Namų ilgesys

Beveik prieš šimtmetį šeima iš Oregono atostogavo Indianoje, daugiau kaip 3 200 km nuo namų, kai pasiklydo jų mylimas šuo Bobis. Sunerimusi šeima visur ieškojo šuns, bet nesėkmingai. Bobio niekur negalėjo rasti.

Su širdgėla jie iškeliavo namo, su kiekvienu kilometru toldami nuo jų taip branginto gyvūno.

Po šešių mėnesių šeima apstulbo, pamačiusi Bobį prie savo namų Oregone durų. „Purvinas, sulysęs, iki kaulų nutrintais padais – jo išvaizda rodė, kad jis visą kelią nuėjo pats.“¹ Bobio istorija patraukė žmonių iš visų Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesį, ir šuo išgarsėjo kaip Bobis – stebuklingas šuo.

Bobis – ne vienintelis gyvūnas, savo neįtikėtinu krypties pojūčiu ir namų instinktu sugluminęs mokslininkus. Kai kurios drugelių monarchų populiacijos kiekvienais metais migruoja 4 800 km į kraštus, labiau tinkamus jų išlikimui. Kietaodžiai vėžliai per Ramųjį vandenyną iš Indonezijos keliauja į Kalifornijos pakrantes. Kuprotieji banginiai iš šaltų Šiaurės ir Pietų ašigalių vandenų atplaukia iki pusiaujo ir grįžta atgal. Galbūt dar labiau neįtikėtina yra tai, kaip poliarinė žuvėdra kasmet nuo Poliarinio rato nuskrenda iki Antarktidos ir grįžta atgal, apie 97 000 kilometrų.

Mokslininkams studijuojant tokį neįtikėtiną elgesį kyla klausimų, panašių į šiuos: „Kaip jie žino kur keliauti?“ ir „Kaip to išmoksta kiekviena nauja karta?“

Skaitydamas apie šį galingą gyvūnų instinktą, nepaliauju svarstyti: „Ar gali būti, kad žmonės turi panašų ilgesį – tarsi vidinę navigacijos sistemą – kuris traukia juos į jų dangiškuosius namus?“

Manau, kad kiekvienas vyras, moteris ir vaikas savo gyvenime yra jautę dangiškųjų namų ilgesį. Giliai mumyse glūdi troškimas patekti kitapus uždangos ir apkabinti Dangiškuosius Tėvus, kuriuos kažkada pažinojome ir branginome.

Kai kurie gali slopinti šį troškimą ir atbukinti savo sielas šiam šauksmui. Tačiau tie, kurie savyje neužslopina šios šviesos, gali leistis į nuostabią kelionę – stebuklingą migraciją į dangiškus kraštus.

Įkvepianti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios žinia yra ta, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kad Jis mumis rūpinasi ir kad yra kelias sugrįžti pas Jį.

Dievas jus kviečia.

Dievas žino kiekvieną jūsų mintį, jūsų sielvartus ir didžiausias viltis. Dievas žino, kiek daug kartų jūs ieškojote Jo. Kiek daug kartų jūs jautėte beribį džiaugsmą. Kiek daug kartų jūs raudojote vienatvėje. Kiek daug kartų jūs jautėtės bejėgiai, sutrikę ar pikti.

Tačiau, kad ir kokia būtų jūsų istorija – ar būtumėte susvyravę, pralaimėję, jaustumėtės palūžę, įžeisti, išduoti ar sugniuždyti – žinokite, kad nesate vieniši. Dievas vis dar kviečia jus.

Gelbėtojas tiesia jums Savo ranką. Ir, kaip prieš daugybę metų Jis sakė Galilėjos ežero pakrantėje stovėjusiems žvejams, taip Jis su begaline meile sako jums: „Sekite paskui mane“.²

Jeigu Jo klausysitės, jau šiandien išgirsite Jį.

Kai einate mokinystės keliu – kai pradedate artintis prie Dangiškojo Tėvo – jumyse atsiranda kažkas tokio, kas patvirtins, kad išgirdote Gelbėtojo kvietimą ir nukreipėte savo širdį į šviesą. Tai pasakys jums, kad esate teisingame kelyje ir kad grįžtate namo.

Nuo pat laiko pradžios Dievo pranašai ragino savo amžininkus: „Klausy[kitės] Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdy[kite] Jo įsakymus bei paliepimus, […] ir atsigręš[kite] į Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela.“³

Raštai pateikia daugybę priežasčių, kodėl turėtume tai daryti.

Šiandien leiskite man pateikti dvi priežastis, kodėl turėtume atsigręžti į Viešpatį.

Pirma, jūsų gyvenimas taps geresnis.

Antra, Dievas jus naudos, kad padarytų kitų gyvenimą geresnį.

Liudiju, kad pradėjus ar tęsiant nuostabią kelionę, kuri veda pas Dievą, jūsų gyvenimas bus geresnis.

