„Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“

Ikižemiškoje Dangaus Taryboje Liuciferis sukilo prieš Dangiškojo Tėvo planą. Pasekusieji Liuciferiu baigė savo amžinąjį tobulėjimą, tad žiūrėkite, kuo sekate!

Savo ryžtą paklusti Jėzus tąkart išreiškė tokiais žodžiais: „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“¹ Visą savo tarnavimo laikotarpį Jis „kentėjo gundymus, bet nekreipė į juos dėmesio“.² Tikrai, „jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“³.

Dėl to, kad buvo paklusnus, Gelbėtojas apmokėjo mūsų nuodėmes, įgalino mūsų prisikėlimą ir paruošė mums kelią grįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą, žinantį, kad darysime klaidų mokydamiesi būti paklusnūs žemiškame gyvenime. Paklusdami priimame Jo auką, nes „mes tikime, kad per Jėzaus Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą Evangelijos įstatymams ir apeigoms“⁴.

Paklusnumo Jėzus mus mokė paprasta kalba, kurią lengva suprasti: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“⁵ ir „Ateik ir sek paskui mane“⁶.

Pasikrikštydami mes „[prisiimame] Kristaus vardą“ ir sudarome „sandorą su Dievu, kad [būsime] paklusnūs iki savo gyvenimo pabaigos“.⁷ Kiekvieną sekmadienį tą krikšto sandorą atnaujiname priimdami sakramentą ir paliudydami, kad esame pasiryžę laikytis įsakymų. Siekiame atleidimo už tokias mintis, jausmus ar veiksmus, kurie nesiderina su mūsų Dangiškojo Tėvo valia. Atgailaudami – nusigręždami nuo nepaklusnumo ir vėl pradėdami paklusti – reiškiame savo meilę Jam.

Gyvendami pagal Evangelija vis geriau suprantame paklusnumą. Kartais mums kyla pagunda praktikuoti tai, ką aš vadinu „prigimtinio žmogaus paklusnumu“, kuomet nepaklusniai atmetame Dievo įstatymą, kad galėtume pasielgti pagal savo išmintį, norus ar populiarumo siekius. Kai tai praktikuoja tiek daug žmonių, tai toks paklusnumo iškreipimas nuvertina Dievo standartus mūsų kultūroje ir įstatymuose.

Kartais nariai gali praktikuoti „pasirinktinį paklusnumą“, kuomet sako mylį ir gerbią Dievą, bet renkasi, kurių Jo įsakymų ir mokymų – ir pranašų mokymų ir patarimų – jie tiksliai laikysis.

Vieni taip renkasi todėl, kad negali suprasti visos kurio nors įsakymo prasmės, lygiai kaip vaikai ne visada supranta savo tėvų patarimus ir taisykles. Tačiau visada žinome, kodėl sekame pranašais, nes tai yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia, ir būtent Gelbėtojas visais Evangelijos laikotarpiais vadovauja Savo pranašams.

Kai gilėja mūsų supratimas apie paklusnumą, imame suvokti pasirinkimo laisvės svarbą. Būdamas Getsemanės Sode Jėzus tris kartus Savo Tėvo Danguje meldė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“⁸ Dievas nepanaikino Gelbėtojo pasirinkimo laisvės, bet gailestingai pasiuntė angelą, kad šis pastiprintų Jo Mylimąjį Sūnų.

Kitas išbandymas Gelbėtojo laukė Golgotoje, kur Jis galėjo pasikviesti angelų legionus, kad šie nukeltų Jį nuo kryžiaus; tačiau Jis Pats pasirinko paklusniai ištverti iki galo ir atbaigti Savo apmokančią auką, nors tai reiškė baisias kančias, netgi mirtį.

Dvasiškai brandus paklusnumas yra „Gelbėtojo paklusnumas“. Jį skatina tikra meile Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui. Kai paklūstame noriai, kaip tai darė Gelbėtojas, branginame šiuos mūsų Dangiškojo Tėvo žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“⁹ Mes tikimės, kad, įžengę mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon, išgirsime sakant: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! […] Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“¹⁰

Pasinaudoti savo valios laisve paklusti reiškia „elgtis teisiai, ir kas bus tebūnie“¹¹. Tai reikalauja savitvardos, bet teikia mums pasitikėjimo, amžinos laimės ir pasitenkinimo, o per mūsų pavyzdį – ir mūsų aplinkiniams; į tai visada įeina gilus asmeniškas įsipareigojimas palaikyti kunigijos vadovus ir sekti jų mokymais bei patarimais.

Renkantis ar paklusti, ar ne, visuomet naudinga prisiminti savo pasirinkimų pasekmes. Ar Liuciferis ir jo pasekėjai suprato savo pasirinkimo atmesti Dangiškojo Tėvo planą pasekmes? Jei suprato, tai kodėl pasirinko tokį baisų dalyką? Galime savęs paklausti panašaus klausimo: kodėl nusprendžiame nepaklusti, jei žinome, kokios yra amžinosios nuodėmės pasekmės? Į šį klausimą atsako Raštai: Kainas ir keli kiti Adomo ir Ievos vaikai nepaklusniai elgėsi todėl, kad „mylėjo Šėtoną labiau nei Dievą“¹².

