Įžiebkite savo šviesą
Seserys, pranašai kviečia mus. Ar būsite teisios? Ar išreikšite savo tikėjimą? Ar įžiebsite savo šviesą?
Gal jūs to nežinote, bet prezidentas Monsonas ir aš esame dvyniai. 36-erių Tomas Monsonas buvo palaikytas naujausiu apaštalu tą pačią dieną, tą pačią valandą, kai gimiau šiaurinėje Kalifornijoje. Man patinka mano ypatingas asmeninis ryšys su Dievo pranašu, prezidentu Monsonu.
Pranašai kalba apie moteris. 1 Kai kuriuos jų žodžius išgirsite šiame susirinkime. Šiandien remsiuosi nepakartojama prezidento Spenserio V. Kimbolo pranašyste, užrašyta beveik prieš 40 metų. 1979 metų rugsėjį pasaulinės Bažnyčios moterys susirinko savo visuotiniame susitikime tik antrą kartą. Prezidentas Kimbolas pasiruošė kalbėti, tačiau konferencijos dieną buvo paguldytas į ligoninę. Todėl jis paprašė savo žmonos, Kamilės Airing Kimbol, vietoj jo perskaityti jo įžvalgas. 2
Sesuo Kimbol perskaitė pranašo žodžius, kuriuose akcentuojama PDŠ moterų įtaka geroms pasaulio moterims prieš Antrąjį Gelbėtojo atėjimą. Jai baigiant skaityti, buvo jaučiamas Bažnyčios moterų pakylėjimas, apie kurį nesiliauname kalbėjusios.
Leiskite man truputį pacituoti tai, ką pasakė prezidentas Kimbolas:
„Galiausiai, mano mylimos seserys, leiskite man pasakyti jums kai ką, ko anksčiau niekas nesakė ar bent jau sakė ne tokiu būdu. Didžioji dalis būsimo didelio Bažnyčios augimo paskutinėmis dienomis vyks dėl to, kad daugybė dorų pasaulio moterų […] bus atvestos į bažnyčią. Didžiąja dalimi tai vyks todėl, kad Bažnyčios moterų gyvenime atsispindi teisumas ir aiškumas, tai pasireiškia taip ryškiai, kad jos savo kitoniškumu – gerąja prasme – išsiskiria iš kitų pasaulio moterų.
Tarp tikrų pasaulio didvyrių, kurios ateis į Bažnyčią, yra moterys, kurioms labiau rūpi išlikti teisioms nei būti savanaudiškoms. Šios tikros didvyrės yra nuoširdžiai nuolankios, dėl to dorą vertina labiau nei tai, kad jų darbai būtų matomi […]
[…] Bažnyčios moterų pavyzdžiai bus reikšminga jėga augant Bažnyčios narių gretoms ir dvasiškumui paskutinėmis dienomis.“ 3
Koks pranašiškas pareiškimas! Apibendrinsiu:
-
Labiausiai Bažnyčios augimą ateityje skatins geri moterų tarpusavio santykiai.
-
Draugystė, kurią Paramos bendrijos moterys, merginos ir Pradinukų organizacijos mergaitės užmezga su nuoširdžiomis, ištikimomis ir dievobaimingomis kitų tikėjimų bei įsitikinimų moterimis ir mergaitėmis, bus reikšminga jėga, lemianti Bažnyčios augimą.
-
Šias kitokią istoriją turinčias moteris prezidentas Kimbolas pavadino „didvyrėmis“, kurioms labiau rūpės būti teisioms nei savanaudiškoms, kurios parodys mums, kad dorą vertina labiau nei tai, kad jų darbai būtų matomi.
