Palaidūnas ir namo vedantis kelias

Kai kurie tai vadina geriausia kada nors papasakota istorija.¹ Kadangi ji buvo išversta į tūkstančius pasaulio kalbų, tikėtina, kad per pastaruosius du tūkstantmečius saulė nenusileisdavo nepaminėjus šios istorijos.

Ją papasakojo Jėzus Kristus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, atėjęs į žemę „gelbėti, kas buvo pražuvę“². Jis pradeda šiais paprastais žodžiais: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.“³

Iš karto sužinome apie širdį veriantį konfliktą. Vienas sūnus⁴ pasako tėvui, kad jam nusibodo gyventi namuose. Jis nori laisvės. Jis nori palikti savo tėvų kultūrą ir mokymus. Jis pareikalauja savosios palikimo dalies – tiesiog dabar.⁵

Ar galite įsivaizduoti, kaip jautėsi tai girdėdamas tėvas? Kai jis suprato, kad sūnus labiausiai už viską nori palikti šeimą ir galbūt niekada nebegrįžti?

Sūnus tikriausiai patyrė nuotykio ir užsidegimo jaudulį. Pagaliau jis tapo savarankiškas. Laisvas nuo jaunystės kultūros principų ir taisyklių, jis pagaliau galėjo spręsti pats, be tėvų įtakos. Daugiau jokio kaltės jausmo. Jis galėjo mėgautis vienminčių bendruomenės pripažinimu ir gyventi pagal savo taisykles.

Atvykęs į tolimą šalį, jis greitai susirado naujų draugų ir pradėjo gyventi gyvenimą taip, kaip visada svajojo. Tikriausiai jį daug kas mėgo, nes jis laisvai leido pinigus. Jo naujieji draugai, besinaudojantys jo palaidumu, jo nesmerkė. Jie džiaugėsi, plojo ir palaikė jo sprendimus.⁶

Jei tuo metu būtų buvę socialiniai tinklai, jis tikrai būtų pripildęs puslapius linksmų draugų nuotraukų su saitaženkliais #Gyvenugeriausiągyvenimą! #Laimingesnisnebuvau! #Kodėltaipilgailaukiau!

Tačiau vakarėlis truko neilgai – jis retai užsitęsia. Nutiko du dalykai: pirma, jam baigėsi pinigai, o antra, kraštą užklupo badas.⁷

Problemoms didėjant, jį apėmė panika. Kadaise buvęs nesustabdomas, linksmas turtuolis dabar negalėjo sau leisti nė pavalgyti, jau nekalbant apie pastogę. Kaip jam išgyventi?

Jis buvo dosnus savo draugams. Galbūt jie dabar padėtų jam? Įsivaizduoju, kaip jis prašė nedidelės paramos – kad atsistotų ant kojų.

Raštuose mums parašyta: „Niekas jam neduodavo.“⁸

Desperatiškai stengdamasis išlikti gyvas, jis susirado vietinį ūkininką, kuris jį pasamdė kiaulėms šerti.⁹

Labai alkanas, apleistas ir vienišas, šis jaunėlis tikriausiai svarstė, kodėl viskas taip baisiai, siaubingai susiklostė.

Jį neramino ne tik tuščias skrandis. Jį neramino sielos tuštuma. Jis buvo visiškai tikras, kad atsiduodamas pasaulietiškiems geiduliams taps laimingas ir kad moraliniai įstatymai tik trukdė tai laimei. Dabar jis žinojo geriau. O kokią kainą jis turėjo sumokėti už tokias žinias!¹⁰

Didėjant fiziniam ir dvasiniam alkiui, jis mintimis grįžo prie tėvo. Ar jis padėtų jam po viso to, kas nutiko? Net patys žemiausi jo tėvo tarnai turėjo ką valgyti ir pastogę nuo audrų.

Bet grįžti pas tėvą?

Niekada.

Prisipažinti kaimui, kad iššvaistė savo palikimą?

Neįmanoma.

Susitikti su kaimynais, kurie tikrai jį įspėjo, kad jis daro gėdą savo šeimai ir labai skaudina tėvus? Grįžti pas senus draugus po to, kai gyrėsi, kad ištrūko į laisvę?

Nepakeliama.

Tačiau alkis, vienatvė ir sąžinės priekaištai niekaip negalėjo išnykti, tad jis susiprotėjo.¹¹

Jis žinojo, ką turįs daryti.

Dabar grįžkime prie tėvo, besisielojančio namų šeimininko. Kiek šimtų, o gal tūkstančių valandų jis praleido nerimaudamas dėl savo sūnaus?

Kiek kartų jis žvelgė į tą kelią, kuriuo išėjo jo sūnus, ir iš naujo išgyveno tą didžiulę netektį, kurią jautė jo sūnui išeinant? Kiek maldų jis sukalbėjo nakties tamsoje, melsdamas Dievą, kad jo sūnus būtų saugus, kad atrastų tiesą, kad sugrįžtų?

Ir vieną dieną tėvas pažvelgia į tą nuošalų kelią – kelią, vedantį namo, – ir pamato iš tolumos artėjantį siluetą.

Ar tai įmanoma?

Nors tas žmogus yra dar labai toli, tėvas iškart supranta, kad tai jo sūnus.

