Teisumas – Kristaus savybė

Jėzus Kristus yra mūsų pavyzdys. Tam, kad gyventume teisumo kupiną gyvenimą, turime būti ištikimi Dievui, vieni kitiems ir savo dieviškajai tapatybei. Teisumas kyla iš pirmojo didžiojo įsakymo mylėti Dievą. Kadangi mylime Dievą, visada esame Jam ištikimi. Suprantame, kad yra gėris ir blogis ir kad yra absoliuti tiesa – Dievo tiesa. Teisumas reiškia, kad nemenkiname savo standartų ar elgesio tam, kad padarytume įspūdį kitiems ar būtume jiems priimtini.⁵ Elgiamės „teisiai, ir kas bus, tebūnie“⁶. Neseniai atlikus pakeitimus vadovėlyje Skelbkite mano evangeliją, skirtame misionieriams, teisumas buvo pridėtas kaip svarbi Kristaus savybė.⁷

Prieš daug metų vyresniajam Uchtdorfui buvo pavesta pertvarkyti mūsų kuolą. Pokalbio metu jis uždavė man klausimą, kurio nepamiršiu: „Ar jūsų gyvenime buvo kas nors, kas, jei apie tai būtų paskelbta viešai, atneštų gėdą jums arba Bažnyčiai?“ Nustebęs mintyse greitai peržvelgiau visą gyvenimą mėgindamas atsiminti tas akimirkas, kai padariau klaidų, ir klausdamas savęs: „Jei kiti žinotų viską, ką padariau, ką galvotų apie mane ir Bažnyčią?“

Tuo metu maniau, kad vyresnysis Uchtdorfas klausia tik apie vertumą, bet laikui bėgant supratau, kad iš tiesų tai klausimas apie teisumą. Ar buvau ištikimas tam, ką išpažįstu? Ar pasaulis matytų nuoseklumą tarp mano žodžių ir darbų? Ar kiti pamatytų Dievą per mano elgesį?

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė, kad teisumas – tai mūsų „noras ir gebėjimas gyventi pagal savo įsitikinimus ir įsipareigojimus“⁸.

Teisus gyvenimas reikalauja, kad pirmiausia būtume ištikimi Dievui.

Nuo ankstyvos vaikystės girdėjome pasakojimą apie Danielių liūtų duobėje. Danielius visada buvo ištikimas Dievui. Pavydulingi žmonės „ieškojo priežasties [jį] apkaltinti“⁹ ir sugalvojo nutarimą, kuriuo būtų leidžiama melstis tik jų dievams. Danielius žinojo apie šį nutarimą, bet nuėjo namo – kur jo „kambaryje langai buvo atidengti“¹⁰ – ir atsiklaupęs meldėsi tris kartus per dieną Izraelio Dievui. Dėl to Danielius buvo įmestas į liūtų duobę. Ryte karalius, pamatęs, kad Danieliaus Dievas jį išgelbėjo, išleido naują nutarimą, kad visi „gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo, nes Jis yra gyvas Dievas“¹¹.

Karalius pažino Dievą per Danieliaus teisumą. Kiti mato Dievą per mūsų žodžius ir darbus. Lygiai kaip Danielių, ištikimybė Dievui vis labiau išskirs mus iš kitų pasaulyje.

Gelbėtojas mums primena: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“¹² Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „[Nugalėti pasaulį] reiškia nugalėti pagundą šio pasaulio dalykais rūpintis labiau nei Dievo dalykais. Tai reiškia Kristaus doktrina pasitikėti labiau nei žmonių filosofijomis.“¹³ Panašiai ir mes turime priešintis pagundai vaikščioti „savo paties keliu ir paskui atvaizdą savo paties dievo, kurio atvaizdas yra pagal pasaulio panašumą“¹⁴.

Priešpriešinis šio pasaulio traukimas yra esminė Dievo duoto išgelbėjimo plano dalis. Kaip reaguojame į tą traukimą, yra tai, kas iš esmės esame, tai mūsų teisumo matas. Pasaulietiškas traukimas gali būti toks tiesioginis, kad dėl jo sunaikinama ištikimybė santuokoje, arba toks subtilus, kad pasirenkama rašinėti anoniminius Bažnyčios doktriną ir kultūrą kritikuojančius komentarus. Vadovavimasis teisumu darant pasirinkimus yra vidinio įsipareigojimo sekti Gelbėtoju Jėzumi Kristumi išorinė išraiška.

