Galingas Kristaus doktrinos doros ciklas

Prieš daugelį metų mano žmona Rūta, mūsų dukra Ešlė ir aš prisijungėme prie kitų turistų, vykstančių į ekskursiją kajakais Havajų valstijoje, JAV. Kajakas yra žema, į kanoją panaši valtis, kurioje irkluotojas sėdi veidu į priekį ir naudoja dvigubą irklą, kuriuo irkluoja iš priekio atgal iš vienos, o paskui iš kitos pusės. Planas buvo nuirkluoti į dvi saleles prie Oahu kranto ir atgal. Pasitikėjau savimi, nes jaunystėje buvau kajakais perplaukęs kalnų ežerus. Puikybė niekada nieko gero nežada, ar ne?

Mūsų gidas davė mums nurodymus ir parodė vandenyno kajakus, kuriais plauksime. Jie skyrėsi nuo tų, kuriais irklavau anksčiau. Turėjau sėdėti ant kajako, o ne jame. Kai atsisėdau ant kajako, mano svorio centras buvo aukščiau, nei buvau įpratęs, ir vandenyje buvau ne toks stabilus.

Kai išplaukėme, aš irklavau greičiau nei Rūta ir Ešlė. Po kurio laiko aš jas gerokai aplenkiau. Nors ir didžiavausi savo herojišku tempu, nustojau irkluoti ir laukiau, kol jos pasivys. Didelė banga – maždaug 13 centimetrų¹ – daužėsi į mano kajako šoną ir apvertė mane su kajaku. Kol atverčiau kajaką ir sunkiai užsiropščiau ant jo, Rūta ir Ešlė praplaukė pro mane, bet aš buvau per daug uždusęs, kad vėl pradėčiau irkluoti. Man nespėjus atgauti kvapo, kita banga, ši tikrai didžiulė – mažiausiai 20 centimetrų², – daužėsi į mano kajaką ir vėl apvertė mane su kajaku. Kol atverčiau kajaką, buvau taip uždusęs, kad baiminausi, jog negalėsiu ant jo užsiropšti.

Pamatęs mano padėtį, gidas prisiyrė ir palaikė mano kajaką, kad man būtų lengviau užsiropšti ant jo. Pamatęs, kad aš vis dar per daug uždusęs, kad irkluočiau savarankiškai, jis prie mano kajako prikabino virvę ir pradėjo irkluoti, buksyruodamas mane su kajaku. Netrukus atgavau kvapą ir pradėjau tinkamai savarankiškai irkluoti. Jis atkabino virvę, ir aš be pagalbos pasiekiau pirmąją salelę. Atplaukęs sudribau ant smėlio visai išsekęs.

Grupei pailsėjus, gidas tyliai man pasakė: „Pone Renlandai, jei nuolat irkluosite palaikydamas impulsą, manau, jums viskas bus gerai.“ Vadovavausi jo patarimu, kai plaukėme į antrąją salelę, o paskui grįžome į pradinį tašką. Dukart gidas irklavo šalia ir pasakė, kad man puikiai sekasi. Net didesnės bangos daužėsi į mano kajaką iš šono, bet manęs neapvertė.

Nuolat irkluodamas kajaką, išlaikiau impulsą ir judėjimą pirmyn ir taip sušvelninau mane iš šono daužančių bangų poveikį. Tas pats principas galioja ir mūsų dvasiniame gyvenime. Pažeidžiami tampame, kai sulėtiname judėjimą, o ypač, kai sustojame.³ Jei išlaikome dvasinį impulsą nuolat „irkluodami“ link Gelbėtojo, esame saugesni, nes mūsų amžinasis gyvenimas priklauso nuo mūsų tikėjimo Juo.⁴

Dvasinis impulsas kuriamas „visą gyvenimą, kai nuolat priimame Kristaus doktriną“⁵. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad tai sukuria „galingą doros ciklą“⁶. Iš tiesų, Kristaus doktrinos elementai, tokie kaip tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi, atgaila, sandoros ryšio su Viešpačiu užmezgimas per krikštą, Šventosios Dvasios dovanos priėmimas ir ištvėrimas iki galo⁷, nėra skirti būti vieną kartą patirtais ir užmirštais įvykiais. Konkrečiai, „ištvėrimas iki galo“ nėra atskiras Kristaus doktrinos žingsnis – tarsi žengtume pirmuosius keturis žingsnius, tada atsitūptume, imtume griežti dantimis ir lauktume mirties. Ne, ištvėrimas iki galo yra pakartotinis ir iteratyvinis kitų Kristaus doktrinos elementų taikymas, sukuriant „galingą doros ciklą“, kurį apibūdino prezidentas Nelsonas.⁸

