Sandorų laikymasis mus saugo, ruošia ir teikia mums galios

O, seserys, mes mylime jus. Neseniai lankiausi Meksikoje, kur galėjau pajausti dalelę tos seserystės, kurią visos jaučiame šį vakarą. Įsivaizduokite tokią sceną: Tą sekmadienio rytą, vos pasibaigus Pradinukų pamokai, vaikai, mokytojos ir aš pasipylėme į perpildytą koridorių. Kaip tik tada atsivėrė Merginų klasės durys, ir aš pamačiau merginas ir jų vadoves. Visos siekėme apsikabinti. Vaikams laikantis už mano sijono, o merginoms susibūrus labai arti, panorau išreikšti tuo metu patiriamus savo jausmus.

Nekalbu ispaniškai, tad man į galvą. atėjo tik angliški žodžiai. Pažvelgiau į jų visų veidus ir pasakiau: „Esame mūsų Dangiškojo Tėvo dukterys, Jis myli mus ir mes mylime Jį“. Visos iškarto prisijungė, ispaniškai. Stovėjome perpildytame koridoriuje ir kartu atkartojome Merginų organizacijos temą: „Mes būsime Dievo liudytojos visada ir visame, ir visur.“

Šį vakarą susirinkome kartu visame pasaulyje kaip Jo mokinės, trokštančios ginti ir palaikyti Dievo karalystę. Mes visos esame mūsų Dangiškojo Tėvo dukterys. Esame sandoras sudarančios įvairaus amžiaus moterys, einančios žemiškuoju keliu atgal Jo akivaizdon. Sandorų laikymasis mus saugo, ruošia ir teikia mums galios.

Šį vakarą tarp mūsų yra Pradinukų amžiaus mergaičių. Kai kurios iš jūsų neseniai per krikšto apeigą žengėte pirmąjį žingsnį kelyje į amžinąjį gyvenimą.

Apsidairykite aplink. Ateitis yra šviesi, nes matote moteris, kurios taip pat sudarė šią sandorą ir yra pasiruošusios pagelbėti tame kelyje.

Jei jums aštuoneri, devyneri, dešimt arba vienuolika metų ir esate Konferencijų centre, savo namuose arba susirinkimų namuose visame pasaulyje, ar galėtumėte, prašau, atsistoti? Sveikos atvykusios į visuotinį moterų susirinkimą. Prašau, dar pastovėkite, nes norime pakviesti jus šį vakarą dalyvauti. Paniūniuosiu Pradinukų dainelę. Kai tik pažinsite melodiją, pradėkite dainuoti su manimi. Turėsite dainuoti garsiai, kad visi girdėtų.

Dar pastovėkite, mergaitės, kol visos 12-os metų ir vyresnės dainuos antrą posmelį.

Tai buvo nuostabu. Prašau atsisėsti. Ačiū.

Kaip įvairaus amžiaus moterys, mes vaikštome Jo šviesoje. Mūsų kelionė šiame kelyje yra asmeninė ir gerai apšviesta Gelbėtojo meile.

Įeiname pro vartus į kelią, vedantį amžinojo gyvenimo link, per krikšto apeigas ir sandorą, o tada gauname Šventosios Dvasios dovaną. Vyresnysis Robertas D. Heilsas klausia: „Ar suvokiame ir ar mūsų vaikai suvokia, kad, kai pasikrikštijame, mes pasikeičiame amžiams?“

Jis taip pat paaiškino, kad „kai suvoksime savo krikšto sandorą ir Šventosios Dvasios dovaną, tai pakeis mūsų gyvenimą ir suformuos mūsų visišką atsidavimą Dievo karalystei. Jei, susidūrę su pagundomis, klausysimės, Šventoji Dvasia primins mums, kad pažadėjome atminti mūsų Gelbėtoją ir laikytis Dievo įsakymų“².

Kai kas savaitę priimame sakramentą, mes atnaujiname savo krikšto sandorą. Vyresnysis Deividas A. Bednaris sakė: „Kai stovime krikšto vandenyse, mes žiūrime į šventyklą. Kai priimame sakramentą, žiūrime į šventyklą. Pasižadėdami visuomet atminti Gelbėtoją ir laikytis Jo įsakymų, ruošiamės dalyvauti šventose šventyklos apeigose.“³

Šventyklos apeigos veda prie aukščiausių dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo pasiekiamų palaiminimų. Tai yra apeigos, būtinos mūsų išaukštinimui celestialinėje karalystėje. Kai stengiamės laikytis savo sandorų, mūsų nepilnavertiškumo ir netobulumo jausmai pradeda blėsti, o šventyklos apeigos ir sandoros atgyja. Visi yra kviečiami eiti keliu į amžinąjį gyvenimą.

