Trys seserys
Atsakome tik už tai, kokie mokiniai patys esame, o tai beveik, arba visai, nesusiję su tuo, kaip kiti elgiasi su mumis.
Brangios seserys, brangios draugės, pradėti visuotinę konferenciją pasauline seserų sesija yra reikšminga ir nuostabu. Tik įsivaizduokite: įvairiausių tautybių, kalbų, amžiaus ir patirties seserys suvienytos tikėjimo ir meilės Viešpačiui Jėzui Kristui.
Kai neseniai susitikome su mūsų mylimu pranašu, prezidentu Tomu S. Monsonu, jis mums išsakė, kaip labai myli Viešpatį. Ir žinau, kad prezidentas Monsonas yra labai dėkingas už jūsų meilę, maldas ir atsidavimą Viešpačiui.
Seniai seniai tolimoje šalyje gyveno trys seserys.
Pirmoji sesuo buvo liūdna. Jai atrodė, kad ji visa: nuo viršugalvio iki kojų pirštų, nepakankamai gera. Kartais jai kalbant žodžiai nuskambėdavo keistai ir žmonės juokdavosi. Kai kas nors ją kritikuodavo ar tyčia „pamiršdavo“ kur nors pakviesti, ji parausdavo, pasišalindavo ir pasislėpusi liūdnai dūsaudavo, klausdama savęs, kodėl gyvenimas toks niūrus ir liūdnas.
Antroji sesuo buvo pikta. Ji manė esanti labai protinga, bet visada atsirasdavo kas nors kitas, kurio testų pažymiai mokykloje būdavo geresni. Ji laikė save linksma, gražia, madinga ir žavia. Tačiau atrodė, kad šalia visada yra linksmesnių, gražesnių, madingesnių ar žavesnių.
Ji niekur nebuvo geriausia, o to ji negalėjo pakęsti. Gyvenimas neturėjo toks būti!
Kartais ji užsipuldavo kitus ir atrodė, kad ji visada pasiruošusi pratrūkti dėl vienos ar kitos smulkmenos.
Be abejo, nuo to ji netapdavo mėgstamesnė ar populiaresnė. Kartais ji sukąsdavo dantis, suspausdavo kumščius ir galvodavo: „Gyvenimas toks neteisingas!“
Dar buvo ir trečioji sesuo. Ne taip, kaip jos liūdna ir pikta seserys, ji buvo linksma. Tokia ji buvo ne dėl to, kad jautėsi protingesnė, gražesnė ar gabesnė už savo seseris. Ne, žmonės kartais vengdavo ar ignoruodavo ir ją. Kartais jie šaipydavosi iš jos rūbų ar žodžių. Jie kartais negražiai apie ją kalbėdavo. Bet ji dėl to per daug nekvaršino sau galvos.
Ši sesuo labai mėgo dainuoti. Ji neturėjo gero balso, ir žmonės iš jos juokdavosi, bet jai tai nerūpėjo. Ji sakydavo: „Neleisiu, kad kiti žmonės ir jų nuomonė atgrasytų mane nuo dainavimo!“
Ji nesiliovė dainuoti ir tai jos pirmąją seserį liūdino, o antrąją – pykdė.
Praėjo daug metų ir galiausiai visoms seserims baigėsi laikas žemėje.
Pirmoji sesuo, daugybę kartų patyrusi, kad gyvenimas kupinas nusivylimų, galiausiai mirė liūdna.
Antroji, kas dieną rasdavusi ko nekęsti, mirė pikta.
O trečioji sesuo, kuri nugyveno gyvenimą visu balsu dainuodama savo dainą ir šypsodamasi pasitikinčia šypsena, mirė linksma.
