Jėzaus Kristaus Prisikėlimas

Kai nukankintas Jėzaus kūnas mirė ant kryžiaus ir be gyvybės ženklų buvo paguldytas kape, Jo mokinius apėmė triuškinantis pralaimėjimo ir nevilties jausmas. Nors Gelbėtojas jiems buvo ne kartą kalbėjęs apie Savo mirtį ir Prisikėlimą, jie nesuprato. Po tamsios Jo nukryžiavimo popietės greitai išaušo džiaugsmingas Jo Prisikėlimo rytas. Tačiau mokiniai tą džiaugsmą patyrė tik tapę to Prisikėlimo liudininkais, kadangi net angelų pareiškimas apie Jo Prisikėlimą iš pradžių buvo nesuvokiamas – tai buvo kažkas neįtikėtino.

Nešinos kvapniaisiais aliejais prie Gelbėtojo kapo tą sekmadienio rytą atėjo Marija Magdalietė ir dar kelios ištikimos moterys; jos norėjo pabaigti tepti Viešpaties kūną, skubotai paguldytą kapan prieš besiartinantį Šabą. Tą didingą rytą jas pasitiko atviras kapas, nuridentas kapo akmuo ir du angelai, pareiškę:

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje:

„Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“¹

„Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta.

Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: „Jis prisikėlė iš numirusių“².

Angelams pakvietus, Marija Magdalietė žvilgtelėjo kapan, tačiau, regis, jos prote užsifiksavo tik tai, kad Viešpaties kūno ten nebėra. Ji nuskubėjo apie tai pranešti apaštalams, o radusi Petrą ir Joną, jiems tarė: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“³ Ten nuskubėję Petras ir Jonas patys įsitikino, kad kapas tikrai buvo tuščias: jie „[pamatė] paliktas drobules, […] ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, […] suvyniotą ir atskirai padėtą.“⁴ Matyt, Jonas buvo pirmasis, kuris suprato didingąją prisikėlimo žinią. Jis rašo, kad „pamatė ir įtikėjo“, o tuo tarpu kiti „dar nebuvo supratę Rašto, kad [Jėzus] turėsiąs prisikelti iš numirusių“⁵.

Petras su Jonu pasišalino, tačiau likusi Marija vis dar gedėjo. Netrukus vėl pasirodė angelai ir švelniai jos paklausė: „Moterie, ko verki? Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“⁶ Tą akimirką už jos stojo pats Gelbėtojas, sakydamas: „Moterie, ko verki? Ko ieškai? Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“⁷

Vyresnysis DžeimsasE. Talmidžas rašė: „Ji kalbėjo su Jėzumi, savo numylėtuoju Viešpačiu, tačiau to nežinojo. Vos vienas žodis, ištartas Jo lūpų, jos agonišką gedulą pavertė nepaprastu džiaugsmu. Jėzus jai sako: „Marija!“ Tas balsas, tas tonas, ta švelni tarmė, kurią ji girdėjo ir mylėjo anksčiau, pakylėjo ją iš nevilties gelmių, kuriose ji skendėjo. Ji atsisuko ir išvydo Viešpatį. Nesitverdama džiaugsmu ji ištiesė rankas Jį apkabinti, tegalėdama ištarti mielą ir pagarbų žodį „Rabuni!“, kas reiškė Mano mylimas Mokytojau.“⁸

Ir taip ši palaiminta moteris tapo pirmąja mirtingąja, pamačiusia ir kalbėjusia su prisikėlusiu Kristumi. Vėliau tą pačią dieną Jeruzalėje ar netoli jos Jis pasirodė Petrui⁹; dviem mokiniams, keliavusiems į Emausą¹⁰; o vakare staiga atsirado tarp dešimties apaštalų bei kitų žmonių ir prabilo: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“¹¹ „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“¹², jų akivaizdoje Jis valgė keptą žuvį ir medaus korį¹³. Vėliau Jis jiems nurodė: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“¹⁴.

Be šių patikimų liudytojų Jeruzalėje dar žinome apie neprilygstamą prisikėlusio Viešpaties tarnystę tarp senųjų Vakarų Pusrutulio gyventojų. Dosniosios žemėje Jis nusileido iš dangaus ir pakvietė susirinkusią maždaug 2 500 žmonių minią prieiti po vieną ir įkišti savo rankas į Jo šoną ir paliesti vinių žymes Jo delnuose bei kojose.¹⁵

„Ir kada visi priėjo ir įsitikino, jie vienu balsu šaukė, sakydami:

Osana! Tebūna palaimintas aukščiausiojo Dievo vardas! Ir jie parpuolė žemėn prie Jėzaus kojų ir pagarbino jį.“¹⁶

Kristaus Prisikėlimas parodo, kad Jo egzistencija yra nepriklausoma ir amžina. „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje.“¹⁷ Jėzus sakė:

„Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.

Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“¹⁸

Gelbėtojo gyvybė nepriklauso nuo maisto, vandens, deguonies ar kokios kitos materijos, galios ar asmens. Būdamas ir Jehova, ir Mesijas, Jis yra didysis Aš Esu, saviegzistuojantis Dievas.¹⁹ Jis tiesiog yra ir visada bus.

Savo Apmokėjimu ir Prisikėlimu Jėzus Kristus Nuopuolį įveikė visapusiškai. Fizinė mirtis bus laikina, net ir dvasinė mirtis turi pabaigą, nes visi grįžta Dievo akivaizdon, bent laikinai, kad būtų teisiami. Galime visiškai pasikliauti ir pasitikėti, kad su Jo galia įveiksime viską ir įgysime amžinąjį gyvenimą.

„Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.

Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“²⁰

Vyresniojo Nylo A. Maksvelo žodžiais tariant, „Kristaus pergalė prieš mirtį išvadavo žmoniją nuo nemalonios perspektyvos. Beliko tik asmeniniai nemalonumai, iš kurių irgi galime išsivaduoti sekdami mokymais To, kuris mus išgelbėjo nuo visuotinio išnykimo“²¹.

Patenkinęs teisingumo reikalavimus, Kristus dabar pats užima to teisingumo vietą; dar galime sakyti, kad Jis pats yra teisingumas, lygiai kaip Jis yra meilė.²² Taip pat jis yra ne tik tobulai teisingas Dievas, bet ir tobulai gailestingas Dievas.²³ Todėl Gelbėtojas viską atitaiso. Jokia neteisybė mirtingame gyvenime nėra nuolatinė, net pati mirtis, kadangi Jis grąžina gyvybę. Dėl Jo didžio teisingumo ir gailestingumo joks sužeidimas, jokia negalia, jokia išdavystė ar smurtas neliks be atpildo.

Tuo labiau, kad visi esame Jam atskaitingi už savo gyvenimą, pasirinkimus, veiksmus ir net mintis. Kadangi Jis išpirko mus iš Nuopuolio, tai mūsų gyvenimas faktiškai priklauso Jam. Jis pareiškė:

„Štai aš daviau jums savo evangeliją, ir štai ta evangelija, kurią daviau jums, – aš atėjau į pasaulį vykdyti savo Tėvo valios, nes mano Tėvas siuntė mane.

Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save, idant kaip aš buvau iškeltas žmonių, taip žmonės būtų iškelti Tėvo, kad stotų priešais mane, idant būtų teisiami už savo darbus.“²⁴

Trumpam pamąstykime apie Prisikėlimo reikšmę. Šis įvykis kartą ir visiems laikams įrodė tikrąją Jėzaus iš Nazareto tapatybę ir išsprendė didžiuosius filosofinius ginčus bei būties klausimus. Jei Jėzus prisikėlė tiesiogine prasme, tai be abejonės reiškia, kad Jis tikrai yra dieviška esybė. Joks paprastas mirtingasis neturi savyje galios prikelti save po mirties. Kadangi Jėzus prisikėlė, Jis negali būti paprastas dailidė, mokytojas, rabinas ar pranašas. Kadangi Jėzus prisikėlė, tai Jis tikrai turėjo būti Dievas, Tėvo Viengimis Sūnus.

Todėl tai, ką Jis mokė – tikra: Dievas nemeluoja.²⁵

Todėl Jis yra žemės Kūrėjas, kaip Pats sakė.²⁶

Todėl dangus ir pragaras tikrai egzistuoja, kaip Jis mokė.²⁷

Todėl egzistuoja dvasių pasaulis, kurį Jis aplankė po Savo mirties.²⁸

Todėl, kaip angelai sakė, Jis ateis vėl²⁹ ir „pats viešpataus žemėje“³⁰.