Vykdydama savo darbą visame pasaulyje, sutikau daugybę tokių gerų moterų. Man labai brangi jų draugystė. Jūs taip pat jas pažįstate savo draugių ar kaimynių rate. Galbūt dabar jos yra arba nėra Bažnyčios narės, tačiau mus sieja labai svarbi draugystė. Kaip mes atliekame savo vaidmenį? Ką turėtume daryti? Prezidentas Kimbolas pamini penkis dalykus:
Pirmas – būti teisiai. Būti teisiai nereiškia būti tobulai ar niekada neklysti. Tai reiškia ugdyti vidinį ryšį su Dievu, atgailauti už savo nuodėmes bei klaidas ir noriai padėti kitiems.
Moterys, kurios atgailavo, keičia istorijos tėkmę. Turiu draugę, kuri būdama jauna pateko į avariją ir dėl to tapo priklausoma nuo skausmą malšinančių medikamentų. Po kurio laiko išsiskyrė jos tėvai. Ji pastojo po trumpalaikių santykių, o jos priklausomybės tęsėsi. Tačiau vieną vakarą ji pažvelgė į savo gyvenimo chaosą bei betvarkę ir pagalvojo: „Gana“. Ji šaukėsi Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pagalbos. Ji sakė supratusi, kad Jėzus Kristus yra stipresnis net už jos baisias aplinkybes ir kad ji gali pasikliauti Jo jėga eidama atgailos keliu.
Grįždama pas Viešpatį ir į Jo kelią ji pakeitė savo istorijos tėkmę ir savo berniuko bei naujo vyro istoriją. Ji yra teisi ir turi labai atvirą širdį kitiems, kurie padarė klaidų ir nori pasikeisti. Kaip ir mes visi, ji nėra tobula, tačiau žino, kaip atgailauti ir nesiliauti bandžius.
Antras – išreikšti savo mintis. Tai reiškia suprantamai išreikšti, ką jūs manote ir kodėl. Anksčiau šiais metais mano Facebook’o naujienų sklaidos kanale buvo patalpintas straipsnis, kuriame kritikuojama krikščionybė. Skaitydama jį šiek tiek susierzinau, bet nesureikšminau to. Tačiau pažįstama, kuri nėra mūsų tikėjimo narė, atsakė savo komentaru. Ji parašė: „[Tai yra] visiškai priešinga tam, už ką pasisakė Jėzus, – Jis buvo […] radikalus savo laikmečiu, nes Jis […] atnešė pusiausvyrą į pasaulį. […] Jis [kalbėjo] prostitutėm[s], [valgė] su muitininku […], susidraugavo su bejėgėmis moterimis ir vaikais […] [ir] mums papasakojo apie Gerąjį samarietį. […] Ir todėl […] tikri krikščionys turėtų stengtis būti LABIAUSIAI mylintys žmonės pasaulyje.“ Tai perskaičiusi, pagalvojau: „Kodėl aš to neparašiau?“
Kiekvienai iš mūsų reikia geriau išreikšti savo tikėjimo priežastis. Kaip jaučiatės dėl Jėzaus Kristaus? Kodėl liekate Bažnyčioje? Kodėl tikite, kad Mormono Knyga yra Raštai? Kur semiatės ramybės? Kodėl svarbu, kad pranašas turi kažką pasakyti 2017-aisiais? Iš kur žinote, kad jis yra tikras pranašas? Panaudokite savo balsą ir galią, kad socialiniuose tinkluose, ramiai kalbėdamos su savo draugais ar bendraudamos su savo anūkais išreikštumėte tai, ką žinote ir jaučiate. Pasakykite jiems, kodėl tikite, kokius jausmus tai jums sukelia, ar kada abejojote, kaip tai įveikėte ir ką jums reiškia Jėzus Kristus. Kaip sakė apaštalas Petras: „Gąsdinimo neišsigąskite […]. Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai.“ 4
Trečias – būti kitokiai. Leiskite papasakoti, kas nutiko šią liepą Panamos paplūdimyje, Floridoje. 5 Vėlyvą popietę Roberta Ursri pamatė savo du sūnelius, šaukiančius pagalbos vandenyne 90-ies metrų atstumu nuo kranto. Juos pagavo stipri srovė ir nešė gilyn į jūrą. Šalia buvusi porelė bandė išgelbėti berniukus, bet ir juos pagavo ta pati srovė. Taigi, Ursri šeimos nariai šoko gelbėti skęstančių plaukikų, tad netrukus jau devyni žmonės buvo nešami stiprios srovės.