Kaip teisumas kyla iš pirmojo didžiojo įsakymo mylėti Dievą, taip ištikimybė kitiems kyla iš antrojo – mylėti savo artimą kaip save patį. Teisus gyvenimas nėra tobulas gyvenimas; tai gyvenimas, kuriame kiekvieną dieną stengiamės pirmiausia būti ištikimi Dievui ir tame kontekste būti ištikimi kitiems. Prezidentas Ouksas mums primena: „Uoliai laikydamiesi šio antrojo įsakymo neturime pamiršti pirmojo.“¹⁵

Pasaulis vis labiau grumiasi su teisumu primesdamas elgesio taisykles ar etikos reikalavimus, kuriais valdomi santykiai tarp žmonių ir institucijų. Nors yra geros, šios taisyklės paprastai nėra pagrįstos absoliučia tiesa ir turi tendenciją keistis atsižvelgiant į tai, kiek kultūroje tai priimtina. Panašiai kaip ir vyresniojo Uchtdorfo užduotame klausime, kai kurios organizacijos moko darbuotojus apsvarstyti, kaip atrodytų jų sprendimai ar sprendimų priėmimo procesas, jei būtų paskelbti internete ar pirmajame kurio nors pagrindinio laikraščio puslapyje. Bažnyčiai išeinant iš nežinojimo ir tamsos¹⁶, mes, kaip Danielius, turime pakilti aukščiau pasaulietiškų lūkesčių ir tapti tikrojo ir gyvojo Dievo veidu visada ir visame, ir visur.¹⁷

Pasakyti, kad laikomės teisumo, nepakanka, jei mūsų žodžiai nesiderina su mūsų poelgiais. Taip pat krikščioniškas geranoriškumas nėra teisumo pakaitalas. Kaip sandoros žmonės ir Jo Bažnyčios vadovai turime būti nepriekaištingi ir atitikti visus Viešpaties nustatytus standartus.

Veikimas su teisumu ugdo tikėjimą bei pasitikėjimą ir užtikrina kitus, kad mes siekiame tik vykdyti Viešpaties valią. Tarybose mes priešinamės išorės įtakoms ir laikomės Viešpaties apreikštų procesų siekdami išgirsti kiekvienos moters ir kiekvieno vyro įžvalgas ir veikdami atitinkamai su gautais įkvėptais patarimais.¹⁸

Mūsų dėmesys sutelktas į Gelbėtoją, ir mes esame atsargūs, kad išvengtume veiksmų, kurie gali būti palaikyti tarnavimu saviems interesams, naudos siekimu savo šeimai ar pirmenybės kuriam nors žmogui teikimu kito žmogaus sąskaita. Žengiame papildomus žingsnius, kad nesudarytume įvaizdžio, jog mūsų veiksmus paveikė žmonių garbės¹⁹ siekis, bandymas pelnyti asmeninį pripažinimą, noras gauti daugiau patiktukų, kad mus cituotų ar apie mus skelbtų.

Galiausiai tam, kad gyventume teisų gyvenimą, turime būti ištikimi savo dieviškajai tapatybei.

Žinome tokių, kurie nebuvo jai ištikimi. Ypač reikšmingas yra antikristo Korihoro, kuris nuklaidino daugelio žmonių širdis apeliuodamas į jų „kūnišką protą“²⁰, pavyzdys. Vis dėlto paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jis išpažino: „Aš visuomet žinojau, kad yra Dievas.“²¹ Prezidentas Henris B. Airingas mokė, kad melavimas „prieštarauja mūsų dvasių prigimčiai“²², mūsų dieviškajai tapatybei. Korihoras apsigavo, ir nebuvo jame tiesos.²³

Ir priešingai, pranašas Džozefas Smitas užtikrintai skelbė: „Aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėjau to paneigti.“²⁴

Viešpats Džozefo brolį Hairumą mylėjo „už jo širdies dorumą [arba teisumą]“²⁵. Jiedu su Džozefu išliko ištikimi iki galo – ištikimi savo dieviškajai tapatybei, gautai šviesai bei pažinimui ir ištikimi žmogui, kuriuo jie žinojo, kad gali tapti.

Linkiu visiems mums susitaikyti „su Dievo valia“²⁶ ir ugdytis Kristaus savybę – teisumą. Linkiu visiems mums sekti mūsų pavyzdžiu, pasaulio Gelbėtoju, ir neatsitraukti, bet gyventi ištikimybės Dievui, vienų kitiems ir savo dieviškajai tapatybei gyvenimą.

Kaip Jobas sakė: „Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano [teisumą]!“²⁷ Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.