Žinoma, gyvenimas niekada nėra toks paprastas, o žmonės niekada nebūna tokie vienpusiai, kaip tos trys seserys šioje istorijoje. Tačiau net tokie kraštutiniai pavyzdžiai gali mus kai ko pamokyti apie mus pačius. Jei esate tokios, kaip dauguma iš mūsų, dalelę savęs galbūt atpažinote vienoje, dviejose, o galbūt ir visose trijose seseryse. Pakalbėkime apie kiekvieną jų smulkiau.
Auka
Pirmoji sesuo save matė kaip auką – kaip tą, kuri buvo veikiama.1 Atrodė, kad jai vis atsitinka kažkas, kas verčia jaustis nelaiminga. Taip žvelgdama į pasaulį, ji leisdavo kitiems kontroliuoti savo jausmus ir elgesį. Kai taip elgiamės, esame nešami kiekvienos nuomonės vėjo, o šiuolaikinėje visa apimančioje socialinėje žiniasklaidoje, tie vėjai pučia viesulo smarkumu.
Brangios seserys, kam jums atiduoti savo laimę į kažkokio visiškai jumis ar jūsų laime nesirūpinančio žmogaus, ar žmonių grupės, rankas?
Jei pastebite, kad nerimaujate, ką apie jus pasakys kiti, leiskite jums pasiūlyti tokį priešnuodį: atsiminkite, kas esate. Atsiminkite, kad esate iš karališkų Dievo karalystės namų, visatoje viešpataujančių Dangiškųjų Tėvų dukterys.
Jumyse yra dvasinė Dievo DNR. Nuo pat dvasinio jūsų sukūrimo turite unikalias dovanas, kurias vystėte neapsakomai ilgą ikimirtingojo gyvenimo tarpsnį. Esate vaikai mūsų gailestingojo ir amžinojo Dangiškojo Tėvo, Pulkų Viešpaties, Esybės, sukūrusios visatą, po visą neišmatuojamą kosmoso erdvę pribarsčiusios besisukančių žvaigždžių ir įstačiusios planetas į nustatytas orbitas.
Esate Jo rankose.
Labai gerose rankose.
Mylinčiose rankose.
Rūpestingose rankose.
Ir niekas negali pasakyti nieko, kas galėtų tai pakeisti. Jų žodžiai, palyginti su tuo, ką apie jus sakė Dievas, yra beprasmiai.
Esate Jo brangus vaikas.
Jis jus myli.
Net kai suklumpate, netgi kai nuo Jo nusigręžiate, Dievas jus myli. Jei jaučiatės pasimetusios, apleistos ar pamirštos, nebijokite. Gerasis Ganytojas ras jus. Jis užsidės jus ant pečių. Ir Jis parneš namo.2
Mano brangios seserys, leiskite šioms dieviškoms tiesoms giliai įsismelkti į jūsų širdis. Ir jūs rasite daug priežasčių neliūdėti, nes turite įvykdyti savo amžinąją paskirtį.
Mylimas pasaulio Gelbėtojas atidavė gyvybę, kad galėtumėte pasirinkti įvykdyti tą paskirtį. Priėmėte Jo vardą; esate Jo mokinės. Per Jį galite apsivilkti amžinosios šlovės rūbais.
Visko nekenčiantis žmogus
Antroji sesuo pyko ant viso pasaulio. Kaip ir jos liūdnajai seseriai, jai atrodė, kad jos gyvenime visas problemas sukėlė kažkas kitas. Ji kaltino savo šeimą, drauges, viršininką ir bendradarbius, policiją, kaimynus, Bažnyčios vadovus, dabartines mados tendencijas, net per stipriai šviečiančią saulę ar tiesiog savo nelaimingumą. Ir ji visus juos nuolat užsipuldavo.
Ji nelaikė savęs piktu žmogumi. Priešingai, jai atrodė, kad ji tik ginasi. Ji tikėjo, kad visus kitus valdo savanaudiškumas, smulkmeniškumas ir neapykanta. O ji viską daro vedama gerų paskatų: teisingumo, dorumo ir meilės.
