Daugiau nei didvyris

Nuo 1856 iki 1860 metų tūkstančiai pastarųjų dienų šventųjų nutempė savo mantą rankiniuose vežimėliuose virš 1600 kilometrų kelionėje į Druskos Ežero slėnį. Prieš 167 metus būtent šią savaitę, 1856 m. spalio 4 d., prezidentas Brigamas Jangas nustebęs sužinojo, kad du rankinių vežimėlių būriai, kuriems vadovavo Edvardas Martinas ir Džeimsas Vilis, greitai artinantis žiemai vis dar buvo už šimtų kilometrų nuo Druskos ežero.¹ Jau kitą dieną, netoli nuo čia, kur esame dabar, prezidentas Jangas atsistojo prieš šventuosius ir pareiškė: „Daug mūsų brolių ir seserų yra lygumose su rankiniais vežimais, ir juos reikia atgabenti čia. […] Važiuokite ir atvežkite tuos dabar lygumose esančius žmones.“²

Vos po dviejų dienų pirmosios gelbėjimo grupės išvyko ieškoti tų pionierių su rankiniais vežimais.

Vienas Vilio būrio narys apibūdino beviltišką situaciją, kuri susidarė prieš atvykstant pagrindinei gelbėjimo komandai. Jis pasakojo: „[Kaip tik tada], kai atrodė, kad viskas prarasta […] ir, regis, nebeliko daug dėl ko gyventi, lyg žaibas iš giedro dangaus, Dievas atsakė į mūsų maldas. Pasirodė gelbėjimo grupė, vežanti maisto ir reikmenų. […] Kaip mes dėkojome Dievui už mūsų išgelbėjimą.“³

Šie gelbėtojai pionieriams buvo didvyriai, ekstremaliomis oro sąlygomis rizikuojantys gyvybe, kad į namus nugabentų kiek galima daugiau žmonių. Vienas tokių didvyrių buvo Efraimas Henksas.

Spalio vidury, nežinodamas apie keblią rankinių vežimų būrių padėtį, Henksas keliavo atgal į namus Solt Leike, kai vieną naktį jį pabudino balsas, sakantis: „Žmonės su rankiniais vežimais pateko į bėdą; ir reikia tavo pagalbos; ar vyksi ir padėsi jiems?“

Su tuo klausimu mintyse jis nuskubėjo į Solt Leik Sitį. Išgirdęs prezidento Heberio Č. Kimbolo kvietimą, kad reikia dar savanorių, Henksas jau kitą dieną savarankiškai iškeliavo gelbėti žmonių. Greitai keliaudamas jis pakeliui aplenkė kitus gelbėtojus ir pasiekė Martino būrį. Henksas prisiminė: „Vaizdas, atsivėręs mano akims, įžengus į jų stovyklą, niekada neišdils man iš atminties [… ir] jo pakaktų sugraudinti net pačią tvirčiausią širdį.“⁴

Efraimas Henksas ištisas dienas vaikščiojo nuo vienos palapinės prie kitos laimindamas ligonius. Jis pasakojo: „Daugeliu atvejų, kai patarnaudavome ligoniams ir Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu sudrausdavome ligas, sergantieji iš karto atgaudavo jėgas, jie beveik akimirksniu išgydavo.“⁵ Tiems pionieriams su rankiniais vežimėliais Efraimas Henksas amžiams bus didvyris.

Panašiai kaip šis nuostabus išgelbėjimas, mūsų gyvenimą paveikiantys ar netgi istorijos tėkmę keičiantys įvykiai dažnai yra atskirų vyrų ir moterų – didžių menininkų, mokslininkų, verslo lyderių ir politikų – sprendimų ir pasiekimų rezultatas. Šie ypatingi žmonės dažnai gerbiami kaip didvyriai, o jų pasiekimams atminti statomi paminklai ir memorialai.

Kai buvau mažas, mano pirmieji didvyriai buvo sportininkai. Kiek prisimenu, rinkdavau beisbolo korteles su aukščiausios lygos beisbolo žaidėjų nuotraukomis ir statistine informacija. „Didvyrių garbinimas“ vaikystėje gali būti smagus ir nekaltas, pavyzdžiui, kai per Helovyną vaikai persirengia mėgstamiausiais superherojais. Nors žavimės daugeliu talentingų ir nuostabių vyrų bei moterų ir gerbiame juos už jų gebėjimus ir atliktą darbą, tai, kiek jie yra šlovinami, jei tai daroma be saiko, gali būti lygintina su aukso veršio garbinimu, ką Sinajaus dykumoje darė Izraelio vaikai.

Tai, kas vaikystėje buvo nekalta pramoga, suaugusiesiems gali tapti kliūtimi, jei politikų, tinklaraštininkų, nuomonės formuotojų, sportininkų ar muzikantų „didvyrių garbinimas“ verčia mus žvelgti „toliau tikslo“⁶ ir pamiršti tai, kas iš tiesų yra svarbiausia.

Izraelio vaikams didžiausias iššūkis buvo ne auksas, kurį jie nešė su savimi kelionėje į pažadėtąją žemę, bet tai, kuo jie tam auksui leido tapti: stabu, kuris tada tapo jų garbinimo objektu, nugręžusiu jų dėmesį nuo Jehovos, perskyrusio Raudonąją jūrą ir išvadavusio juos iš vergijos. Susitelkimas į veršį paveikė jų gebėjimą garbinti tikrąjį Dievą.⁷

Tikrasis didvyris – mūsų didvyris, dabar ir per amžius, – yra Jėzus Kristus, ir bet kas, kas atitraukia mūsų dėmesį nuo Jo mokymų, esančių Raštuose ir dabartinių pranašų žodžiuose, gali neigiamai paveikti mūsų pažangą sandoros kelyje. Prieš šio pasaulio sukūrimą mes pasikliovėme Jėzumi Kristumi, kai tapo aišku, kad Tėvo Danguje pasiūlytam planui, pagal kurį turėsime galimybę tobulėti ir tapti panašūs į Jį, buvo mestas iššūkis.