Nebuvo jokių virvių. Nebuvo ir gelbėtojų. Policija pasiuntė gelbėjimo valtį, tačiau tie žmonės vandenyne jau 20 minučių kovojo su mirtimi, buvo išsekę ir jau vos laikėsi ant vandens. Džesika Mei Simons buvo viena iš liudininkų paplūdimyje. Jos vyrui toptelėjo mintis suformuoti žmonių grandinę. Jie šaukė paplūdimyje buvusius žmones į pagalbą, ir dešimtys žmonių susikibę rankomis leidosi į jūrą. Džesika rašė: „Tas vaizdas, kai skirtingų rasių ir lyčių žmonės susiburia padėti besikamuojantiems VISIŠKAI nepažįstamiems [buvo] tikrai nepakartojamas!“ 6 80-ies žmonių grandinė nusidriekė plaukikų link. Pažvelkite į šią neįtikėtinos akimirkos nuotrauką.
Visi paplūdimyje galėjo pagalvoti tik apie tradicines priemones ir nežinojo, ką daryti. Tačiau viena pora akimirksniu sugalvojo kitokį sprendimą. Novatoriškumas ir kūrybiškumas yra dvasinės dovanos. Kai laikomės savo sandorų, esame kitokios nei aplinkiniai mūsų kultūroje ir visuomenėje, tačiau tai įkvepia mus, tad galime sugalvoti kitokių sprendimo ir taikymo būdų, kitokių metodų. Ne visuomet pritapsime pasaulyje, tačiau išsiskirdamos, gerąja prasme, galėsime išgelbėti kitus, kurie skęsta.
Ketvirtas – būti išskirtinei. Išsiskirti reiškia būti pastebimai apsisprendusiai. Leiskite dar kartą paminėti Džesikos Mei Simons istoriją paplūdimyje. Ji suprato, kad gali padėti, kai ta žmonių grandinė judėjo pirmyn plaukikų link. Džesika Mei sakė: „Lengvai galiu išbūti nekvėpavusi […] ir apiplaukti olimpinį baseiną! [Žinojau, kaip ištrūkti iš stiprios srovės.] Žinojau, kad galiu perduoti [kiekvieną plaukiką] žmonių grandinei.“ 7 Ji, jos vyras ir dar vienas gelbėtojas čiupo plaukimo lentas ir palei grandinę nuplaukė iki plaukikų, o tada vieną po kito perdavė grandine, kol jie buvo saugūs ant kranto. Džesika turėjo išskirtinį sugebėjimą: ji žinojo, kaip plaukti prieš srovę, nešančią gilyn.
Atkurtoji Evangelija yra pastebimai išskirtinė. Tačiau mes turime būti išskirtinės, priklausomai nuo to, kaip gyvename pagal ją. Kaip Džesika treniravosi plaukimą, taip mes turime mokytis gyventi pagal Evangeliją prieš iškylant pavojui, kad nepabūgusios būtume pakankamai stiprios padėti kitiems, kai juos nuneša srovė.