Deja, toks piktos sesers mąstymo būdas yra pernelyg paplitęs. Tai pastebėta neseniai atliktame tyrime, kai buvo tiriami nesutariančių grupių konfliktai. Kaip šio tyrimo dalį, tyrėjai apklausė palestiniečių ir izraeliečių Viduriniuosiuose Rytuose ir respublikonų bei demokratų Jungtinėse Valstijose grupes. Jie išsiaiškino, kad „kiekviena pusė mano, jog jų grupę labiau motyvuoja meilė, o ne neapykanta, bet paklausti, kodėl su jais nesutarianti grupė įsitraukė į konfliktą, [jie] nurodė, kad [kitą] grupę motyvuojantis faktorius yra neapykanta“3.
Kitaip sakant, kiekviena grupė save laikė „geruoliais“: dorais, gerais ir teisingais. Ir priešingai, savo priešininkus jie laikė „blogiukais“: nieko nesuprantančiais, nesąžiningais, tiesiog blogais.
Metais, kai gimiau, pasaulis pasinėrė į siaubingą karą, sukėlusį skausmingas kančias ir didžiulį sielvartą. Šį karą sukėlė mano tauta; žmonių grupė, nurodžiusi, kad tam tikros kitos grupės yra blogos, ir skatinusi neapykantą joms.
Jie nutildė tuos, kurių nemėgo. Jie niekino juos ir laikė blogio įsikūnijimu. Jie laikė juos nevisaverčiais, netgi ne visai žmonėmis. O kai žmonių grupę sumenkiname, tampa daug lengviau pateisinti prieš juos nukreiptus žodžius ir smurtą.
Man darosi baisu, galvojant, kas vyko XX amžiaus Vokietijoje.
Kai kas nors prieštarauja ir nesutinka su mumis, ima pagunda manyti, kad su tais žmonėmis kažkas negerai. O taip manant, telieka mažas žingsnelis, kad prie jų žodžių ir veiksmų pridėtume blogiausius motyvus.
Žinoma, visada turime stoti už tai, kas teisu, ir būna laikas, kai turime apginti tiesą. Tačiau, kai tai darome su pykčiu ir neapykanta širdyje – kai kitus užsipuolame, norėdami įskaudinti, sugėdinti ar nutildyti – gali būti, kad tai darome neteisiai.
Ko Gelbėtojas mokė?
„O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie nesiskaitydami išnaudoja jus ir jus persekioja,
kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“4
Tai – Gelbėtojo kelias. Tai pirmasis žingsnis griaunant tiek daug pykčio, neapykantos, susiskaldymo ir smurto pasaulyje sukuriančias kliūtis.
Galbūt sakote: „Taip, sutinku mylėti savo priešus, jeigu tik jie sutinka daryti tą patį.“
Bet tai iš tiesų juk nesvarbu, ar ne? Atsakome tik už tai, kokie mokiniai patys esame, o tai beveik, arba visai, nesusiję su tuo, kaip kiti elgiasi su mumis. Mes, aišku, tikimės, kad jie taip pat bus supratingi ir geraširdiški, bet mūsų meilė jiems nepriklauso nuo jų jausmų mums.
Galbūt mūsų pastangos mylėti savo priešus suminkštins jų širdis ir paveiks juos į gerą. O galbūt ne. Tačiau tai nepakeičia mūsų įsipareigojimo sekti Jėzumi Kristumi.
Taigi mes, Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mylėsime savo priešus.
Mes įveiksime pyktį ir neapykantą.
Pripildysime savo širdį meilės visiems Dievo vaikams.
Tiesime pagalbos ranką, kad palaimintume kitus ir jiems tarnautume – netgi tiems, kurie galbūt „nesiskaitydami išnaudoja [mus] ir [mus] persekioja“5.