Pakartotinis reiškia, kad Kristaus doktrinos elementus kartojame visą gyvenimą vėl ir vėl. Iteratyvinis reiškia, kad su kiekvienu pakartojimu mes vis tobulėjame. Nors kartojame tuos pačius elementus, mes ne tik sukamės ratu be pažangos į priekį. Per kiekvieną ciklą mes artėjame prie Jėzaus Kristaus.

Impulsas apima greitį ir kryptį.⁹ Jei būčiau energingai irklavęs kajaką neteisinga kryptimi, būčiau sukūręs nemažą impulsą, bet nebūčiau pasiekęs numatyto tikslo. Panašiai gyvenime turime „irkluoti“ link Gelbėtojo, kad atvyktume pas Jį.¹⁰

Savo tikėjimą Jėzumi Kristumi turime puoselėti kasdien.¹¹ Jį puoselėjame, kai kasdien meldžiamės, kasdien studijuojame Raštus, kasdien mąstome apie Dievo gerumą, kasdien atgailaujame ir kasdien sekame Šventosios Dvasios raginimais. Kaip būtų nesveika visus savaitės valgymus atidėti iki sekmadienio, o paskui susikimšti visą savaitės maistą, taip ir dvasiškai nesveika apriboti savo liudijimo puoselėjimą iki vienos dienos per savaitę.¹²

Kai prisiimame atsakomybę už savo liudijimą¹³, įgauname dvasinį impulsą ir palaipsniui ugdome pamatinį tikėjimą Jėzumi Kristumi, o Kristaus doktrina tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu.¹⁴ Impulsas taip pat didėja, kai stengiamės paklusti Dievo įstatymams ir atgailauti. Atgaila yra džiaugsminga ir leidžia mums mokytis iš savo klaidų – taip mes tobulėjame amžinai. Gyvenime tikrai bus atvejų, kai su kajakais apvirsime ir atsidursime giliame vandenyje. Per atgailą galime vėl atsiversti ir plaukti toliau, kad ir kiek kartų apvirstume.¹⁵ Svarbiausia, kad nepasiduotume.

Kitas Kristaus doktrinos elementas yra krikštas, kuris apima krikštą vandeniu, o per patvirtinimą – krikštą Šventąja Dvasia.¹⁶ Nors krikštas yra išskirtinis įvykis, priimdami sakramentą mes nuolat atnaujiname savo krikšto sandorą. Sakramentas nepakeičia krikšto, bet susieja pradinius Kristaus doktrinos elementus – tikėjimą ir atgailą – su Šventosios Dvasios priėmimu.¹⁷ Sąžiningai priimdami sakramentą¹⁸, kviečiame į savo gyvenimą Šventąją Dvasią, kaip ir tada, kai buvome pakrikštyti ir patvirtinti.¹⁹ Kai laikomės sakramento maldose apibrėžtos sandoros, Šventoji Dvasia tampa mūsų bendražyge.

Kadangi Šventoji Dvasia daro didesnę įtaką mūsų gyvenimui, mes palaipsniui ir iteratyviai ugdome Kristaus savybes. Mūsų širdys keičiasi. Mūsų polinkis daryti bloga mažėja. Mūsų polinkis daryti gera didėja tiek, kad pradedame norėti „nuolat daryti gera“²⁰. Taip pasiekiame dangiškąją galią, reikalingą ištverti iki galo.²¹ Mūsų tikėjimas yra sustiprėjęs ir esame pasirengę vėl pakartoti galingą doros ciklą.