Todėl visų laukia prisikėlimas ir galutinis teismas.³¹

Kadangi Kristaus Prisikėlimas yra faktas, tai abejonės dėl Savo Viengimį Sūnų paaukojusio pasaulio išpirkimui Dievo Tėvo visagalybės, visažinystės ir palankumo neturi jokio pagrindo. Abejonės dėl gyvenimo prasmės ir tikslo yra nepagrįstos. Nėra abejonių, kad Jėzaus Kristaus vardas yra vienintelis vardas ar būdas, kuriuo žmonija gali būti išgelbėta. Kristaus malonė yra reali, nes per ją atgailaujantis nusidėjėlis gali gauti atleidimą ir būti apvalytas. Tikėjimas tikrai yra daugiau nei vaizduotė ar psichologinis išradimas. Yra aukščiausioji, visuotinė tiesa, kaip ir objektyvūs bei nesikeičiantys moralės standartai, kurių Jis mokė.

Kadangi Kristus prisikėlė, atgaila už bet kurį Jo įstatymo ir įsakymų sulaužymą yra įmanoma ir neatidėliotina. Gelbėtojo stebuklai yra tikri, kaip ir Jo pažadas Savo mokiniams – kad ir jie gali daryti tą patį, net didesnius darbus.³² Jo kunigystė yra reali jėga, kuri „vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą. Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia“³³. Kadangi Kristaus Prisikėlimas yra faktas, tai mirtis mums – ne pabaiga, ir nors mūsų kūnai suirtų, vistiek savo kūnuose matysime Dievą.³⁴

Prezidentas Tomas S. Monsonas pasakoja apie tokį Robertą Blečfordą, kuris prieš 100 metų „savo knygoje Dievas ir mano artimas aršiai kritikavo tokias krikščioniškas sąvokas kaip Dievas, Kristus, malda ir nemirtingumas. Jis drąsiai pareiškė: „Aš tvirtinu, kad viską, ką ketinau įrodyti, įrodžiau taip visiškai ir įtikinamai, kad joks krikščionis, koks jis bebūtų didis ar gabus, negali atremti mano argumentų ar jų paneigti.“ Jis apsitvėrė skepticizmo siena. Tada įvyko įdomus dalykas. Jis pradėjo lėtai, apgraibomis grįžti į tikėjimą, kurį išniekino ir išjuokė. Dėl ko taip radikaliai pasikeitė jo pažiūros? Mirė jo žmona. Sudužusia širdimi jis nuėjo į kambarį, kur gulėjo tai, kas joje buvo mirtinga. Jis dar kartą pažvelgė į veidą, kurį taip mylėjo. Išeidamas jis tarė draugui: „Tai ji ir kartu ne ji. Viskas pasikeitė. Kažkas, kas buvo čia, yra paimta. Ji ne tokia, kokia buvo. Kas gi dar galėjo dingti, jei ne siela?“³⁵

Ar Viešpats tikrai mirė ir vėl prisikėlė? Taip. „Esminis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“³⁶

Kai artinosi išpranašautas Jėzaus gimimas, tarp senovės nefitų ir lamanitų buvo tuo tikinčių, nors dauguma tuo abejojo. Atėjus laikui pasirodė Jo gimimo ženklas – diena ir naktis, ir dar viena diena be tamsos – tad visi žinojo.³⁷ Taip yra ir dabar: kai kurie tiki tiesioginiu Kristaus Prisikėlimu, o dauguma abejoja arba netiki. Tačiau kai kurie žino. Atėjus laikui, visi pamatys ir sužinos; tikrai, „kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins priešais jį“³⁸.

O iki tol tikėsiu daugybės žmonių liudijimu apie Gelbėtojo Prisikėlimą. Jų patyrimai ir liudijimai surašyti Naujajame Testamente, tarp jų Petro, jo draugų iš Dvylikos ir brangiosios, tyrosios Marijos iš Magdalos. Tikėsiu liudijimu, užrašytu Mormono Knygoje, tarp jų apaštalo Nefio ir bevardės minios Dosniosios žemėje. Tikėsiu ir Džozefo Smito bei Sidnio Rigdono liudijimu, kurie be daugybės kitų liudijimų yra išsakę didingiausią šio Evangelijos laikotarpio liudijimą – „kad Jis gyvena! Nes mes jį matėme“³⁹. Matant Jo visa reginčiai akiai liudiju, kad Jėzus iš Nazareto yra prisikėlęs Išpirkėjas ir liudiju apie visa, kas kyla iš Jo Prisikėlimofakto. Kad ir jūs iš tokio liudijimo įgytumėte įsitikinimą bei paguodą, meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.