Dangiškos šviesos nešėjai

Kartais dvasinės ligos ateina kaip nuodėmės ar emocinių žaizdų pasekmė. Kartais dvasinė sveikata išsenka taip palaipsniui, kad sunkiai galime pasakyti, kas vyksta. Kaip ir nuosėdinių uolienų sluoksniai dvasinis skausmas ir širdgėla einant laikui gali kauptis, spausdami mūsų dvasias tol, kol tampa beveik nepakeliami. Taip gali nutikti, pavyzdžiui, kai pareigos darbe, namuose ir bažnyčioje taip mus užgriūva, kad pamirštame Evangelijos nešamą džiaugsmą. Net galime jaustis taip, tarsi visai nebeturėtume jėgų arba kad gyventi pagal Dievo įsakymus nebe mūsų jėgoms.

Tačiau vien tai, kad dvasiniai išmėginimai yra tikri, dar nereiškia, kad jie neišgydomi.

Galime išgyti ir dvasiškai.

Net giliausios dvasinės žaizdos – taip, netgi tos, kurios atrodo neišgydomos, – gali užsitraukti.

Mano brangūs draugai, gydančioji Jėzaus Kristaus galia mūsų dienomis neišnyko.

Gelbėtojo gydantis prisilietimas gali pakeisti gyvenimą mūsų dienomis lygiai taip pat, kaip galėdavo ir Jo dienomis. Jei tik tikėsime, Jis gali paimti mus už rankų, pripildyti mūsų sielas dangiškos šviesos bei išgydymo ir ištarti laiminančius žodžius: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!“¹

Visa, kas sukelia mūsų dvasinius negalavimus, vienu aspektu panašu: tame nėra dangiškos šviesos.

Tamsa apriboja mūsų gebėjimą aiškiai matyti. Ji užtemdo mūsų matymą to, kas kažkada buvo suprantama ir aišku. Būdami tamsoje, labiau tikėtina, pasirinksime neteisingai, nes negalime matyti pavojų savo kelyje. Būdami tamsoje, veikiausiai prarasime viltį, nes negalime matyti tos ramybės ir džiaugsmo, kurie laukia mūsų, jei toliau veršimės pirmyn.

O šviesa leidžia mums matyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Ji leidžia mums atskirti tiesą nuo klaidos, atskirti kas svarbu, o kas nereikšminga. Būdami šviesoje galime teisiai rinktis remdamiesi teisingais principais. Būdami šviesoje turime „tobulą vilties skaistumą“², nes galime savuosius mirtingojo gyvenimo išmėginimus matyti iš amžinosios perspektyvos.

Kai iš pasaulio šešėlių žengsime į nesibaigiančią Kristaus šviesą, patirsime dvasinį išgijimą.

Kuo geriau suprantame ir pritaikome doktrininę šviesos sąvoką, tuo geriau galime apsisaugoti nuo dvasinių ligų, kurios iš visų pusių mus puola ir vargina, tuo geriau galime tarnauti kaip energingi, drąsūs, rūpestingi ir nuolankūs šventosios kunigystės turėtojai – tikrieji mūsų mylimo ir amžino Karaliaus tarnai ir mokiniai.

Jėzus Kristus sakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“³

Ką tai reiškia?

Tiesiog tai: kas nuolankiai seks Jėzumi Kristumi, patirs ir skleis Jo šviesą. Ir ta šviesa vis šviesės, kol galiausiai išsklaidys netgi giliausiai pasislėpusią tamsą.

Tai reiškia, kad iš Gelbėtojo sklinda galia, stipri įtaka. Ji sklinda „nuo Dievo akivaizdos, kad pripildytų erdvės neaprėpiamybę”⁴. Kadangi ši galia apšviečia, pakelia dvasią ir nušviečia mūsų gyvenimus, Raštai dažnai vadina ją šviesa, bet taip pat ir dvasia bei tiesa.

Doktrinoje ir Sandorose skaitome: „Nes Viešpaties žodis yra tiesa, ir kas tik yra tiesa, yra šviesa, ir kas tik yra šviesa, yra Dvasia, būtent Jėzaus Kristaus Dvasia.“⁵

Ši gili įžvalga – kad šviesa yra dvasia, kuri yra tiesa, ir kad ši šviesa šviečia kiekvienai į pasaulį ateinančiai sielai – yra ir svarbi, ir nešanti viltį. Kristaus šviesa apšviečia ir pripildo sielas visų, kurie įsiklauso į Dvasios balsą.⁶

Kristaus šviesa pripildo visatą.