Į priekį nukreiptas dvasinis impulsas taip pat skatina mus sudaryti papildomas sandoras su Dievu Viešpaties namuose. Gausios sandoros priartina mus prie Kristaus ir stipriau mus susieja su Juo. Dėl šių sandorų mes turime geresnę prieigą prie Jo galios. Krikšto ir šventyklos sandoros savaime nėra galios šaltinis. Galios šaltinis yra Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dangiškasis Tėvas. Sandorų sudarymas ir laikymasis sukuria jų galios kanalą mūsų gyvenime. Kai gyvename pagal šias sandoras, galiausiai tampame paveldėtojais visko, ką turi Dangiškasis Tėvas.²² Impulsas, kurį sukelia gyvenimas pagal Kristaus doktriną, ne tik teikia galios mūsų dieviškąją prigimtį paversti mūsų amžinuoju likimu, bet ir skatina mus tinkamais būdais padėti kitiems.

Pagalvokite, kaip man padėjo ekskursijos gidas, kai apsiverčiau su kajaku. Jis iš tolo nešaukė nenaudingo klausimo, pavyzdžiui: „Pone Renlandai, ką veikiate vandenyje?“ Jis priplaukęs nepriekaištavo man sakydamas: „Pone Renlandai, nepatektumėte į tokią situaciją, jei būtumėte fiziškai stipresnis.“ Jis nepradėjo tempti mano kajako, man dar tik bandant ant jo užsiropšti. Jis nepataisė manęs prieš grupę. Vietoj to, jis suteikė man reikiamą pagalbą, kai man jos reikėjo. Jis man patarė, kai galėjau priimti patarimą. Ir jis įdėjo papildomų pastangų, kad mane padrąsintų.

Kai tarnaujame kitiems, neturėtume uždavinėti nenaudingų klausimų ar konstatuoti to, kas akivaizdu. Dauguma žmonių, kuriems nesiseka, žino, kad jiems nesiseka. Neturėtume smerkti; mūsų smerkimas nėra naudingas ar laukiamas ir dažniausiai remiasi ribotu žinojimu.

Jei lyginsime save su kitais, galime padaryti didžiulių klaidų, ypač jei darome išvadą, kad esame teisesni už tuos, kuriems nesiseka. Toks lyginimas yra tarsi beviltiškas skendimas 3 metrų gylyje²³, matant savo pažįstamą, skęstantį 4 metrų gylyje²⁴, laikant jį didesniu nusidėjėliu, o save laikant teisiu. Visi skęstame, kiekvienas savaip. Nė vienas nenusipelnome išgelbėjimo.²⁵ To negalime padaryti. Mormono Knygoje Jokūbas mokė: „Atminkite, kad susitaikę su Dievu, [mes] esa[me] išgelbėjami tik Dievo malone ir tik per ją.“²⁶ Mums visiems reikia begalinio Gelbėtojo Apmokėjimo, o ne tik jo dalies.

Bendraudami su aplinkiniais panaudokime visą savo užuojautą, empatiją ir meilę.²⁷ Tiems, kuriems sunkiai sekasi, „reikia patirti tyrą Jėzaus Kristaus meilę, atsispindinčią [mūsų] žodžiuose ir poelgiuose“²⁸. Tarnaudami dažnai skatiname kitus ir siūlome pagalbą. Net jei kas nors to nepriima, mes ir toliau tarnaujame, kai jie leidžia. Gelbėtojas mokė: „Tokiam jūs ir toliau tarnausite; nes nežinote, ar jie sugrįš, atgailaus ir ateis pas mane visa širdimi, ir aš juos išgydysiu; ir jūs būsite jų išgelbėjimo priemonė.“²⁹ Gelbėtojo darbas yra gydyti. Mūsų darbas yra mylėti – mylėti ir tarnauti taip, kad kitus trauktų prie Jėzaus Kristaus. Tai vienas iš galingo Kristaus doktrinos doros ciklo vaisių.

Kviečiu pakartotinai, iteratyviai ir apgalvotai gyventi pagal Kristaus doktriną ir padėti kitiems jų kelyje. Liudiju, kad Kristaus doktrina yra pagrindinė Dangiškojo Tėvo plano dalis; tai juk Jo doktrina. Kai panaudojame tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, lengviau einame sandoros keliu ir esame motyvuoti padėti kitiems tapti ištikimais Jėzaus Kristaus mokiniais. Mes galime tapti paveldėtojais Dangiškojo Tėvo karalystėje, kas yra ištikimo gyvenimo pagal Kristaus doktriną kulminacija. Jėzaus Kristaus vardu, amen.