tą dėl savo meilės mums kiekvienam suteiktą didelę dovaną – Jo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų. Jis siuntė Savo Sūnų iškęsti „mirtį kūne; taigi jis iškentėjo visų žmonių skausmus, idant visi žmonės galėtų atgailauti ir ateiti pas jį. Ir jis prisikėlė iš mirusiųjų, idant galėtų visus žmones atvesti pas save, su atgailos sąlyga“ (Doktrinos ir Sandorų 18:11–12). Jis mums sako: „Tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).

Nenuostabu, kad Dangiškasis Tėvas jaučia didžiulį džiaugsmą, kai atgailaujame. Mūsų noras atgailauti parodo nuoširdų dėkingumą už nuostabią ir neprilygstamą dovaną – pasaulio Gelbėtoją ir Išpirkėją. Tik dėl Jėzaus Kristaus ir tik per Jį galime tapti verti su pasitikėjimu stovėti Dievo akivaizdoje (žr. Doktrinos ir Sandorų 121:45).

Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino: „Pernelyg daug žmonių atgailą vertina kaip bausmę – kaip kažką vengtino, nebent išskyrus rimčiausias aplinkybes. Bet šį nubaustojo jausmą sukelia Šėtonas. Jis stengiasi atitraukti mūsų žvilgsnį nuo Jėzaus Kristaus, kuris stovi išskėstomis rankomis, tikėdamasis ir norėdamas išgydyti, atleisti, apvalyti, sustiprinti, ištaurinti ir pašventinti mus. […]

Niekas taip neišlaisvina, netaurina ir nėra taip svarbu asmeninei pažangai kaip reguliarus, kasdienis dėmesys atgailai. Atgaila nėra įvykis; tai procesas. Tai raktas į laimę ir proto ramybę. Sujungta su tikėjimu, atgaila padaro mums prieinamą Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią.“¹

Daugelį sykių pastarųjų dienų apreiškimuose Viešpats kviečia Savo vaikus-tarnus padėti Jam ir Jo Sūnui išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:14). Tik pagalvokite! Mums, kurių būsena dar netobula, visatos Dievas siunčia kvietimą padėti Jo labai vertingiems vaikams sugrįžti pas Jį. Jis žino, kad darbas sudėtingas. Bus daugybė žmonių, kurie nepriims mūsų kvietimo „Jo klausyti“. Tačiau Jis patikina esąs tos „vienos“ sielos Dievas. „Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje! (Doktrinos ir Sandorų 18:15; kursyvas pridėtas.)

Galite savęs paklausti: „Kaip galiu padėti kam nors ateiti pas Kristų, atgailauti ir būti palaimintam Jo apmokančiąja auka?“

Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo patarė, kaip dalyvauti išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe: „Supraskite, kad atversti žmones yra ne jūsų darbas. Tai Šventosios Dvasios vaidmuo. Jūsų vaidmuo – dalytis tuo, kas jūsų širdyje, ir gyventi pagal savo įsitikinimus.

Tad nenusivilkite, jei kas nors iš karto nepriima Evangelijos žinios. Tai ne jūsų asmeninė nesėkmė.

Tai asmeninis to žmogaus ir Dangiškojo Tėvo reikalas.

Jūsų užduotis mylėti Dievą ir mylėti savo artimą – Jo vaiką.

Tikėkite, mylėkite, darykite.

Eikite šiuo keliu ir Dievas per jus darys stebuklus laimindamas Savo brangiuosius vaikus.“²

Kvietimas ateiti pas Kristų per atgailą nėra skirtas vien šios žemės gyventojams. „Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams“ (Doktrinos ir Sandorų 138:58). Šventyklos ir giminės istorijos darbas yra svarbi išsklaidyto Izraelio surinkimo abiejose uždangos pusėse dalis. Atlikdami darbą už išėjusius į dvasių pasaulį galime jausti didelį džiaugsmą, nes žinome, kad toje karalystėje, kaip sakė prezidentas Vilfordas Vudrafas (1807–1898), „bus labai nedaug, jei iš viso bus, tokių, kurie nepriims Evangelijos“³. Be abejo, jie nekantraudami lauks tos dienos, kai Viešpaties namuose už juos bus atliktos gelbėjančios apeigos.

Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Kai renkame savo giminės istoriją ir į šventyklą vykstame savo protėvių labui, Dievas abiejose uždangos pusėse išlieja daugelį iš šių pažadėtų palaimų. Panašiai ir mes esame laiminami tuomet, kai tą patį daryti padedame kitiems žmonėms iš savo apylinkės ir kuolo. Arti šventyklų negyvenantys nariai taip pat gauna šias palaimas, jei dalyvauja giminės istorijos darbe ir renka savo protėvių vardus apeigoms šventykloje atlikti.“⁴

Nuostabu žinoti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas myli kiekvieną savo vaiką. Jam esame labai vertingi. Visi turime šventą pareigą tarnauti Jo vaikams abiejose uždangos pusėse ir padėti jiems suvokti savo didelę vertę.

Kviečiu jus susisiekti su tais, kurie buvo jūsų gyvenimo dalis ir galbūt kurį laiką buvo pamiršti. Ištieskite pagalbos ranką tiems, kurie paliko sandoros kelią. Tarnaukite tiems, kuriems reikia Kristaus meilės. Kurkite ryšį su esančiais kitoje uždangos pusėje per šventyklos ir giminės istorijos darbą, taip pat vardų indeksavimą. Padėkite žmonėms per jus pajusti Dievo meilę.

Kaip žadėjau, aš su savo brangia drauge iš Belgijos kalbėjausi kiekvieną sekmadienį daugiau nei keturis mėnesius. Pasiūliau jai atsisiųsti „Evangelijos bibliotekos“ programėlę. Apie ją buvo pranešta vietinio skyriaus prezidentui ir ją aplankė ir kunigystės palaiminimą suteikė nuolatiniai misionieriai. Kitą savaitę, pirmą kartą po daugiau nei 30 metų, ji dalyvavo sakramento susirinkime. Kai paskutinį kartą kalbėjomės, ji buvo kupina džiaugsmo, kad vėl prisijungė prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios.

Ji taip pat man pasakė, kad jos vyriausioji dukra vis dar vaikšto į Bažnyčią. Tuoj pat vaizdo skambučiu susisiekiau su jos dukterimi. Ji supažindino mane su visais keturiais savo nuostabiais vaikais, tada pasakė, kad tą vakarą į jos namus vakarienės planuoja ateiti nuolatiniai misionieriai. Kokia palaima buvo matyti, kad ji vis dar ištikima Bažnyčios narė!

Bendraudamas su ja šiek tiek suvokiau, kas sakoma šioje Raštų ištraukoje: „Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“ (Doktrinos ir Sandorų 18:16)

Kiekvienos sielos vertė yra didžiulė!