Tikrasis mokinys
Trečioji sesuo vaizduoja tikrąjį Jėzaus Kristaus mokinį. Ji padarė tai, ką padaryti gali būti labai sunku: net išjuokiama ir kęsdama sunkumus ji pasikliovė Dievu. Nepaisydama aplinkui tvyrančios pašaipos ir cinizmo, kažkaip ji išlaikė tikėjimą ir viltį. Ji gyveno džiaugsmingai ne todėl, kad džiaugsmingos buvo jos aplinkybės, o todėl, kad džiaugsminga buvo ji pati.
Nė vienas mūsų nenukeliaujame gyvenimo kelionės nepatyrę pasipriešinimo. Kai tokios didelės pajėgos mėgina patraukti mus savo pusėn, kaip galime išlaikyti akis, nukreiptas į tą ištikimiesiems pažadėtą šlovingą laimę?
Tikiu, kad atsakymą galime rasti sapne, kurį pranašas susapnavo prieš tūkstančius metų. To pranašo vardas Lehis, o jo sapnas aprašytas brangioje ir nuostabioje Mormono Knygoje.
Savo sapne Lehis matė didelį lauką, o jame nuostabų neapsakomo grožio medį. Jis taip pat matė dideles žmonių grupes, einančias link to medžio. Jie norėjo valgyti jo šlovingo vaisiaus. Jie jautė ir tikėjo, kad jis suteiks jiems didelę laimę ir ilgalaikę ramybę.
Ten buvo siauras, prie medžio vedantis kelias, o palei jį driekėsi geležinė lazda, padedanti žmonėms likti tame kelyje. Bet ten taip pat buvo tamsos migla, neleidžianti matyti nei kelio, nei medžio. Ir galbūt net pavojingesni buvo garsaus juoko ir patyčių garsai, sklindantys iš didelio ir erdvaus pastato netoliese. Liūdna, bet dėl tų pašaipų kai kurie medį pasiekę ir to nuostabaus vaisiaus paragavę žmonės ėmė gėdytis ir nuėjo šalin.6
Galbūt jie ėmė abejoti, ar tas medis tikrai toks gražus, kaip jie kažkada manė. Galbūt jie ėmė abejoti tikrumu to, ką buvo patyrę.
Gal jie manė, kad nusigręžus nuo medžio gyvenimas bus lengvesnis. Gal daugiau niekas iš jų nebesijuoks ir nesišaipys.
Ir, tiesą sakant, tie iš jų besityčiojantys žmonės atrodė gana laimingi ir smagiai leido laiką. Tad, galbūt, jei paliks tą medį, jie bus svetingai priimti į susirinkusiųjų būrį tame dideliame ir erdviame pastate ir apdovanoti plojimais už savo išmintį, intelektą ir išprusimą.
Likite kelyje
Brangios seserys, brangios draugės, jei jums sunku tvirtai laikytis geležinės lazdos ir nepaliaujamai eiti link išgelbėjimo; jei tų, kurie atrodo savimi pasitikintys, juokas ir patyčios verčia jus dvejoti; jei neramina neatsakytas klausimas ar doktrina, kurios dar nesuprantate; jei jaučiatės liūdnos, nes nusivylėte, aš raginu jus prisiminti Lehio sapną.
Likite kelyje!
Niekada nepaleiskite geležinės lazdos – Dievo žodžio!
O jei kas nors mėgina jus sugėdinti dėl to, kad ragaujate Dievo meilės, nepaisykite jų.
Niekada nepamirškite – esate Dievo vaikas; jūsų laukia gausios palaimos; jei tik išmoksite Jo klausyti, Jis vėl pašauks jus namo.7
Pasaulio gyriaus ir svetingo priėmimo pažadai nepatikimi, netikri ir nepatenkinantys. Dievo pažadai yra tvirti, tikri ir neša džiaugsmą – dabar ir per amžius.
Kviečiu jus į religiją ir tikėjimą pažvelgti iš aukščiau. Niekas, kas suteikiama tame dideliame ir erdviame pastate, negali prilygti gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją duodamam vaisiui.