Jis nubėga prie jo, apkabina jį ir bučiuoja.¹²

„Tėve, – sušunka sūnus, turbūt tūkstantį kartų mintyse kartojęs šiuos žodžius, – nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“¹³

Bet tėvas neleido jam net pabaigti. Su ašaromis akyse jis įsakė savo tarnams: „Atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! […] Valgysim ir linksminsimės! […] Nes […] mano sūnus […] atsirado.“¹⁴

Mano kabinete kabo vokiečių dailininko Richardo Burde paveikslas. Mudviem su Hariete šis paveikslas labai patinka. Jame viena jautri scena iš šio Gelbėtojo palyginimo pavaizduota iš gilesnės perspektyvos.

Paveikslėlis

Sūnaus palaidūno sugrįžimas, aut. Richardas Burde.

Nors beveik visi džiaugiasi sūnaus sugrįžimu, vienas iš jų – jo vyresnysis brolis – nesidžiaugia.¹⁵

Jis nešiojasi tam tikrą emocinę naštą.

Jis buvo šalia, kai jo brolis reikalavo palikimo. Jis savo akimis matė, koks didžiulis sielvartas slėgė jo tėvą.

Nuo pat brolio išvykimo jis stengėsi palengvinti tėvo naštą. Kasdien jis stengėsi atstatyti sudaužytą tėvo širdį.

O dabar šis lengvabūdis vaikas sugrįžo, ir žmonės negali liautis dėmesiu lepinę jo maištavusį brolį.

Jis taria tėvui: „Visus šiuos metus nė karto neatsisakiau daryti tai, ko manęs prašei. Tačiau per visą tą laiką niekada manęs nepagerbėte.“¹⁶

Mylintis tėvas atsako: „Brangus sūnau, visa, kas mano, yra ir tavo! Tai nėra apdovanojimų ar pagerbimų palyginimas. Kalba eina apie išgydymą. Būtent šios akimirkos laukėme visus šiuos metus. Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo! Jis buvo pražuvęs, bet dabar atsirado!“¹⁷

Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, kaip ir visi Gelbėtojo palyginimai, šis yra ne tik apie seniai gyvenusius žmones. Jis yra apie jus ir mane šiandien.

Kas iš mūsų nėra nuklydęs nuo šventumo kelio, kvailai manydamas, kad eidamas savo egocentrišku keliu ras daugiau laimės?

Kas iš mūsų nėra pasijutęs nusižeminęs, palūžęs ir desperatiškai trokštantis atleidimo ir pasigailėjimo?

Galbūt kas nors net svarstė: „Ar apskritai įmanoma sugrįžti? Ar būsiu amžiams paženklintas, atstumtas ir vengiamas savo buvusių draugų? Ar geriau tiesiog likti paklydusiam? Kaip reaguotų Dievas, jei bandyčiau sugrįžti?“

Šis palyginimas mums pateikia atsakymą.

Dangiškasis Tėvas atskubės pas mus, Jo širdis bus perpildyta meilės ir atjautos. Jis mus apkabins, uždės apsiaustą ant pečių, užmaus ant piršto žiedą, apaus kojas ir pareikš: „Šiandien mes linksminsimės! Nes mano vaikas buvo miręs ir vėl atgijo!“

Dangus džiūgaus dėl mūsų sugrįžimo.

Ar galėčiau dabar minutėlę pakalbėti jums kiekvienam asmeniškai?

Kad ir kas būtų nutikę jūsų gyvenime, atkartoju ir skelbiu savo mylimo draugo ir bičiulio apaštalo, vyresniojo Džefrio R. Holando, žodžius: „Jums neįmanoma panerti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus [apmokančios aukos] šviesa.“¹⁸

Galbūt jūsų pasirinkimai jus nutolino nuo Gelbėtojo ir Jo Bažnyčios, tačiau prie namo vedančio kelio stovi Didysis Gydytojas ir pasitinka jus. Mes, Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, stengiamės sekti Jo pavyzdžiu ir priimti jus kaip savo brolius ir seseris, kaip savo draugus. Mes džiūgaujame ir švenčiame kartu su jumis.

Jūsų sugrįžimas nesumenkins kitų žmonių palaiminimų. Nes Tėvo dosnumas beribis, ir tai, kas duota vienam, nė kiek nesumenkina kitų prigimtinių teisių.¹⁹

Nesakau, kad sugrįžti yra lengva. Galiu tai paliudyti. Tiesą sakant, tai gali būti sunkiausias jūsų pasirinkimas.

Tačiau liudiju, kad kai tik nuspręsite sugrįžti ir žengti mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo keliu, Jo galia įsilies į jūsų gyvenimą ir jį transformuos.²⁰

Danguje džiūgaus angelai.

Džiūgausime ir mes, jūsų šeima Kristuje. Galų gale mes juk puikiai žinome, ką reiškia būti palaidūnu. Visi kasdien kliaunamės ta pačia Kristaus apmokančia galia. Mes žinome šį kelią ir eisime drauge su jumis.

Ne, mūsų kelias nebus be širdgėlos, sielvarto ar liūdesio. Tačiau nuėjome taip toli „pagal Kristaus žodį, nepajudinamai tikėdami jį, visiškai pasikliaudami nuopelnais to, kuris yra galingas išgelbėti.“ Drauge mes veršimės „pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“²¹. Drauge mes džiaugsimės „neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“²², nes Jėzus Kristus yra mūsų jėga!²³

Meldžiuosi, kad kiekvienas iš mūsų šiame giliame palyginime išgirstų Tėvo balsą, kviečiantį mus įžengti į namo vedantį kelią, kad turėtume drąsos atgailauti, priimti atleidimą ir eiti taku, vedančiu atgal pas mūsų atjaučiantį ir gailestingą Dievą. Apie tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą Jėzaus Kristaus vardu, amen.