Ir galiausiai penktas – tai džiugiai daryti anksčiau minėtus keturis. Būti džiugiai – tai ne dirbtinai šypsotis plastmasine šypsena neatsižvelgiant į tai, kas vyksta aplink. Tačiau tai reiškia laikytis Dievo įsakymų, pastiprinti ir pakylėti kitus. 8 Kai stipriname kitus, kai pakeliame kitų naštas, tai palaimina mūsų gyvenimą taip, kad mūsų išbandymai negali to iš mūsų atimti. Esu pasidėjusi prezidento Gordono B. Hinklio citatą taip, kad matyčiau ją kasdien. Jis sakė: „Nieko nepakeisite, jei būsite nusiteikę pesimistiškai ar ciniškai. Pakeisite tuomet, kai žvelgsite optimistiškai ir darbuositės su tikėjimu.“ 9
Tokios laimingos ir optimistiškos dvasios pavyzdys yra mano pažįstama 13-os metų mergina, Elsa, kurios šeima persikrausto į Baton Ružą Luizianos valstijoje, už 2900 kilometrų nuo jos draugų. Tikrai nelengva persikraustyti į naują vietą, kai tau 13. Aišku, Elsa dvejojo dėl persikraustymo, tad jos tėtis palaimino ją. Palaiminimo metu į jos mamos telefoną atėjo žinutė. Merginos iš Luizianos apylinkės atsiuntė nuotrauką su tekstu: „Prašome atsikraustyti į mūsų apylinkę!“ 10
Šios merginos dar nesutikusios Elsos buvo optimistiškai nusiteikusios, kad joms ji patiks. Jų entuziazmas suteikė Elsai optimizmo dėl artėjančio persikraustymo ir atsakė į jos maldą, ar viskas bus gerai.
Iš laimės ir optimizmo kyla energija, kuri ne tik palaimina mus, bet sustiprina visus aplinkinius. Bet koks mažas dalykas, kurį darote, kad išties nudžiugintumėte kitus, parodo, kad jau nešate deglą, kurį įžiebė prezidentas Kimbolas.
Man buvo 15 metų, kai buvo perskaityta prezidento Kimbolo kalba. Nuo tada tos, kurios esame vyresnės nei 40-ies, nešame šią pareigą, priimtą iš prezidento Kimbolo. Dabar žvelgiu į jus, 8-erių, 15-os, 20-ies ar 35-erių merginas bei moteris, ir ruošiuosi perduoti estafetę jums. Jūs esate ateities vadovės šioje Bažnyčioje, ir tai bus jūsų atsakomybė nešti šią šviesą pirmyn ir išpildyti šią pranašystę. Tos, kurios esame vyresnės nei 40-ies, susikabiname rankomis su jumis ir jaučiame jūsų stiprybę bei energiją. Mums reikia jūsų.
Pasiklausykite šios Raštų ištraukos iš Doktrinos ir Sandorų 49:26–28. Galbūt ji parašyta kitomis aplinkybėmis, tačiau tikiuosi, kad šį vakarą Šventosios Dvasios galia priimsite tai kaip asmeninį pašaukimą šiam šventam darbui.
„Štai, sakau jums: eikite, kaip aš jums įsakiau; atgailaukite dėl visų savo nuodėmių; prašykite ir gausite; belskite, ir jums bus atidaryta.
Štai, aš eisiu jūsų priešaky ir būsiu jūsų galinė sauga; ir aš būsiu tarp jūsų, ir jūs nebūsite pergalėti.
Štai, aš esu Jėzus Kristus, ir aš greitai ateinu.“ 11
Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų, kad būtumėte tokioje vietoje, kur galėtumėte jausti gausią Dievo meilę jums. Negalite atsidurti ten, kur nesiektų ši meilė. Kai jaučiate Jo meilę, kai mylite Jį, jūs atgailaujate ir laikotės Jo įsakymų. Kai laikotės Jo įsakymų, Jis gali naudoti jus Savo darbe. Jo darbas ir šlovė yra moterų ir vyrų išaukštinimas ir amžinasis gyvenimas.
Seserys, pranašai kviečia mus. Ar būsite teisios? Ar išreikšite savo tikėjimą? Ar galėsite būti kitokios ir išskirtinės? Ar nepaisant savų išbandymų jūsų džiaugsmas trauks kitus gerus ir kilnius žmones, kuriems reikia jūsų draugystės? Ar įžiebsite savo šviesą? Liudiju, kad Viešpats Jėzus Kristus eis mūsų priešaky ir bus tarp mūsų.
Noriu baigti mūsų mylimo pranašo Tomo S. Monsono žodžiais: „Mano brangios seserys, tai jūsų dienos, jūsų laikas.“ 12 Jėzaus Kristaus vardu, amen.