Jėzus Kristus buvo ne tik mūsų Tėvo plano pagrindinis gynėjas, bet ir atliko patį svarbiausią vaidmenį jį įgyvendinant. Jis atsiliepė į Tėvo kvietimą ir savanoriškai pasiūlė save „kaip išpirką už visus“⁸, kad apmokėtų skolą, kurią kiekvienas mūsų įgysime per nuodėmę ir kurios negalėsime sumokėti patys.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė: „Jėzus Kristus padarė viską, kas reikalinga mūsų mirtingojo gyvenimo kelionei link mūsų Dangiškojo Tėvo plano nubrėžto tikslo.“⁹

Getsemanės sode, susidūręs su tokia didžiule užduotimi, Gelbėtojas drąsiai pareiškė: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ ir prisiėmė visus skausmus, ligas ir kančias už visų, kurie kada nors gyvens, nuodėmes.¹⁰ Tobulu paklusnumo ir atsidavimo aktu Jėzus Kristus įvykdė per visą sukūrimą svarbiausią didvyrišką aktą, kurio kulminacija yra Jo šlovingas Prisikėlimas.

Paskiausioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas mums priminė: „Kad ir kokių klausimų ar problemų kiltų, atsakymą visada rasite Jėzaus Kristaus gyvenime ir mokymuose. Sužinokite daugiau apie Jo Apmokėjimą, meilę, gailestingumą, doktriną ir sugrąžintą gydymo ir tobulėjimo Evangeliją. Atsigręžkite į Jį! Sekite Juo!“¹¹ O aš dar pridėčiau: „Pasirinkite Jį.“

Mūsų sudėtingame pasaulyje gali kilti pagunda gręžtis į visuomenės didvyrius, stengiantis rasti aiškumo gyvenime, kai viskas gali atrodyti painu ar nesuprantama. Perkame jų reklamuojamus drabužius, perimame jų politines pažiūras ir vadovaujamės socialiniuose tinkluose jų duodamais pasiūlymais. Tai gali tikti kuriam laikui, bet turime būti atsargūs, kad tokios formos didvyrių garbinimas netaptų mūsų aukso veršiu. Teisingo didvyrio pasirinkimas turi amžinąsias pasekmes.

Kai su šeima atvykome į Ispaniją pradėti tarnystės kaip misijos vadovai, radome įrėmintus vyresniojo Nylo A. Maksvelo pacituotus žodžius, susijusius su didvyriais, kuriais pasirenkame sekti. Jis teigė: „Jei pirma nepasirinkote Dievo karalystės, tai pabaigoje nebus jokio skirtumo, ką pasirinkote vietoj jos.“¹² Broliai ir seserys, būtent pasirinkdami Jėzų Kristų, karalių Karalių, mes renkamės Dievo karalystę. Bet kokie kiti pasirinkimai bus tas pats, kas pasirinkti kūno ranką ar aukso veršį, ir tai galiausiai mus nuvils.

Senajame Testamente Danieliaus knygoje skaitome pasakojimą apie Šadrachą, Mešachą ir Abednegą, kurie aiškiai žinojo, kurį didvyrį pasirinkti – ir jis nebuvo vienas iš karaliaus Nebukadnecaro dievų. Jie užtikrintai pareiškė:

„Mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies. […]

O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos […] negarbinsime!“¹³

Kaip mokė apaštalas Paulius: „Yra […] daug tų dievų“¹⁴, o aš pridėčiau, daug vadinamųjų didvyrių, kuriems esame kviečiami lenktis, juos garbinti ir priimti. Tačiau, kaip žinojo trys Danieliaus draugai, yra tik Vienas, kuris tikrai išgelbės: kadangi Jis jau yra išgelbėjęs ir visada tai padarys.

Mums kelionėje atgal į Dievo akivaizdą, į mūsų pažadėtąją žemę, problema yra ne politikai, muzikantai ar vlogeriai, bet tai, kad renkamės leisti jiems, o ne mūsų Gelbėtojui ir Išpirkėjui, tapti pagrindiniais mūsų dėmesio ir susitelkimo objektais.

Jį, Jėzų Kristų, renkamės, kai pasirenkame švęsti Jo dieną ar būdami namuose, ar per atostogas. Jį renkamės, kai pasirenkame Jo žodžius per Raštus ir dabartinių pranašų mokymus. Jį renkamės, kai pasirenkame turėti šventyklos rekomendaciją ir gyventi vertai, kad galėtume ją naudoti. Jį renkamės, kai esame taikdariai ir atsisakome ginčytis, „ypač kai mūsų nuomonės nesutampa“¹⁵.

Joks kitas vadovas niekada neparodė tiek drąsos, joks filantropas – tiek gerumo, joks gydytojas neišgydė tiek ligų ir joks menininkas nebuvo toks kūrybingas, koks buvo Jėzus Kristus.

Didvyrių pasaulyje su paminklais ir muziejais, skirtais pagerbti mirtingų vyrų ir moterų pasiekimus, visus juos lenkia vienas Didvyris. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra ne tik mūsų didvyris, Jis – mūsų Viešpats ir Karalius, žmonijos Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.