Ji pripildo žemę.

Ir ji gali pripildyti kiekvieną širdį.

„Dievas nėra šališkas.“⁷ Jo šviesa prieinama visiems – dideliems ir mažiems, turtingiems ir vargšams, privilegijuotiesiems ir nuskriaustiesiems.

Jei atversite savo protus ir širdis Kristaus šviesai priimti ir nuolankiai seksite Gelbėtoju, gausite daugiau šviesos. Eilutę po eilutės, čia truputį ir ten truputį, vis daugiau šviesos ir tiesos surinksite į savo sielą, kol tamsa bus išvyta iš jūsų gyvenimo.⁸

Dievas atvers jums akis.

Dievas suteiks jums naują širdį.

Dievo meilė, šviesa ir tiesa privers tai, kas jumyse miega, pabusti gyvenimui, ir jūs atgimsite naujam gyvenimui Kristuje Jėzuje.⁹

Viešpats pažadėjo: „Ir jeigu jūsų akis bus pašvęsta vien mano šlovei, jūsų visas kūnas bus pripildytas šviesos ir jumyse nebus tamsos; ir kūnas, kuris pripildytas šviesos, suvokia viską.“¹⁰

Toks yra pagrindinis vaistas nuo dvasinio nesveikumo. Tamsa išnyksta šviesos akivaizdoje.

Tačiau Dievas nevers mūsų priimti Jo šviesą.

Jei priprasime prie tamsos, vargu, ar mūsų širdis pasikeis.

Kad tas pasikeitimas įvyktų, turime aktyviai įsileisti šviesą.

Kai būdamas oro linijos kapitonu skraidžiau po mūsų planetą Žemę, mane visada pakerėdavo Dievo kūrinijos grožis ir tobulumas. Ypač žavėjo santykis tarp žemės ir saulės. Manau, kad tai puiki vaizdinė priemonė pamokoje apie tai, kaip egzistuoja tamsa ir šviesa.

Kaip visi žinome, per kiekvienas 24 valandas naktis pakeičia dieną, o diena – naktį.

Taigi, kas yra naktis?

Naktis yra ne daugiau kaip šešėlis.

Net tamsiausią naktį saulė nenustoja skleisti savo šviesos. Ji ir toliau šviečia taip skaisčiai kaip visada. Tačiau pusė žemės skendi tamsoje.

Dėl šviesos nebuvimo atsiranda tamsa.

Kai nusileidžia nakties tamsa, mes nepuolame į neviltį ir nesijaudiname, kad saulė užgeso. Mes nekeliame teorijų, kad saulės nėra ar kad ji mirė. Suprantame, kad esame šešėlyje, kad žemė toliau suksis ir kad galiausiai saulės spinduliai vėl mus pasieks.

Tamsa nereiškia, kad šviesos nebėra. Dažniausiai ji tiesiog reiškia, kad esame šviesai gauti netinkamoje vietoje. Per neseniai įvykusį saulės užtemimą daugelis dėjo daug pastangų, kad patektų į tą siaurą juostą šešėlio, kurį mėnulis teikė vidury skaisčios saulėtos dienos.

Labai panašiai ir dvasinė šviesa toliau šviečia visai Dievo kūrinijai. Šėtonas darys viską, ką gali, kad sukurtų šešėlį ar kad mes papultume į savo pačių susikurtą šešėlį. Jis vers mus susikurti savo pačių užtemimą; jis stums mus į savo urvo tamsą.

Dvasinė tamsa gali užmesti užmaršties šydą netgi ant tų, kurie kažkada vaikščiojo šviesoje ir džiūgavo Viešpačiu. Tačiau net didžiausios tamsos akimirkomis Dievas girdi nuolankius mūsų prašymus, kai meldžiamės: „Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“¹¹

Almos dienomis buvo daug tokių, kuriems sunkiai sekėsi priimti dvasinius dalykus, ir „dėl jų netikėjimo“ Dievo šviesa ir tiesa negalėjo patekti į jų sielas, „ir jų širdys buvo užkietintos“¹².

