Ar pasitikime Juo? Sunku yra gera

Prezidentas Tomas S. Monsonas dažnai mums primena: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk vien savo supratimu.

Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.

Nebūk išmintingas savo akyse“ (Patarlių 3:5–7).

Ar pasitikime, kad Jo įsakymai yra mums į gera? Kad Jo vadovai, nors ir netobuli, gerai mums vadovauja? Kad Jo pažadai patikimi? Ar pasitikime, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus tikrai mus pažįsta ir nori mums padėti? Net išmėginimų, vargų sūkuryje ir sunkiais laikais ar vis dar pasitikime Juo?

Žvelgdamas atgal, matau, kad geriausias pamokas gavau sunkiausiais laikais – ar tai būtų jaunystėje, misijoje, pradėjus naują karjerą, stengiantis išaukštinti savo pašaukimus, auginant didelę šeimą ar stengiantis būti materialiai savarankiškam. Atrodo aišku, kad sunku yra gera!

Tai, kas sunku, padaro mus stipresnius, nuolankesnius ir suteikia progą parodyti, ką galime. Mūsų mylimi rankinių vežimėlių pionieriai pažino Dievą savo didžiausiuose varguose. Kodėl prireikė dviejų skyrių aprašyti, kaip Nefis su broliais gavo skaistvario plokšteles, ir tik trijų eilučių aprašyti, kaip jie įkalbėjo Izmaelio šeimą prisijungti prie jų tyruose? (Žr. 1 Nefio 3–4; 7:3–5). Atrodo, kad Viešpats per plokštelių gavimo vargus norėjo sustiprinti Nefį.

Sunkumai mūsų gyvenime neturėtų būti netikėtumas. Viena iš pirmųjų su Viešpačiu sudaromų sandorų – tai gyventi pagal aukos įstatymą. Aukojimasis pagal žodžio apibrėžimą reiškia atsisakyti kažko trokštamo. Įgavę patirties suvokiame, kad tai nedidelė kaina, lyginant su vėliau gaunama palaima. Džozefo Smito nurodymu buvo pasakyta, kad „religija, kuri nereikalauja paaukoti visko, niekada neturi pakankamai galios išugdyti tikėjimą, būtiną gyvenimui ir išgelbėjimui.“¹

Dievybės nariams taip pat nesvetimi sunkūs dalykai. Dievas Tėvas paaukojo Savo Viengimį Sūnų siaubingoms Apmokėjimo kančioms, apimančioms mirtį ant kryžiaus. Raštuose apie Jėzų Kristų skaitome, kad „Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo“ (Hebrajams 5:8). Jis savanoriškai iškentė Apmokėjimo agoniją. Šventoji Dvasia turbūt yra didžiai kantri, kad gali raginti, įspėti ir vesti mus net po to, kai Ją kartais ignoruojame, klaidingai suprantame ar pamirštame.

Sunkumai yra Evangelijos plano dalis. Vienas iš šio gyvenimo tikslų mums – būti išbandytiems (žr. Abraomo 3:25). Mažai kas kentėjo taip nepelnytai kaip Almos žmonės. Jie pabėgo nuo nedoro karaliaus Nojaus tik tam, kad taptų lamanitų vergais! Per tuos išmėginimus Viešpaties juos išmokė, kad Jis drausmina savo žmones ir tikrina „jų kantrybę ir tikėjimą“ (Mozijo 23:21).

Siaubingomis Liberčio kalėjimo dienomis Viešpats Džozefą Smitą mokė „gerai tai ištverti“ (DS 121:8) ir pažadėjo, kad jei taip ištvers, „visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“ (DS 122:7).

Prezidentas Tomas S. Monsonas prašė: „Visada pasirinkime sunkesnį, bet teisingą kelią, užuot pasirinkę lengvesnį neteisingą.“² Kalbėdamas apie mūsų šventyklas, jis teigė, kad „jokia auka nėra per didelė, jokia kaina ne per brangi, joks vargas ne per sunkus tam, kad gautume [šventyklos] palaimas“³.