Iš tiesų, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“8.
Pats įsitikinau, kad mokinystės Jėzaus Kristaus Evangelijoje kelias yra kelias į džiaugsmą. Tai kelias į saugumą ir ramybę. Tai kelias į tiesą.
Liudiju, kad per Šventosios Dvasios dovaną ir galią, galite tai sužinoti pačios.
O kol kas, jei kelias jums tapo sunkus, viliuosi, rasite prieglobstį ir stiprybę mūsų nuostabiose Bažnyčios organizacijose: Pradinukų bei Merginų organizacijose ir Paramos bendrijoje. Jos yra kaip tarpinės stotelės tame kelyje, kuriame galite atgauti tolesnei kelionei reikalingus pasitikėjimą savimi ir tikėjimą. Jos yra saugūs namai, kuriuose galite patirti bendrumo jausmą, o kitos seserys ir Kristaus mokinės gali jus padrąsinti.
Tai, ko mokotės Pradinukų organizacijoje, jus paruošia kitoms tiesoms, kurių mokotės Merginų organizacijoje. Mokinystės kelias, kuriuo žengiate Merginų organizacijos klasėse, jus veda į Paramos bendrijos seserystę ir bendrystę. Kiekviename šio kelio žingsnyje jus lydi papildomos progos ugdyti savo meilę kitiems per tikėjimo, užuojautos, tikrosios meilės, doros ir tarnystės darbus.
Kai pasirinksite šį mokinystės kelią, būsite vedamos į neapsakomą laimę ir savo dieviškos prigimties įgyvendinimą.
Tai bus nelengva. Tai pareikalaus visko, ką turite geriausio, – visos jūsų išminties, kūrybiškumo, tikėjimo, doros, stiprybės, ryžto ir meilės. Tačiau vieną dieną pažvelgsite atgal į savo pastangas, ir, ak, kokios dėkingos pasijusite, kad išlikote stiprios, kad tikėjote ir kad nenuėjote nuo kelio.
Veržkitės pirmyn
Gyvenime gali būti daug dalykų, kurių negalite kontroliuoti. Bet galų gale jūs turite galią rinktis tiek atvykimo vietą, tiek daugelį dalykų, kuriuos patirsite savo kelionėje. Gyvenime skirtumą daro ne tiek jūsų gabumai, kiek jūsų pasirinkimai.9
Negalite leisti, kad aplinkybės jus nuliūdintų.
Negalite leisti, kad jos jus supykdytų.
Galite džiūgauti, kad esate Dievo dukra. Džiaugsmą ir laimę galite rasti Dievo malonėje ir Jėzaus Kristaus meilėje.
Galite būti linksmos.
Raginu jus savo širdis pripildyti dėkingumo už gausų ir beribį Dievo gerumą. Mano mielos sesutės, jūs tai galite! Su visu sielos švelnumu meldžiu, kad pasirinktumėte veržtis pirmyn link gyvybės medžio. Meldžiu, kad pasirinktumėte dainuoti ir savo gyvenimą paversti šlovinga gyriaus simfonija, džiūgaudamos tuo, ką Dievo meilė, Jo Bažnyčios stebuklai ir Jėzaus Kristaus Evangelija gali atnešti į pasaulį.
Tikrosios mokinystės daina gali skambėti nedarniai ar kai kam net truputį per garsiai. Taip buvo nuo pat laiko pradžios.
Tačiau mūsų Dangiškajam Tėvui ir tiems, kurie myli ir gerbia Jį, tai pati brangiausia ir nuostabiausia daina – didinga ir pašventinanti išperkančios meilės ir tarnystės Dievui bei savo artimui giesmė.10
Kaip Viešpaties apaštalas, palieku jums palaiminimą, kad rastumėte stiprybės ir drąsos džiaugsmingai klestėti kaip Dievo dukterys, kasdien su dėkingumu eidamos šlovingu mokinystės keliu. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.