Norėdami paklusti kaip Gelbėtojas, turime mylėti Patį Gelbėtoją. Stengdamiesi paklusniais išlikti šiuolaikiniame pasaulyje, savo meilę ir pagarbą skelbiame visiems Dangiškojo Tėvo vaikams. Tačiau tokia meilė kitiems negali pakeisti Dievo įsakymų, jie buvo duoti mūsų labui! Pavyzdžiui, įsakymas „nežudysi ir nedarysi nieko panašaus“¹³ yra paremtas dvasiniu įstatymu, saugančiu visus Dievo vaikus, net dar negimusius. Ilga patirtis rodo, kad šio įstatymo nepaisymas atneša neišmatuojamą sielvartą. Tačiau dauguma vis dar mano, kad yra priimtina nutraukti negimusio vaiko gyvybę, nes taip yra geriau ar patogiau.

Nepaklusnumo pateisinimas dvasinio įstatymo ir jo pasekmių nekeičia, bet veda į painiavą, nestabilumą, klaidžiojimą nežinomais keliais, paklydimą ir širdgėlą. Mūsų, kaip Kristaus mokinių, šventa pareiga yra laikytis Jo įstatymų ir įsakymų bei savo sandorų.

1831 m. gruodį keli broliai buvo pašaukti padėti apraminti priešiškumą, nukreiptą prieš Bažnyčią. Per Pranašą Džozefą Smitą Viešpats jiems davė tokį neįprastą ir netikėtą patarimą:

„Todėl pergalėkite savo priešus; iškvieskite juos susitikti su jumis tiek viešai, tiek asmeniškai. […]

Taigi, tegul jie išdėsto savo stiprius argumentus prieš Viešpatį.

[…] joks prieš jus padarytas ginklas nebus sėkmingas;

ir jei koks žmogus pakels savo balsą prieš jus, jis bus sutriuškintas man tinkamu metu.

Todėl laikykitės mano įsakymų; jie yra tikri ir patikimi.“¹⁴

Raštuose pilna pavyzdžių apie tai, kaip per asmeninę patirtį paklusnumo išmoko patys pranašai.

Džozefas Smitas buvo pamokytas, kokios buvo pasekmės pasidavus savo geradario, draugo ir raštininko Martino Hariso spaudimui. Reaguodamas į Martino maldavimus, Džozefas pasiteiravo Viešpaties leidimo paskolinti pirmuosius 116 Mormono Knygos rankraščio puslapių, kad Martinas galėtų juos parodyti savo šeimai; tačiau Viešpats Džozefui liepė pasakyti „ne“. Martinas meldė Džozefą pasiteirauti Viešpaties dar kartą. Po trečio pasiteiravimo Viešpats leido peržiūrėti rankraštį penkiems konkretiems žmonėms. „Pačia iškilmingiausia sandora Martinas įsipareigojo laikytis to susitarimo. Kai grįžęs namo pajuto dar didesnį spaudimą, jis pamiršo savo iškilmingą priesaiką ir rankraštį leido pamatyti kitiems žmonėms; taip apgaulės būdu tas metraštis išsprūdo iš jo rankų“¹⁵ ir buvo prarastas. Dėl to Viešpats sudraudė Džozefą ir uždraudė toliau versti Mormono Knygą. Džozefas kentėjo ir atgailavo už savo prasižengimą pasiduodant kitų spaudimui. Po kurio laiko Džozefui buvo leista tęsti vertimo darbą. Taip Džozefas pasimokė vertingos pamokos apie paklusnumą, kuri jam padėjo visą likusį gyvenimą!

Pranašas Mozė yra kitas pavyzdys. Kai Mozė paklusniai vedė etiopę, Mirjama ir Aaronas jam priekaištavo. Tačiau Viešpats juos sudraudė, sakydamas: „Su [Moze] aš kalbu tiesiogiai.“¹⁶ Šį nepaprastą įvykį Viešpats panaudojo mokydamas Bažnyčios narius šiame Evangelijos laikotarpyje. 1830 metais Hairamas Peidžas pasiskelbė gavęs apreiškimą Bažnyčiai. Viešpats pataisė jį ir pamokė šventuosius: „Tu paklusi tam, ką aš duosiu [Džozefui], taip kaip Aaronas,“¹⁷ „nes jis juos gauna kaip Mozė“¹⁸.

Paklusdami gauname palaiminimų, „ir kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo, – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas“¹⁹.

Paklusnumo mokoma pavyzdžiu. Vaikus mokome savo elgesiu. „Mokykis išminties savo jaunystėje; taip, mokykis savo jaunystėje laikytis Dievo įsakymų.“²⁰

Paklusnumas palaipsniui daro mus stipresnius, padeda ištikimai ištverti didesnius išbandymus ir išmėginimus. Paklusnumas Getsemanėje paruošė Gelbėtoją paklusti ir ištverti iki galo Golgotoje.

Mano mylimi broliai ir seserys, Almos žodžiai pasako tai, ką jaučiu savo širdyje:

„Ir dabar, mano mylimi broliai, aš pasakiau jums tai, kad pažadinčiau jūsų pareigos Dievui jausmą, kad vaikščiotumėte nepriekaištingi priešais jį. […]

Ir dabar, norėčiau, kad būtumėte nuolankūs, paklusnūs ir švelnūs; […] visuomet stropiai besilaikantys Dievo įsakymų.“²¹

Reiškiu savo ypatingą liudijimą, kad mūsų Gelbėtojas gyvena. Dėl to, kad Jis pakluso, „kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins […] kad jis yra [mūsų Gelbėtojas]“.²² Mylėkime Jį taip nuoširdžiai ir tikėkime Juo taip stipriai, kad ir mes galėtume paklusti, laikytis Jo įsakymų bei sugrįžti gyventi su Juo amžinai mūsų Dievo karalystėje. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.