Jaučiu pagarbą mergaitėms, merginoms ir moterims, kurias sutikau visame pasaulyje, už jų stiprybę – jos tvirtai stovi tame kelyje. Leiskite pasidalinti keliais pavyzdžiais apie sandoros mergaites ir moteris, kurias buvau sutikusi.

Luanai buvo 11-ka, kai aplankiau jos šeimą Buenos Airėse, Argentinoje. Dėl vaikystėje patirtos traumos Luana negalėjo kalbėti. Ji nekalbėjo daugelį metų. Ji tyliai sėdėjo, kol mes šnekučiavomės. Vis tikėjausi bent šnabždesio iš jos. Ji žiūrėjo į mane įdėmiai, tarsi tariami žodžiai būtų nereikalingi, kad pažinčiau jos širdį. Po maldos mes pakilome išeiti, ir Luana padavė man piešinį. Ji buvo nupiešusi Jėzų Kristų Getsemanės sode. Tada atpažinau jos garsų ir aiškų liudijimą. Luana sudarė krikšto sandorą būti Dievo liudytoja „visada ir visame, ir visur“⁴. Ji suprato Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kaip tai paliudijo savo piešiniu. Ar ji suvokė, kad per stiprinančią ir gydančią Apmokėjimo galią, ji gali būtu išgydyta ir vėl kalbėti? Nuo tos dienos praėjo treji metai, Luana stengėsi kalbėti ir padarė pažangą. Dabar ji dalyvauja Merginų organizacijos veiklose su savo draugėmis. Būdama ištikima sandoroms, sudarytoms krikšto metu, ji toliau dalinasi savo liudijimu apie Gelbėtoją.

Visame pasaulyje jaunimas domisi šventyklomis. Limoje, Peru, prie įėjimo į šventyklą susipažinau su vienu tėvu ir trimis jo dukterimis. Mačiau šviesą jų veiduose. Dvi iš jo dukterų turėjo sunkių negalių ir sėdėjo vežimėliuose. Trečioji duktė, padėdama savo seserims vežimėliuose, paaiškino, kad namuose yra dar dvi seserys. Jos taip pat vežimėliuose. Tačiau jos negalėjo keliauti 14 valandų iki šventyklos. Šventykla reiškė tiek daug šiam tėvui ir jo dukterims, kad jie keturiese atvyko tą dieną į šventyklą tam, kad dvi iš jų stebėtų vieną, kuri galėjo krikštytis už mirusiuosius ir atlikti šventas apeigas. Kaip Nefis jos „[gėrisi] Viešpaties sandoromis“⁵.

Mano pažįstama vieniša moteris vertina kassavaitines sakramento apeigas ir jų šventą pažadą, „kad Jo Dvasia visuomet būtų su [ja]“⁶. Ši nuolatinė bendrystė yra pažadas, kuris sušvelnina jos vienatvę. Tai suteikia jai stiprybės pasišvęsti savo talentų tobulinimui ir troškimui tarnauti Viešpačiui. Ji patyrė daug džiaugsmo mylėdama visus vaikus savo gyvenime, o kai ji ieško tykios ramybės, ją galite rasti šventykloje.

Ir galiausiai, senyvo amžiaus moteris įkopusi į devintą dešimtmetį stebėjo, kaip augo jos vaikai bei vaikaičiai ir kaip į šį pasaulį atėjo jos provaikaičiai. Kaip ir dauguma iš mūsų, gyvenime ji patyrė sielvarto, suspaudimų ir nesuvokiamo džiaugsmo. Ji prisipažįsta, kad, jeigu jai tektų perrašyti savo gyvenimą, ji pasirinktų neįtraukti kai kurių parašytų skyrių. Vis tik su šypsena ji sako: „Turiu dar truputį pagyventi ir pamatyti, kaip viskas išsirutulios!“ Ji ir toliau tvirtai laikosi savo sandorų kelyje.

Nefis mokė:

„Po to, kai įžengėte į šį ankštą ir siaurą kelią, norėčiau paklausti, ar viskas padaryta? Štai, sakau jums: ne. …

Turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“⁷

Mes visos esame šiame kelyje. Šį vakarą dainavome apie ėjimą keliu šviesoje. Kaip asmenybės esame stiprios. Kartu su Dievu esame nesustabdomos.

Viešpats pasakė Emai Smit: „Pakylėk savo širdį ir džiūgauk, ir glauskis prie tavo sudarytų sandorų.“⁸

Mes džiūgaujame, nes besilaikydamos savo sandorų galime jausti mūsų Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meilę. Liudiju, kad Jie gyvena. Jėzaus Kristaus vardu, amen!