Tai nereiškia, kad mūsų gyvenime nebebus sielvarto. Visi žinome apie ištikimus Kristaus pasekėjus, kurie patyrė tragedijas ir neteisybę – pats Jėzus Kristus kentėjo labiau nei bet kas. Kaip Dievas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“, lygiai taip pat Jis leidžia negandomis išbandyti teisiuosius ir neteisiuosius.⁴ Kartais atrodo, kad mūsų gyvenimas yra sunkesnis, nes mes stengiamės laikytis savo tikėjimo.

Tačiau sekimas Gelbėtoju nepašalins visų jūsų išbandymų. Jis tik pašalins kliūtis tarp jūsų ir tos pagalbos, kurią jūsų Dangiškasis Tėvas nori jums suteikti. Dievas bus su jumis. Jis nukreips jūsų žingsnius. Jis eis kartu ir net neš jus, kai jums to labiausiai reikės.

Jūs mėgausitės nuostabiais Dvasios vaisiais: „meil[e], džiaugsm[u], ramyb[e], kantryb[e], malonum[u], gerum[u] [ir] ištikimyb[e]“⁵.

Šie dvasiniai vaisiai nėra materialinio klestėjimo, sėkmės ar laimės rezultatas. Juos gauname sekdami Gelbėtoju, ir jie gali būti mūsų ištikimi palydovai didžiausiuose išbandymuose.

Žemiškojo gyvenimo liepsnos ir neramumai gali bauginti ir gąsdinti, tačiau tie, kurie palenkia savo širdį prie Viešpaties, bus apgaubti Jo ramybe. Jų džiaugsmas nesumenks. Jie nebus palikti ar užmiršti.

Raštai moko: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus“.⁶

Visi, kurie atsiliepia į vidinį kvietimą ir ieško Dievo, meldžiasi, tiki ir žengia Gelbėtojo paruoštu keliu – net jeigu eidami tuo keliu kartais suklumpa – gauna paguodžiantį patikinimą, kad „viskas išeis [jiems] į gera“.⁷

Nes Dievas „duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina“.⁸

„Teisusis septynis kartus krinta ir vėl atsikelia, bet nedorėlis įpuls į pražūtį“.⁹

Viešpats iš savo gerumo klausia:

Ar norite patirti ilgalaikį džiaugsmą?

Ar trokštate širdyje pajusti ramybę, pranokstančią visokį supratimą?¹⁰

Tada nukreipkite savo sielą į šviesą.

Pradėkite savo nuostabią kelionę namo.

Jeigu taip darysite, jūsų gyvenimas bus geresnis, laimingesnis ir tikslingesnis.

Savo kelionėje atgal pas Dangiškąjį Tėvą jūs greitai suprasite, kad ši kelionė nėra vien tik rūpinimasis savimi. Šis kelias neišvengiamai veda jus būti palaiminimu kitų Dievo vaikų – jūsų brolių ir seserų – gyvenime.Ši kelionė įdomi tuo, kad tarnaudami Dievui rūpindamiesi ir padėdami savo artimiesiems, savo gyvenime pamatysite tokią didelę pažangą, kokios negalite nė įsivaizduoti.

Galbūt jūs nemanote, kad galite būti toks naudingas, galbūt jūs nemanote, kad esate palaiminimas kažkieno gyvenime. Dažnai, kai žvelgiame į save, matome tik savo suvaržymus ir trūkumus. Galbūt mes galvojame, jog turime būti kažkuo „geresni“, kad Dievas galėtų mus naudoti – protingesni, turtingesni, charizmatiškesni, talentingesni ir dvasingesni. Palaiminimai ateis ne tiek dėl jūsų gebėjimų, kiek dėl jūsų pasirinkimų. Visatos Dievas darbuosis jumyse ir per jus, išaukštindamas jūsų kuklias pastangas, dedamas dėl Jo tikslų.

Jo darbas visada judėjo į priekį pagal šį svarbų principą: „Iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga.“¹¹

Apaštalas Paulius, rašydamas Korinto šventiesiems, pastebėjo, kad nedaugelis jų pagal pasaulietiškus standartus būtų laikomi išmintingais. Tačiau tai nesvarbu, nes „Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga“¹².

Dievo darbo istorijoje yra daug žmonių, kurie save laikė netinkamais. Tačiau pasikliaudami Dievo malone Jo pažadu jie nuolankiai tarnavo: „Jų ranka bus mano ranka, ir aš būsiu jų skydas […] ir jie vyriškai kausis už mane; […] ir apsaugosiu juos“¹³.

Praėjusią vasarą mūsų šeima turėjo nuostabią galimybę aplankyti istorines ankstyvosios Bažnyčios vietas Jungtinių Amerikos Valstijų rytuose. Mes tarsi išgyvenome to laikotarpio istoriją. Žmonės, apie kuriuos daug skaičiau, tokie kaip Martinas Harisas, Oliveris Kauderis ir Tomas B. Maršas, tapo man tikresni, kai mes vaikščiojome ten, kur jie vaikščiojo, ir galvojome, kiek jie aukojosi, kad pastatytų Dievo karalystę.