Gamtos pasaulyje tai, kas sunku, yra gyvenimo ciklo dalis. Viščiukui sunku prasikalti iš kieto kiaušinio lukšto. Bet jei kas nors pamėgina tai palengvinti, viščiukas neišvysto gyvenimui reikalingos stiprybės. Panašiai ir drugelio pastangos išsiveržti iš kokono sustiprina jį būsimam gyvenimui.

Iš šių pavyzdžių matome, kad tai, kas sunku, yra konstanta! Visi patiriame sunkumus. Tai mūsų reakcija į tai, kas sunku, yra kintamas dydis.

Vienu metu kai kurie žmonės Mormono Knygoje kentė „nuožmius persekiojimus“ ir „didelį suspaudimą“ (Helamano 3:34). Kaip jie į tai reagavo? „Jie dažnai pasninkavo ir meldėsi, ir darėsi vis stipresni ir stipresni nuolankumu ir vis tvirtesni ir tvirtesni Kristaus tikėjime, ir taip jų sielos prisipildė džiaugsmo ir paguodos, taip, netgi iki savo širdžių išvalymo ir pašventinimo“ (Helamano 3:35). Kitas pavyzdys yra po daugelio karo metų tarp žmonių susiklosčiusi tokia padėtis: „Dėl nepaprastai ilgo karo tarp nefitų ir lamanitų daugelis užkietėjo, […] o daugelis suminkštėjo dėl savo suspaudimų, tad nusižemino prieš Dievą net iki nuolankumo gelmių“ (Almos 62:41).

Kiekvienas renkamės, kaip reaguosime į tai, kas sunku.

Prieš šį pašaukimą dirbau finansų konsultantu Hiustone, Teksase. Daugiausia dirbau su milijonieriais, kurie turėjo savo verslą. Beveik visi jie sėkmingai išvystė savo verslą, pradėję nuo nieko ir daug bei sunkiai dirbę. Liūdniausia man buvo girdėti, kai kuriuos iš jų sakant, jog nori padaryti, kad jų vaikams būtų lengviau. Jie nenorėjo, kad jų vaikai kentėtų taip, kaip jie kentėjo. Kitaip sakant, jie norėtų iš savo vaikų atimti kaip tik tai, kas jiems atnešė sėkmę.

Kaip priešingybę tam, pažįstame vieną šeimą, kuri pasirinko kitokį būdą. Tos šeimos tėvus įkvėpė Dž. K. Penijo istorija apie tai, kad jam esant aštuonerių jo tėvas pasakė jam, kad nuo šiol finansiškai jis turės verstis savarankiškai. Ši šeima sugalvojo savąją versiją: baigę vidurinę mokyklą visi jų vaikų finansiškai imdavo verstis savarankiškai: užsidirbdavo tolimesniam išsilavinimui (koledžui, magistrantūrai ar pan.) ir pragyvenimui (jie iš tikrųjų tapdavo save išlaikantys) (žr. DS 83:4). Laimei, vaikai į tai reagavo išmintingai. Visi baigė koledžus, o keli dar baigė ir magistrantūrą – visi vertėsi savarankiškai. Nebuvo lengva, bet jie tai padarė. Padarė per sunkų darbą ir tikėjimą.

Klausimą „Ar pasitikime Juo?“ galime geriau perfrazuoti taip: „Ar tikime tiek, kad pasikliautume Juo?“

Ar tikime tiek, kad pasikliautume Jo pažadais dėl dešimtinės: kad su 90 procentų savo prieaugio plius Viešpaties pagalba gyvensime geriau nei su 100 procentų savo metinio prieaugio versdamiesi savarankiškai?

Ar tikime pakankamai, kad pasikliautume, jog Jis aplankys mus mūsų suspaudimuose (žr. Mozijo 24:14), kad Jis kovos prieš tuos, kurie kovoja prieš mus (žr. Izaijo 49:25; 2 Nefio 6:17), ir kad Jis pašvęs mūsų suspaudimus mūsų naudai? (žr. 2 Nefio 2:2).

Ar naudosime tikėjimą, kurio reikia, kad laikytumėmės Jo įsakymų, kad Jis galėtų mus laiminti tiek materialiai, tiek dvasiškai? Pagaliau, ar toliau būsime ištikimi iki galo, kad Jis galėtų priimti mus Savo akivaizdon? (žr. Mozijo 2:41).