Broliai, nuo mūsų priklauso, ar būsime tinkamoje vietoje, kad matytume Jėzaus Kristaus Evangelijos dievišką šviesą ir tiesą. Net kai ateina naktis ir pasaulis atrodo tamsus, galime vaikščioti Kristaus šviesoje, laikytis Jo įsakymų ir drąsiai liudyti apie Jo realumą ir didybę.

Kaip Dievo kunigystės turėtojai ir Jėzaus Kristaus mokiniai, jūs esate šviesos nešėjai. Toliau darykite tai, kas puoselės Jo dievišką šviesą. „Pakelkite savo šviesą“¹³ ir „tešviečia [ji] žmonių akivaizdoje“, ne tam, kad jie matytų ir jumis žavėtųsi, bet „kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“¹⁴.

Mano brangūs broliai, esate įrankiai Viešpaties rankose tam, kad neštumėte šviesą ir išgydymą Dangiškojo Tėvo vaikų sieloms. Galbūt nesijaučiate pasirengę gydyti dvasiškai sergančiųjų – be abejo, ne ką daugiau nei pašto skyriaus darbuotojas pasiruošęs padėti sergančiajam artritu. Galbūt patys susidūrėte su dvasiniais sunkumais. Vis dėlto Viešpats pašaukė jus. Jis suteikė jums įgaliojimą ir pareigą tiesti pagalbos ranką patekusiems į bėdą. Jis jus apdovanojo Savo šventa kunigystės galia, kad į tamsą atneštumėte šviesos ir kad pakylėtumėte bei laimintumėte Dievo vaikus. Dievas atkūrė Savo Bažnyčią ir sugrąžino Savo brangiąją Evangeliją, „[kuri] gydo sužeistą sielą“¹⁵. Jis paruošė kelią į dvasinį sveikumą, kad rastume išgydimą nuo sąstingio ir judėtume link stiprios dvasinės sveikatos.

Kas kartą, kai nuolankioje maldoje atgręžiate savo širdį į Dievą, patiriate Jo šviesą. Kas kartą, kai ieškote Jo žodžio ir valios Raštuose, ta šviesa vis ryškėja. Kas kartą, kai pastebite kažką bėdoje ir paaukojate savo komfortą, kad su meile ištiestumėte pagalbos ranką, ta šviesa plečiasi ir didėja. Kas kartą, kai atmetate pagundą ir renkatės tyrumą, kas kartą, kai siekiate atleidimo ar atleidžiate, kas kartą, kai drąsiai liudijate apie tiesą, ta šviesa nuveja tamsą ir pritraukia kitus, kurie taip pat ieško šviesos ir tiesos.

Prisiminkite savo asmeninę patirtį, tarnavimo Dievui ir savo artimui akimirkas, kai jūsų gyvenime švytėjo dieviška šviesa: šventoje šventykloje, prie sakramento stalo, ramiomis pamaldaus apmąstymo akimirkomis, per šeimos susitikimus ar kunigystės tarnystės metu. Papasakokite apie tokias akimirkas šeimai, draugams ir ypač mūsų jaunimui, kurie ieško šviesos. Jie turi iš jūsų išgirsti, kad ši šviesa atneša viltį ir išgydymą, net tamsos kupiname pasaulyje.

Kristaus šviesa atneša viltį, laimę ir išgydimą nuo bet kokių dvasinių ligų ar žaizdų.¹⁶ Patyrusieji šią valančią įtaką tampa įrankiais Pasaulio Šviesos rankose, teikiančiais šviesą kitiems.¹⁷ Jie pajus, ką pajuto karalius Lamonis: „Ši šviesa įliejo tokį džiaugsmą į jo sielą […], tamsos debesis buvo išsklaidytas, ir […] nesibaigiančio gyvenimo šviesa nušvito jo sieloje.“¹⁸

Mano brangūs broliai, mano brangūs draugai, mūsų užduotis yra ieškoti Viešpaties, kol mumyse skaisčiai liepsnos Jo nesibaigiančio gyvenimo šviesa ir mūsų liudijimas taps tvirtas ir stiprus netgi vidury tamsos.

Meldžiuosi ir laiminu, kad sėkmingai įvykdytumėte savo paskirtį kaip Visagalio Dievo kunigystės turėtojai ir visada būtumėte džiugūs Jo dangiškos šviesos nešėjai. Šventu Jėzaus Kristaus, mūsų Mokytojo vardu, amen.