Jie turėjo daug puikių savybių, kurios įgalino juos reikšmingai prisidėti prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimo. Tačiau jie taip pat buvo žmonės, silpni ir klystantys – tokie, kokie esame mes. Kai kurie jų nesutarė su Pranašu Džozefu Smitu ir atsimetė nuo Bažnyčios. Vėliau daugelis iš tų pačių žmonių patyrė širdies pokytį, nusižemino ir vėl ieškojo bei rado bendrystę su šventaisiais.

Galbūt mes esame linkę teisti šiuos ir panašius į juos kitus narius. Galbūt mes sakysime: „Aš niekada nebūčiau palikęs Pranašo Džozefo.“

Nors tai gali būti tiesa, tačiau mes išties nežinome, koks buvo to meto gyvenimas tomis aplinkybėmis. Ne, jie nebuvo tobuli, tačiau kaip džiugu žinoti, kad Dievas juos vis tiek galėjo panaudoti. Jis žinojo jų stiprybes ir silpnybes ir suteikė jiems nepaprastą galimybę prisidėti eilute ar melodija prie šlovingo Sugrąžinimo himno.

Kaip džiugu žinoti, kad, nors mes esame netobuli, bet, jeigu širdimis atsigręšime į Dievą, Jis bus dosnus ir malonus bei naudos mus Savo tikslams.

Tie, kurie myli ir tarnauja Dievui ir artimiesiems bei nuolankiai ir aktyviai dalyvauja Jo darbe, pamatys savo ir tų, kuriuos jie myli, gyvenime nutinkančius nuostabius dalykus.

Durys, kurios atrodė užvertos, atsivers.

Angelai eis prieš juos ir paruoš jiems kelią.

Nesvarbu, kokią vietą jūs užimate savo bendruomenėje ar Bažnyčioje, jei leisite, Dievas jus naudos. Jis išaukštins jūsų teisius troškimus ir jūsų pasėtus atjaučiančius darbus pavers gausiu gerumo derliumi.

Visi šiame pasaulyje esame „sveč[iai] ir ateiv[iai]“¹⁴. Daugeliu atžvilgiu mes esame toli nuo namų. Tačiau tai nereiškia, kad turime jaustis vieniši ir pasimetę.

Mūsų brangus ir mylimas Tėvas Danguje davė mums Kristaus šviesą. Kiekvieno iš mūsų gilumoje dangiškieji kuždesiai ragina mus atgręžti savo akis ir širdis į Jį, kai pradedame savo piligriminę kelionę atgal į celestialinius namus.

Tai reikalauja pastangų. Jūs negalite ten patekti be pastangų mokytis iš Jo, suprasti Jo nurodymus ir nuoširdžiai taikyti juos eidami žingsnis po žingsnio.

Gyvenimas nėra savaeigis automobilis. Jis nėra bepilotis lėktuvas.

Jūs negalite tik plūduriuoti gyvenimo vandenyse ir tikėtis, kad srovė jus nuneš ten, kur vieną dieną norėtumėte būti. Mokinystė reikalauja mūsų pasiryžimo plaukti prieš srovę, kai to reikia.

Niekas kitas nėra atsakingas už jūsų asmeninę kelionę. Gelbėtojas padės jums ir paruoš kelią prieš jus, tačiau įsipareigojimas sekti Juo ir laikytis Jo įsakymų turi išeiti iš jūsų. Tai yra asmeninė jūsų našta ir jūsų asmeninė privilegija.

Tai yra jūsų didysis nuotykis.

Prašau, atsiliepkite į jūsų Gelbėtojo kvietimą.

Sekite Juo.

Viešpats įkūrė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kad padėtų jums su šiame siekyje tarnauti Dievui ir artimiesiems. Jos tikslas yra paskatinti, mokyti, pakylėti ir įkvėpti. Ši nuostabi Bažnyčia suteikia jums galimybių parodyti gailestingumą, padėti kitiems bei atnaujinti šventas sandoras ir jų laikytis. Jos tikslas yra palaiminti jūsų gyvenimą ir tobulinti jūsų namus, bendruomenę ir tautą.

Ateikite, prisijunkite prie mūsų ir pasitikėkite Viešpačiu. Paskolinkite savo talentus Jo nuostabiam darbui. Rūpinkitės kitais, pakylėkite, gydykite ir palaikykite visus, kurie trokšta pajusti ir atsiliepti į troškimą grįžti į mūsų dieviškus namus. Tad susivienykime šioje šlovingoje piligriminėje kelionėje į dangiškus kraštus.

Evangelija yra nepaprasta vilties ir džiaugsmo žinia. Šis kelias veda mus namo.

Kasdieną ir kas valandą priimdami Evangeliją su tikėjimu ir darbais mes po truputį artėjame prie mūsų Dievo. Mūsų gyvenimas taps geresnis ir Viešpats naudos mus nuostabiais būdais palaiminti aplinkinius ir įgyvendinti Jo amžinus tikslus. Apie tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.