Broliai ir seserys, mes galime tikėti tiek, kad pasikliautume Juo! Jis linki mums paties geriausio (žr. Mozės 1:39). Jis atsakys į mūsų maldas (žr. DS 112:10). Jis ištesės Savo pažadus (žr. DS 1:38). Jis turi galią tuos pažadus ištesėti (žr. Alma 37:16). Jis žino viską! O svarbiausia, Jis žino, kas geriausia (žr. Izaijo 55:8–9).

Šiuolaikiniame pasaulyje sunku. Kiekvienoje tautoje siaučia blogis, korupcija, terorizmas pasiekia net saugias vietas, ekonomika žlunga, nedarbas, ligos, gamtos nelaimės, civiliniai karai, despotiški vadovai ir taip toliau. Ką turėtume daryti? Ar mums bėgti, ar kautis? Kas teisingiau? Abu pasirinkimai gali būti pavojingi. Džordžui Vašingtonui ir jo armijoms buvo pavojinga kovoti, bet mūsų pionieriams taip pat pavojinga buvo bėgti. Nelsonui Mandelai buvo pavojinga kovoti už laisvę. Sakoma, tam, kad blogis laimėtų, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų.⁴

Ką bedarytume, neturėtume priimti sprendimų ar pradėti veikti baimės dvasios vedami. Iš tiesų, „Dievas davė mums ne baimės dvasią“ (2 Timotiejui 1:7). (Ar suvokiate, kad idėja „nebijokite“ pabrėžiama visuose Raštuose?) Viešpats mane išmokė, kad drąsos žengti pirmyn praradimas ir baimė yra priešininko įrankiai. Viešpaties atsakymas – sunkiais laikais eiti pirmyn su tikėjimu.

Kiekvienas iš mūsų galime turėti skirtingą nuomonę apie tai, kas sunku. Kai kurie mano, kad sunku mokėti dešimtinę, kai pinigų trūksta. Vadovai kartais jaučia, kad sunku tikėtis, jog vargšai mokės dešimtinę. Kai kuriems iš mūsų gali būti sunku žengti pirmyn su tikėjimu ir tuoktis ar turėti šeimą. Yra tokių, kuriems sunku „pasitenkinti tuo, ką Viešpats [jiems] suteikė“ (Almos 29:3). Gali būti sunku pasitenkinti savo dabartiniu pašaukimu (žr. Almos 29:6). Bažnyčios drausminimas gali atrodyti labai sunkus dalykas, bet kai kam jis žymi tikros atgailos pradžią.

Nepriklausomai nuo problemos, sunku gali būti gera tiems, kurie žengs pirmyn su tikėjimu ir pasikliaus Viešpačiu bei Jo planu.

Mano broliai ir seserys, liudiju, kad šie už manęs sėdintys vadovai yra pašaukti Dievo. Jų troškimas yra gerai tarnauti Viešpačiui ir padėti mums savo širdyse įtvirtinti Evangeliją. Myliu ir palaikau juos.

Myliu mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Žaviuosi, kad Jis taip mylėjo Tėvą ir mus, jog tapo mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju, kad dėl to Jis turėjo taip kentėti, jog „[drebėjo] iš skausmo ir [kraujavo] iš kiekvienos poros, ir [kentėjo] tiek kūnu, tiek ir dvasia“ (DS 19:18). Bet susidūręs su šia baisia perspektyva ir jos būtinybe, Jis patvirtino Tėvui: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia! (Luko 22:42). Aš džiūgauju angelo žodžiais: „Jo čia nėra! Jis prisikėlė“ (Mato 28:6).

Jo pavyzdys iš ties yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). Tik sekdami tuo pavyzdžiu galime rasti „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“ (DS 59:23). Sekdamas Jo pavyzdžiu ir taikydamas Jo mokymus aš pats įsitikinau, kad kiekvienas Jo „brangus bei didis pažadas“(2 Petro 1:4) yra tikras.

Didžiausias mano troškimas – stovėti su Mormonu kaip tikram Jėzaus Kristaus mokiniui (žr. 3 Nefio 5:13) ir vieną dieną iš Kristaus lupų išgirsti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne“ (Mato 25:21). Jėzaus Kristaus vardu, amen.